Daugelis politikų jau priprato prie milžiniškų pasikeitimų, prasidėjusių nuo pat antrosios Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo kadencijos pradžios – niekas pasaulyje nebevyksta kaip įprasta. Neseniai Kanados ministras pirmininkas Markas Carney Pasaulio ekonomikos forume Davose pasakė išskirtinę kalbą, kurią jau dabar daugelis vadina istorine. Jis pareiškė: pasaulis „išgyvena lūžį, o ne pereinamąjį laikotarpį“ bei pridūrė, kad „senoji tvarka negrįžta, ir mes neturėtume jos gedėti, nes nostalgija nėra strategija“.
Tarptautinių pasikeitimų fone neišvengiamai tenka grįžti ir prie anksčiau aiškiais laikytų apibrėžimų, pavyzdžiui, kas yra demokratija? Jei dabartinės tendencijos tęsis, ar dar ilgai JAV galėsime laikyti demokratija klasikine šios sąvokos prasme? (2025 m. apklausus per 500 politologų konstatuota, kad „didžioji dauguma jų mano, jog JAV sparčiai tolsta nuo liberalios demokratijos link kažkokios autoritarizmo formos“.)
Lietuva pagal demokratijos indeksą priskiriama „demokratijų su trūkumais“ kategorijai.
Pernai paskelbtas The Economist tyrimas atskleidžia, kad tik 45 proc. pasaulio populiacijos gyvena demokratijose, 15 proc. – mišriuose režimuose, kuriuose rinkimų demokratija derinama su autoritarinėmis praktikomis, 39 proc. – autoritarinių režimų sąlygomis (remiamasi 2024 m. duomenimis).
Lietuva pagal demokratijos indeksą priskiriama „demokratijų su trūkumais“ kategorijai. Šiai grupei priklauso šalys, vykdančios laisvus ir sąžiningus rinkimus. Jose gerbiamos pagrindinės pilietinės laisvės. Tačiau trūkumais laikoma, pvz., neišvystyta politinė kultūra ir nedidelis politinis aktyvumas. Bendrajame pasaulio valstybių demokratijos indekse Lietuva šiuo metu užima 36 vietą tarp 165 valstybių.
Teorinės diskusijos dėl demokratijos turinio ir ateities dažnai pasižymi prieštaringumu. Kraštutinio teiginio pavyzdys: demokratija tėra „širma“.
Pagrindo tokiam vertinimui visų pirma teikia dabartiniai politiniai procesai Jungtinėse Valstijose. Vertinimus užaštrina ir vadinamosios JAV tamsiosios apšvietos (angl. Dark Enlightenment) ideologinės krypties provokacijos: siūlymai likviduoti demokratiją ir netgi paversti JAV monarchija. Taip pat demokratijos pamatus klibina ištikimiausius D.Trumpo rėmėjus jungiantis judėjimas MAGA (angl. Make America Great Again),
iš pradžių deklaravęs paprastą pažadą – grąžinti Amerikai didybę. Tačiau šūkis greitai tapo ideologine vėliava, simbolizuojančia konservatyvių vertybių gynybą, globalizacijos ir imigracijos atmetimą bei griežtą rėmimąsi nacionaliniais interesais. Nors šalininkams tai reiškia tapatybės ir saugumo atkūrimą, kritikai mato radikalizaciją, izoliaciją ir demokratinių normų ardymą. Galima įžvelgti tokių iniciatyvų istorinį ryšį su JAV technokratų sąjūdžiu, iškilusiu dar Didžiosios depresijos laikais.
Demokratija? O gal geriau technokratija!
Šokiruojančios Trumpo užuominos apie Kanados ir Grenlandijos prijungimą prie JAV, Panamos kanalo zonos reokupaciją tėra XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais Amerikoje populiarių vadinamojo technokratinio judėjimo projektų atgarsiai. Technokratai, tuo metu susibūrę į organizaciją Technocracy Inc., siūlė sujungti Kanadą, Grenlandiją, Meksiką, JAV ir kai kurias Centrinės Amerikos dalis į vieną darinį, pavadintą Technatu (angl. Technate). Jis turėjo būti valdomas inžinierių ir specialistų, nepaisant nacionalinių sienų ir politinio susiskaldymo.
Iki šiol gyvuojantis Technokratų sąjūdis taip apibrėžia savo principus: technokratija – terminas, atsiradęs XX a. pradžioje, žymi revoliucinį valdymo ir visuomenės organizavimo sampratos pokytį. Įsitikinę, kad technologijų ir mokslinių principų pažanga gali pateikti efektyvesnę ir teisingesnę alternatyvą tradicinėms politinėms sistemoms, technokratijos šalininkai agituoja už ekspertų, o ne išrinktų pareigūnų valdomą vyriausybę. Ši ideologija teigia, kad dėl šiuolaikinės industrinės visuomenės sudėtingumo būtinas inžinerijos, mokslo sričių ir išteklių administravimo specialistų valdymas. Pagrindinė technokratijos prielaida yra ta, kad, taikant mokslinius principus visuomenės funkcijoms administruoti, galima pasiekti optimalaus efektyvumo ir teisingumo būseną.
Pagal šią sistemą dėmesys perkeliamas nuo politinių manevrų ir partinių interesų į empirinį išteklių ir gamybos valdymą. Technokratijos rėmėjai įsivaizduoja visuomenę, kurioje sprendimų priėmimas grindžiamas duomenimis ir sistemine analize, o ne ideologiniu šališkumu ar ypatingais interesais. Pagal šį požiūrį teigiama, kad, pasitelkus technokratų – specialistų, gerai išmanančių techninius ir ekonominius visuomenės aspektus – patirtį, galima išspręsti šiuolaikines politines struktūras kamuojančias nepritekliaus, nelygybės ir neefektyvumo problemas. Iš esmės teigiama, kad valdymo ateitis priklauso ne nuo politikų, o nuo kvalifikuotų specialistų, kurie gali išnaudoti visą mokslinių žinių potencialą teisingesnei ir geriau organizuotai visuomenei kurti.
Technokratijos judėjimo ištakas galima sieti su amerikiečių inžinieriaus Fredericko W. Tayloro XVIII ir XIX amžių sandūroje sukurta mokslinio valdymo koncepcija. Kai kurie to meto autoriai teigė, kad verslininkai nesugeba reformuoti savo pramonės šakų visuomenės labui ir kad pramonės kontrolė turėtų būti perduota inžinieriams. 1932 m. Niujorke buvo įkurtas Technokratijos komitetas, kurio vadovas buvo inžinierius Walteris Rautenstrauchas, o idėjinis lyderis – kitas inžinieriaus Howardas Scottas.
Pastarasis paskelbė, kad technologiškai sukurta gausa paneigia visas ankstesnes ekonomines koncepcijas, pagrįstas stygiumi. Komitetas per metus skilo į Kontinentinį technokratijos komitetą, kuris iki 1936-ųjų išsisėmė, ir Scotto vadovaujamą Technocracy Inc. Technokratinės organizacijos kūrėsi visose JAV ir Vakarų Kanadoje, tačiau technokratijos judėjimą ribojo negebėjimas sukurti politiškai perspektyvių pokyčių programų. Todėl technokratija neatsilaikė prieš tuometinio JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto Naujojo kurso šalininkus. (Naujojo kurso reformų įgyvendinimas padėjo JAV įveikti didžiąją ekonominę krizę.) Scotto organizacija po 1940 m. patyrė nuosmukį, tačiau išsilaikė.
Technokratai įsivaizdavo valstybę (šiuo atveju Šiaurės Amerikos Technatą, ŠAT) kaip korporaciją, kurios vyriausybė formuojama nepolitiniu būdu. Įvairių sričių ekspertai rinktų Kontinentinę valdybą, kuri išrinktų Kontinentinį direktorių.
Projektuodami ŠAT administraciją technokratijos vizionieriai braižė gana paprastą schemą, kuri vizualiai nelabai skiriasi nuo dabar įprasto verslo organizacijų struktūrų vaizdavimo. Pagal ją visam ŠAT vadovautų kontinentinis direktorius. Jis pirmininkautų jį išrinkusiai Kontinentinei valdybai, o šiai būtų pavaldi teritorijų taryba ir keturios ypatingosios struktūros:
- ginkluotųjų pajėgų,
- kontinentinių tyrimų,
- socialinių reikalų,
- užsienio reikalų.
Kontinentinė valdyba taip pat koordinuotų funkcinių struktūrų veiklą. Funkcinės struktūros skirstomos į pramonės (pvz., metalo, tekstilės, statybos, žemės ūkio) ir paslaugų (pvz., švietimo, sveikatos apsaugos, transporto). Be to, funkcinės struktūros bendradarbiautų su ypatingąja kontinentinių tyrimų struktūra.
ŠAT būtų suskirstytas teritoriniais vienetais. Juos kontroliuotų teritorijų taryba ir jos padaliniai. Kadangi technokratinė santvarka nenumato politinių partijų ir apskritai politikos, teritorijas valdytų policija (ginkluotųjų pajėgų struktūra) ir socialinių reikalų reguliavimo organai.
Politikos istorikų nuomone, technokratų ideologiją sunku apibūdinti. Esą ji antikapitalistinė ir antidemokratinė, bet ne nacionalinė fašistinė. Ideologija antivyriausybinė, bet ne libertarinė. Ji propagavo radikalią socialinės ir ekonominės lygybės formą, bet nebuvo marksistinė.
1963 m. kalbėdamas amerikiečių auditorijai Technocracy Inc. įkūrėjas ir vadovas Scottas pareiškė: „kalbant apie technokratijos idėjas, mes esame tokie kraštutiniai kairieji, kad komunizmas atrodo buržuazinis“.
Kol kitos politinės partijos ir protesto grupės skelbė planus grąžinti žmones į darbą, technokratų atsakas Didžiosios depresijos laikotarpiu ir po jo buvo toks: net nesivarginkite, pasaulis pasikeitė ir mašinų sunaikintos darbo vietos nebebus atkurtos.
Technokratai siekė reguliuoti vartojimą ir gamybą remdamiesi energijos vartojimo efektyvumu, o ne rinkos dėsniais. Taip pat jie tikėjo, kad mechanizacija ir automatizavimas gali gerokai sumažinti žmonių darbo jėgos poreikį, sutrumpinti darbo valandas išlaikant darbo našumą. Prekės ir paslaugos turėtų būti paskirstomos remiantis moksliniais poreikio ir tvarumo skaičiavimais.
Politikos istorikas Dafyddas Townley pastebi: nors ketvirtojo dešimtmečio pradžioje judėjimas sparčiai augo, jis gana greitai prarado pagreitį to paties dešimtmečio antrojoje pusėje. Technokratijos kritikai baiminosi, kad nerenkamų ekspertų vyriausybė atvestų prie autoritarinio valdymo, o sprendimai būtų priimami vienašališkai.
1940 m., Antrojo pasaulinio karo metu, Technocracy, Inc. veikla buvo uždrausta Kanadoje, nes manyta, kad organizacija gali užsiimti ardomąja veikla, nukreipta prieš Kanados dalyvavimą kare (tarp kitų tuo metu uždraustų organizacijų – Jehovos liudytojai ir Komunistų partija). 1943 m. draudimas technokratams veikti buvo panaikintas.
Dėl priklausymo technokratų sąjūdžiui 1940 m. Kanadoje teistas ir vėliau į Pietų Afriką emigravęs politinis veikėjas, Technocracy, Inc. Kanados padalinio vadovas Joshua Haldemanas – Elono Musko senelis iš motinos pusės. Pastarasis liko ištikimas giminės tradicijai: 2019 m. socialiniame tinkle Twitter (dabar X) jis parašė spartinantis kosminės programos Starship plėtrą, kad įvestų technokratiją Marse.
Vis dėlto, pasak Townley, tarp dabartinės JAV Vyriausybės politikos ir technokratų vizijų yra keletas reikšmingų skirtumų. Musko įmonės klesti dėl konkurencingumo ir privačios nuosavybės, o ne dėl centralizuoto, ekspertų vadovaujamo planavimo. Be to, technokratai numatė pinigų, darbo užmokesčio ir tradicinių prekybos formų panaikinimą, o Trumpo administracija akivaizdžiai to neketina daryti.
Šiais laikais pastebimos panašios darbo vietų nykimo tendencijos, kurias fiksavo technokratai tarp dviejų pasaulinių karų. Remiantis 2019 m. Jungtinės Karalystės tyrimų grupės Oxford Economics ataskaita, nuo 2000 m. visame pasaulyje darbo vietų dėl robotizacijos neteko apie 1,7 mln. žmonių. Silicio slėnio verslininkas Andrew Yangas, 2020 m. siekęs tapti Demokratų partijos kandidatu JAV prezidento rinkimuose, pareiškė, kad žmonija patiria didžiausias ekonomines ir technologines permainas istorijoje ir kad valstybė turėtų padėti milijonams amerikiečių išgyventi šį laikotarpį. Yangas siūlė garantuoti amerikiečiams 1 000 JAV dolerių per mėnesį visuotines bazines pajamas. Tokia idėja pastaraisiais metais sulaukė didelio populiarumo tarp Silicio slėnio inžinierių ir verslininkų – net ir tarp tų, kurie linkę priešintis bet kokiam valstybės vaidmens didėjimui.
Nesileidžiant į gilesnę istorinę analizę, galima teigti, kad JAV technokratų sąjūdis kilo kaip neva racionalus atsakas į Didžiąją depresiją. Nuosekliu ir gana katastrofišku technokratinių ekonomikos valdymo principų įgyvendinimo pavyzdžiu galima laikyti Sovietų Sąjungos planinę ekonomiką.
Vertinant MAGA ideologiją („Padarykime Ameriką vėl didžią“) pravartu atminti, kad nauja tėra gerai pamiršta sena – naujausi iš Silicio slėnio atplaukiantys projektai panašūs į technokratų sąjūdžio idėjas, sklandžiusias JAV per Didžiąją depresiją.
