– Dalis apžvalgininkų sako, kad Rusijos žiniasklaida meluoja labai akivaizdžiai ir net nesistengia to nuslėpti, kartu kaltindama Vakarų žiniasklaidą, kad šitaip skleidžia netiesą. Ar taip peršama mintis, kad negalima niekuo pasitikėti?
– Teisingai. Rusija nori, kad galvotume, jog negalime pasitikėti niekuo, – visa žiniasklaida yra bloga, visi meluoja, gerai, mes irgi kartais meluojame, tačiau jie, Vakarai, taip pat meluoja. Tai yra jų propagandos tikslas. Net tiek įtikinti, kad Rusija yra šauni valstybė, kiek paneigti mintį, kad objektyvi tiesa žiniasklaidoje gali egzistuoti.
– Prieš keletą mėnesių Lietuvoje sustabdytos rusų televizijos kanalo retransliacijos už visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus sukėlė diskusijas. Vieni sako, kad šalies rusakalbiai tą gali suprasti kaip cenzūrą, kiti – kad tik tokiomis priemonėmis galima kovoti su propagandos sklaida. Koks jūsų požiūris į tai?
– Nežinau daug konkrečių detalių apie šį įvykį, tačiau manau, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių valdžia turėtų prisidėti kuriant vietos rusakalbę žiniasklaidą, kuri būtų tiek pat patraukli ir profesionali, kiek televizijos Maskvoje. Tada žmonės norėtų ją žiūrėti.
Mane stebina, kad Baltijos šalys niekada nebandė sujungti resursų ir to pasiekti bendromis jėgomis. Man tai akivaizdu.
Viena esminių rusakalbės žiniasklaidos problemų, ypač Baltijos šalyse, ta, kad ji nėra labai profesionali: nėra gerų laidų, geros dokumentikos ir niekas nesistengia to pakeisti. Mane stebina, kad Baltijos šalys niekada nebandė sujungti resursų ir to pasiekti bendromis jėgomis. Man tai akivaizdu. Toks projektas jau anksčiau galėjo būti įgyvendintas, nelaukiant kitų.
– Lietuvos žiniasklaidoje buvo pasirodę nuogąstavimų, kad Baltarusija savinasi Lietuvos istoriją: jog iškilių istorinių asmenybių pasiekimai priklauso baltarusiams, valstybė buvo sukruta slavų ir kad tai gali privesti prie etninių nesutarimų tarp abiejų tautų. Ar tai realu?
– Istorija visada galima manipuliuoti. Kita vertus, tai, kad kyla tokių ginčų, yra visiškai normalu. Vokietija ir Prancūzija tokių turi, taip pat – Ispanija ir Portugalija, Anglija ir Airija. Taigi ginčai dėl istorinių nuopelnų yra visiškai įprastas dalykas. Svarbiausia, kad jie būtų sprendžiami tinkamu būdu – istorikams atliekant bendrus tyrimus ir nesinaudojant interpretacijomis kaip politiniu įrankiu.
