O.Hocka sakė, kad iki karo žinojo, jog jis bus. Apie tai buvo daugybė Vakarų šalių žvalgybos tarnybų pranešimų.
Jis pasakojo savo vaikams liepęs susižiūrėti kelius, kaip išvažiuoti iš Kyjivo, Ukrainos sostinės, kurioje jie gyvena.
Gamykla, kurioje dirba apie 400 darbuotojų, apsirūpino darbui reikiamų medžiagų atsargomis. Jų turi keliems mėnesiams.
„Pagaminti baldus reikia daugybės komplektuojamųjų dalių. Jeigu nėra kokio varžtelio, nieko nepadarysi. Furnitūra tiesiog guli. O kai pagamini – tai jau potencialūs pinigai“, – aiškino jis.
Dirbti išėjo antrą karo dieną
Karas net ir sąlyginai ramioje Ukrainos dalyje pakoregavo dalykus.
Ši baldų gamykla iki vasario 24 dienos dirbo dviem pamainomis. Dabar – pusantros.
„Pagrindinė mano užduotis šiuo metu – išsaugoti kolektyvą. Jame yra specialistų, kurių tiesiog negalima prarasti. Dabar šaukimo metu pakvietė tokius specialistus, kurių daugiau pas mus nėra.
Pakvietė vyriausiąjį inžinierių – jis jau kažkur Mykolajivo rajone kariauja, keletą specialistų, prižiūrėjusių stakles, – elektronikos inžinierius: du iš penkių žmonių pašaukė. Tačiau kažkaip tvarkomės ir esu tikras, kad dirbsime toliau“, – O.Hocka.
Iš įmonės darbuotojų į karą buvo pašaukta ir daugiau žmonių.
Anot bendrovės direktoriaus, yra ir keli darbuotojai, kurie tiesiog bijo eiti į darbą, sėdi namuose.
„Antrą dieną, kai prasidėjo karas, išėjome dirbti. Žmonės bijojo bombardavimų. Tačiau pandemijos metu nebuvome sustabdę darbo ir dabar ne. Sakiau: panika praeis, bus lengviau. Žmonės sako, kad, ačiū Dievui, jog dirbame, namuose galva nučiuožtų nuo visų tų baisių naujienų, išgyvenimų.
Tiesa, kartais reikia pasakyti, kad mobiliuosius telefonus paliktų ir neskaitytų nuolat naujienų – visi viską nuolat skaitome ir laukiame tik gerų žinių“, – kalbėjo baldų kompanijos Ukrainoje vadovas.
O.Hockos teigimu, Novovolynske veikianti gamykla gamina korpusinius baldus miegamiesiems, svetainėms, virtuvėms, šiek tiek biurams. Kompanijos savininkas – iš Lenkijos.
Ši gamykla ir kita, valdoma to paties savininko, turėjo gaminti baldus posovietinėms šalims: Rusijai, Kazachstanui, Baltarusijai, Ukrainai, Moldovai.
„Taip iki tam tikro momento ir dirbome. Pirmasis skambutis buvo 2014 metais, kai Rusijos neliko tarp mūsų rinkų. Tačiau labai intensyviai dirbame su Kazachstanu.
Dalyvaujame beveik visose baldų parodose Europoje – Kelne, Poznanėje, Milane. Kaip ir kitur, madas vis dėlto diktuoja italai. Jie nusprendžia, kokie baldai bus kitąmet – sekame tai. Kartais ir man pačiam naujos mados nepatinka, bet reikia daryti, nes žinome, kad po pusmečio būtent to ir ieškos“, – pasakojo O.Hocka.
Praėjusių metų pabaigoje jo vadovaujama įmonė pasirašė sutartį su viena Dubajaus bendrove dėl baldų gamybos ir pardavimo aštuonioms Persijos įlankos regiono šalims, Egiptui.
„Sutartis didžiulės vertės. Ko gero, nepagaminsime nė penktadalio to, ką jie gali parduoti. Jie jau pateikė užsakymą ir rengėsi atlikti avansinį mokėjimą, bet atsitiko tai. Dabar mano svarbiausia užduotis sugalvoti, kaip ten pristatyti baldus ne per Odesos uostą, kaip planavome.
Dabar sprendžiame, kaip galime per Rumuniją, Konstancą, siųsti ten. Antras variantas – Varna, Bulgarija. Trečio varianto nesvarstome – galima siųsti per Lenkiją, Baltijos jūra, per Baltijos šalis, bet tai labai brangu. Transportavimas mums suvalgo labai daug“, – aiškino jis.
Anksčiau nuo Novovolynsko iki Odesos uosto krovinius buvo galima transportuoti geležinkeliu.
Tai, kaip sakė O.Hocka, buvo santykinai pigus kelias. Ir toliau pervežimas jūra iš Pietų Ukrainos uosto nebuvo brangus.
Pagalba nuo karo bėgančiam verslui
O.Hocka pasakojo, kad įmonė naudojosi keliais logistikos centrais Ukrainoje.
Vieną jų prarado 2014 metais – jis buvo Donecke, vienoje iš apsišaukėliškų respublikų, Rusijos pripažintų nepriklausomomis.
„Dnipre, Ternopilyje, Kyjive, Sumuose – ten mūsų logistikos centrai, priklausantys mums. Ten mūsų bendradarbiai ir parduoda produkciją“, – aiškino jis.
Bendrovė turi vieną parduotuvę Lucke. O.Hocka teigė, kad tokiai prekybai reikia gerokai daugiau visko, tarkime, užsiimti ir rinkodara.
„Mes – gamybininkai. Pas mus perka ir parduoda. Yra nustatytos gana griežtos pardavimo taisyklės, kontroliuojame tai ir stebime kokybę. Galiausiai galiu pasakyti, kad iki vasario 25 dienos nebuvo nė vieno rajono centro Ukrainoje, kur nebūtų parduodamos mūsų prekės“, – nurodė jis.
Į Vakarų Ukrainą plūsta pabėgėliai iš karo apimtų sričių. Savo veiklą bando perkelti ir dalis verslo iš rytinės, centrinės ar pietinės šalies dalių.
Pasak O.Hockos, jo vadovaujamoje įmonėje taip pat yra patalpų, kuriose galėtų įsikurti persikėlę verslai. Juos bendrovė pasirengusi išnuomoti ar parduoti.
„Lygiai taip kiekvienas verslas Voluinėje siūlys savo patalpas, jeigu turi laisvų. Manau, jų yra. Antra problema – žmonių ir specialistų perkėlimas“, – kalbėjo jis.
Apie Ukrainos ateitį
Dar vienas iššūkis – augančios žaliavų kainos ir jų stygius rinkoje.
Tačiau ir čia O.Hocka optimistas:
„Pasakysiu taip: tiesiog neturiu abejonės nei dėl pergalės, nei dėl to, kad toliau dirbsime. Turime tam tikrą rezervą. Gal šiek tiek sulysime, bet išlaikysime, išsaugosime kolektyvą ir eisime toliau. O tada, kai reikės atstatyti Ukrainą, baldų daug reikės. Būsime pasirengę.“
Tiesiog neturiu abejonės nei dėl pergalės, nei dėl to, kad toliau dirbsime.
O.Hocka taip pat mano, kad karas pakeitė Ukrainos gyventojų psichologiją.
Jis komentavo, kad jeigu anksčiau dar kai kur galėjai užmerkti akis į tai, jog kažkur kažkas vyksta ne pagal įstatymą, tai dabar to esą nebebus.
Be to, jis įžvelgia galimybę įgyvendinti radikalias reformas, kurių taikiu metu neva nebūtų pavykę stumti pirmyn. Pavyzdžiui, mokesčių pertvarką, griežtinti atsakomybę už mokesčių vengimą, slėpimą, panaikinti licencijavimą, Ukrainoje galiojantį daugeliui veiklų.
„Tai faktiškai, kaip šalis pradeda nuo švaraus lapo. Tai ne patosiniai žodžiai. Aš, kaip verslininkas, daug metų dirbantis, galiu pasakyti, kad yra visos galimybės tam, jog įvyktų labai radikalūs pokyčiai.
Ar bus tam Kyjive tokia valia? Tikiuosi, kad taip“, – pažymėjo baldus gaminančios įmonės direktorius iš Novovolynsko.
O.Hocka minėjo, kad prieš susitikimą klausėsi Ukrainos infrastruktūros ministro pareiškimo, be kita ko, sakiusio, jog šalies kariuomenės išlaisvintuose miestuose iškart pradedami namų, pastatų, kuriuose liko žmonės, neišvažiavo, atstatymo darbai.
„Paskelbė, kad jau sukurtas valstybinis fondas. Kol kas į jį pinigus įdėjo tik valstybė, pinigai iš Amerikos – tie konfiskuoti Rusijos trilijonai ten dar nepateko. Tačiau kad žmonėms iš to fondo bent jau langus įstatytų“, – kalbėjo jis.
-
Rusijos prievartaujamoje Ukrainoje stinga visko: reikia ir maisto, ir žvakių, ir ginklų „meškai mušti“
-
Nuo Rusijos teroro bėgusių ukrainiečių pasakojimai šokiruoja: „Jie ne žmonės, žudo, vagia net apatinius“
-
Išgyventi karą: ukrainiečiai neria maskuojančius tinklus, mokosi gintis ir laukia to skambučio
