„Milicija, kareiviai važinėjo su sirena po kaimą, šaukė: „Išeik!“. Jie su sirena po kaimą duodasi, rėkia, šunys plėšosi. Tai buvo siaubas. Į autobusus, sodino visus be nieko, kaip stovi“, – pasakojo 73-ejų metų Makaras Krasovskis, išvežtas tada iš Pogonojės kaimo.
Valdžia tikino, kad po trijų dienų bus galima sugrįžti.
Tuo tarpu į tuščius kaimus buvo atsiųstos specialios komandos, kurios sunaikino naminius gyvulius.
„Važinėjo speciali brigada. Šaudė šunis, nuodijo vištas, žąsis, antis. Viską sunaikino, o sutvarkyti, tai nesutvarkė. Smarvė, musės“, – prisimena M.Krasovskis.
Japonijos valdžią ir energetikus tarptautinė bendrija smarkiai kritikuoja, kad Tokijas nepakankamai pateikia informacijos apie avariją atominėje jėgainėje Fukušimoje, o apie Černobylio katastrofą nežinojo beveik niekas nei pasaulyje, nei Sovietų Sąjungoje.
„28 dieną tyla, 29-ąją – tyla, 30-ąją – dirbame. Tik Gegužės 1-ąją pradėjo išvežti vaikus. Žmonės ėjo, klausinėjo, kas atsitiko, o viršininkai šaukė, kad reikia dirbti“, – pasakoja M.Krasovskis.
Pranešančių pasauliui apie tai, kas vyksta, Vakarų radijo balsų nebuvo girdėti „už geležinės uždangos“.
„Amerika kažką kalba – tai slopina. O čia muzika groja, viskas gerai. Reikia dirbti, sako“, – sakė M.Krasovskis. Važinėjo speciali brigada. Šaudė šunis, nuodijo vištas, žąsis, antis. Viską sunaikino, o sutvarkyti, tai nesutvarkė. Smarvė, musės.
Apie tai, kas vyksta, žmonės spėliojo iš nerimą keliančių netiesioginių požymių.
„Iki šiol matau vaizdą: karinės mašinos važiuoja srautu, skraido sraigtasparniai kaip kare. Čia tik kvailys nesuprastų, kad atsitiko kažkas nepaprasta“, – prisimena draustinio vadovas J.Kravčenka.
Informacijos stygius kėlė gandus ir baimes.
„Mums ketverius metus gyventi davė. Man tada buvo 48-eri. Kaip išdrįsti suprasti, kad liko ketveri metai? Rankos nusviro“, – sako M.Krasovskis.
Bet kai kurie spjovė ir pasiliko nelaimės zonoje. Ivanas Šamionokas nepaliko už 68 km nuo katastrofos vietos esančių Tulgovičių, kur gyvena dar apie trisdešimt pensininkų.
I.Šamionokas laiko kelias kiaules, karę, arklį ir mano, kad radiacijos kenksmingumas perdėtas.
„Aš pasakiau: jeigu mirsiu, tai savo tėviškėje. O išėjo, kad kiti, kurie išvažiavo – tie mirė, o aš gyvenu. Jie bijojo, todėl ir mirė. O aš nebijau“, – sako 86 metų Černobylio liudininkas.
