Marta buvo septynerių, kai 2014-aisiais Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą, kad sukeltų separatistinį maištą ir sukurtų marionetines valstybes Donbase. Tuo metu mergina gyveno su tėvais Mariupolyje, Donecko srityje, kurį rusų okupantai bandė užimti, bet jiems nepavyko.
Jos tėvai nusprendė persikelti į Donecką – jos gimtąjį miestą, kuris jau buvo separatistų rankose.
Po 11 metų Marta ryžosi drąsiam ir sunkiam pabėgimui. Iki tol ji kelerius metus slapta palaikė ryšius, iš naujo mokėsi prarastos kalbos ir tapatybės.
„Pagaliau jaučiuosi kaip namuose. Esu tarp savo žmonių“, – sakė Marta kavinėje centrinėje Kyjivo dalyje.
Leidinys pažymi, kad šiuo metu 20 % Ukrainos teritorijos ir mažiausiai 3 mln. ukrainiečių gyvena Rusijos okupacijoje. Šiose žemėse agresorė stato karinę infrastruktūrą, kad destabilizuotų Ukrainą ir paimtų ją po savo kontrole.
Marta dar nežino, kas nutiko jos mamai, kuri liko Mariupolyje. Šis sprendimas suskaldė šeimą – ji nesupranta, kaip motina pasidavė prorusiškai propagandai.
Ji prisiminė, kaip 2014 m. grįžo į Donecką, kur buvo gimusi 2007-aisiais:
„Važiavau automobilyje su tėčiu ir mama ir pamačiau didžiulį rusišką plakatą. Jame buvo parašyta: „Doneckas visada yra Rusija, mes esame viena tauta“. Pagalvojau: kas čia vyksta?“
Pasak jos, mokykla okupuotame Donecke virto nuolatine propagandos vieta.
„Absoliučiai absurdiški dalykai, kuriais neįmanoma patikėti. Bet mano tėvai tikėjo“, – dalijosi ji.
Penkios dienos iki plataus masto invazijos Donecko gyventojams buvo pasakyta, kad ukrainiečiai rengiasi juos pulti, todėl jie buvo laikinai evakuoti į Rostovą, Pietų Rusijoje.
Nuo 2014 iki 2022 m., prisidengdama Minsko procesu, Rusija naudojo okupuotą Donbasą ir Krymą kaip trampliną visapusei invazijai.
Vėliau okupantai surengė pseudoreferendumus užimtose teritorijose: Donecke, Luhanske, Chersone ir Zaporižioje, nors nė vienos jų pilnai nekontroliavo. Rusija net pakeitė konstituciją, įtraukdama šias teritorijas į savo sudėtį.
Gyventojai buvo priversti imti rusiškus pasus. Be jų, kaip teigė buvęs Mariupolio mero patarėjas Petro Andriuščenka, žmonės negali gauti svarbių paslaugų – nusipirkti vaistų, autobuso bilieto, registruoti turto ir pan.
Ukraina apie gyvenimą okupuotose žemėse sužino iš pabėgėlių, pasipriešinimo organizacijų, perduodančių informaciją ir vykdančių diversijas už fronto linijų.
„Didžioji Donbaso dalis jau yra Rusijos karinė bazė. Matoma dalis sudaro turbūt mažiau nei 1 %. Rusų kareiviai apgyvendinti kareivinėse kiekvienoje gyvenvietėje. Tarp jų – ir iš bėglių atimti namai“, – sakė Andriuščenka.
Leidinys rašo, kad Marta nusprendė bėgti iš Donecko, kai prasidėjo plataus masto karas. Ji slapta mokėsi ukrainiečių kalbos ir susisiekė su mamos seserimi, kuri buvo persikėlusi į Kyjivą.
Sulaukusi 18-os, ji pradėjo nešti daiktus pas draugę. Vieną rytą nuėjo į universitetą, tada susikrovė daiktus, išsinuomojo automobilį ir išvažiavo į Rostovą.
„Helping to Leave“, organizacija, įsikūrusi Prahoje, pasirūpino, kad ją kas nors pasitiktų ir įsodintų į traukinį į Minską. Bet pasienyje su Ukraina jos neįleido, nes mergina neturėjo dokumentų, patvirtinančių kilmę.
Ji turėjo grįžti į Minską ir laukti, kol ambasada sutvarkys dokumentus. Tik Kyjivo stotyje ji galėjo lengviau atsikvėpti.
„Tada galėjau atsipalaiduoti ir apsidairyti po Kyjivą. Doneckas, miestas, kuriame gimiau, tapo Šiaurės Korėja. O Kyjivas tapo miestu, kuris suteikė man prieglobstį“, – pasakojo Marta.
Dabar ji gyvena su teta, lanko terapiją ir stoja į universitetą studijuoti Rytų kalbų.
Su mama nebendrauja – ši ją užblokavo. Tačiau slapta parašė 13-mečiui broliui, kad laukia jo, jei jis nuspręs pabėgti. Atsakymo nesulaukė.
„Nuolat galvoju apie visus tuos žmones, kurie, kaip ir aš, laukia ne tik progos išvykti, bet ir laukia, kol miestas vėl taps ukrainietiškas“, – sakė Marta.
