Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donecko oro uosto gynėjai (3): ne kiborgai – broliai

„Pravyj Sektor“ kiborgai, kurie gina terminalą.
Slyvos nuotr. / Kiborgai, kurie gina Donecko oro uosto terminalą.
Šaltinis: SPECIALIAI 15MIN.LT IŠ UKRAINOS
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šis reportažas turėtų prasidėti dramatišku epizodu, kuris atvertų duris į pasakojimą apie Donecko oro uosto terminalą ginančius vyrus. Tačiau neprasidės. Neturiu teisės išskirti vieno kario likimo. Tai būtų nesąžininga. Šitą nepaprastą didvyriškumo ir pasiaukojimo istoriją rašo kelios dešimtys vyrų, kurie save vadina ne herojais ir ne kiborgais, bet broliais. Šis pasakojimas yra apie juos visus. Apie brolius.

TAIP PAT SKAITYKITE: Donecko oro uosto gynėjai (II): pragaru pavirtusį miestą gina žali jaunuoliai

Niekas negalėjo žinoti, kad Sergejaus Prokofjevo tarptautinis oro uostas taps ukrainiečių drąsos ir neįveikiamumo simboliu. Priešingai, šitas statinys buvo paminklas korumpuotam Viktoro Janukovyčiaus režimui. Neproporcingai didelis, prabangus ir sušlamštęs tiek pinigų, kad būtų galima nupirkti visų Ukrainos varguolių gyvenimus.

Prieš trejus metus oro uostas buvo modernizuotas, nes šalis ruošėsi Europos futbolo čempionatui. Donecke tuo metu gyveno tik milijonas žmonių, tačiau naujasis terminalas per valandą galėjo aptarnauti apie pusketvirto tūkstančio keleivių – dvigubai daugiau nei Lietuvą skraidinantis Vilniaus oro uostas.

Statinys kainavo apie 900 mln. JAV dolerių, todėl vertė ukrainiečius ironiškai šypsotis. Sako, kad pinigus buldozerio kaušais sėmė V.Janukovyčiaus patikėtiniai ir sunkvežimiais vežė į Regionų partijos vadukų vilas.

Nuo gegužės pabaigos oro uosto griuvėsiuose kaunasi ukrainiečiai, kurie Maidane nuvertė korumpuotą režimą.

Prieš penkis mėnesius Ukrainos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgos netikėtai įsiveržė į prabangų terminalą ir per kelias valandas sumušė Rusijos samdinius. Iš vadinamųjų Kadyrovo čečėnų sudarytas batalionas „Vostok“ paspruko, o ukrainiečiai nukabino teroristų organizacijos „Donecko liaudies respublika“ vėliavą.

Nuo to laiko terminalas yra dieną ir naktį bombarduojamas, o bent kartą per savaitę – atakuojamas prorusiškų teroristų. Tačiau Rusijos reguliarios armijos kariai ir samdiniai nesugeba sumušti oro uosto gynėjų. Todėl pagarbiai vadina juos kiborgais.

Donecko oro uosto rajonas.
Donecko oro uosto rajonas.

Nuo ukrainiečių kontroliuojamo Peskų miestelio iki Donecko oro uosto griuvėsių veda vienintelis kelias, kuris yra smarkiai išmaurotas tankų. Šituo kilometru slenka ukrainiečių šarvuočių kolonos, kuriose barška dėžės su amunicija, medikamentais ir geriamo vandens talpos. Vingiai eina palei dumbliną kūdrą, ištaškytą artilerijos. Šiuo keliu važiuojančius ukrainiečius nuo teroristų skiria tik Veselej gyvenvietės laukai, kuriuose slepiasi pasiklydusios minosvaidžių minos.

Jeigu nebūtų pasiklydusios, tai nukristų į milžinišką metalo šiukšlyną, kuris praryja ir minas, ir sudegusius kūnus. Praryja, sumala į vieną masę ir lipdo nepaprastą didvyriškumo istoriją, kurią šaukštais godžiai kemša vilties išsiilgusi Ukraina.

Slyvos nuotr./Donecko oro uosto terminalas beveik visiškai sugriautas.
Slyvos nuotr./Donecko oro uosto terminalas beveik visiškai sugriautas.

Manote, kad oro uosto terminalas dar egzistuoja? Smarkiai klystate. Tai – tik rudi plieno griaučiai, kurie yra tokie skylėti, kad kiaurai matosi ištuštėję Donecko laukai. Skylėtos sienos, be langų, nėra dalies stogo, liko tik trys iš septynių aukštų. Milžiniškas konstrukcijas nupūtė bombų uraganas. Nepajėgė nušluoti tik betonu sutvirtintų pastato dalių, kuriose dabar gyvena poakopaliptinio pasaulio kiborgai.

Per mūšius asfaltuotos terminalo platybės buvo užverstos tokiu žemių sluoksniu, kad dabar galima laukti išnyrančių bulvių. Penkių kilometrų ilgio pakilimo takus niukstelėjo storulės bombos, tačiau strategiškai svarbūs keliai nėra visiškai sunaikinti.

Terminalo teritorija nusėta tokių daiktų nuolaužomis, kad net atrodo, jog pats pragaro Liuciferis savo letenomis sutrynė visą mūsų civilizaciją ir išpylė toje prakeiktoje vietovėje.

Sudegę autobusai, sprogusios degalų cisternos, susvilusios padangos, skarmalai, laukiamojo kėdės, puošnių lubų nuolaužos, tankų ir šarvuočių liekanos, kibirai gilzių. Terminalas sprogo pykčiu ir išsviedė visus svetimkūnius iš savo organizmo, palikdamas vietos kariams, kurie kasdien nardo sugriauto pastato urvais.

Slyvos nuotr./Donecko oro uosto terminalas beveik visiškai sugriautas.
Slyvos nuotr./Donecko oro uosto terminalas beveik visiškai sugriautas.

Tamsiais požemiais pavirto salės, kuriose laukdavo keleiviai, koridoriai, kuriais klaidžiojo užsieniečiai, šviesios parduotuvės, po terminalu palindusios automobilių stovėjimo aikštelės, kontrolės postai, administracijos kabinetai – viskas sugriauta, užversta plytomis, stiklais, tinku, nuolaužomis, todėl čia lindintys kariai labiau primena šachtininkus. Trūksta tik prožektorių ant šalmų, bet negalima naudoti, nes blyksnius urvuose gali pamatyti separatistų snaiperiai.

Slyvos nuotr./Donecko oro uosto terminalas beveik visiškai sugriautas.
Slyvos nuotr./Donecko oro uosto terminalas beveik visiškai sugriautas.

Patyręs „Pravyj Sektor“ karo medikas Pastorius, kuris lopo kiborgus, sako: pabuvus terminale gerą valandą, būni toks juodas, kad savo odos spalvą pamatai tik patraukęs laikrodžio dirželį. Karių veidai suodinesni negu Maidano kovotojų, ant kurių odos purkšdavo svylančių padangų smala.

Bombos gali bet kada visiškai sugriauti šitą sarkofagą, kuriame jaukiai pasijustų net Černobylyje palaidotos radioaktyvios medžiagos. Matyt, tai reikštų, kad kelios dešimtys kiborgų išeitų ten, kur išeina tik didvyriai.

Šis jaunas tankistas oro uoste kariauja nuo birželio mėnesio, tačiau didvyriu savęs nevadina. Buvo vienas iš pirmųjų, kuris pateko į šią mėsmalę. Sako, kad tikrieji kiborgai yra tie kariai, kurie atrėmė pačius aršiausius terminalo puolimus vasaros pabaigoje.

„Jie yra tikrieji kiborgai, o dabartiniai – naujieji kiborgai. Dabar mums yra daug lengviau“, – sako ukrainietis. Su juo kalbamės tankų bazėje Peskų miestelyje – rytinėje šito fronto dalyje. Vyras sveiksta nuo didelio pervargimo.

Iki rugpjūčio pabaigos terminalą gynė saujelė karių iš 93-iosios desantininkų brigados, specialiųjų operacijų pajėgų ir jaunuoliai iš „Pravyj Serktor“. Karių buvo tiek mažai, o priešų atakos tokios intensyvios, kad kovotojai nemiegodavo paromis. Trūko medikamentų, maisto ir geriamo vandens, o pastiprinimai negalėjo privažiuoti, nes kelią nenuilsdamos rausė rusiškos raketos.

Per vieną ataką vasaros pabaigoje teroristai buvo užėmę senąjį terminalą, kuris stovi oro uosto vakarinėje dalyje, naujojo terminalo požemius ir pirmuosius du aukštus. Tačiau po kelių valandų kiborgai priešus išstūmė ir privertė bėgti.

Dovydas Pancerovas nuotr./Tankistų bazė Peskuose.
Dovydas Pancerovas nuotr./Šis tankistas terminalą gynė nuo birželio.

Užgrūdinti ukrainiečiai atrėmė net Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų apsiaustį, kuri buvo surengta rugpjūtį.

„Iškart matėsi, kad jie – profesionalai. Kitaip judėjo, slėpėsi už tankų, dengė vienas kitą, šaudė labai taikliai. Bet mes vis tiek atsilaikėme! Rusai atsitraukė, kai neteko trečdalio karių, o separai toliau puolė. Šitie išvis yra begalviai. Bėga kaip beždžionės prieš mūsų kulkosvaidžius ir atsitraukia tik tada, kai pusę jų pakeliui iššaudome. Man atrodo, kad juos narkotikais ten Donecke šeria“, – pašaipiai kalba „Pravyj Sektor“ medikas Pastorius.

Prielaida apie narkotikus yra plačiai paplitusi tarp Donecko oro uosto gynėjų. Ukrainiečiai sako, kad užimdami priešų blokpostus ne kartą rado švirkštų su narkotinėmis medžiagomis. Kai kurie spėja, kad Rusijos samdiniai yra šeriami kažkokiais vaistais, kurie užmigdo baimės jausmą.

Šiuo metu situacija terminale pasikeitė. Rugpjūčio 20-osios naktį prie kiborgų prisijungė 73-ioji ir 75-oji brigados, buvo atvežta 120 mm minosvaidžių ir „Grad“ sistemų. Dabar tiekimas yra beveik nenukertamas, todėl terminalo gynėjai kas savaitę keičiasi ir gali pailsėti užfrontėje. Ten ir sutikau devyniolikmetį Slyvą ir dvejais metais vyresnį Kobrą, kurie yra naujieji šalies didvyriai.

„Aš nesu didvyris. Didvyriai yra broliai, kurių jau nebėra“, – pusbalsiu sako Slyva, maigydamas išmanųjį telefoną. Prieš kelias akimirkas jis man pridegė cigaretę, pasakiau, kad tai – labai didelė garbė.

Net nežinodamas galėjau atspėti, kad Slyva kovėsi terminale. Išdavė akys. Supraskite mano pasakymą teisingai – iš Donecko oro uosto sugrįžę vaikinai kažkuo primena heroino suluošintus žmones, su kuriais esu bendravęs: žvilgsniai tokie stikliniai ir taip varstantys tolius, kad atrodo stebintys kitą pasaulį. O juk taip ir yra. Šitie kariai savaitėmis grumiasi su giltine, kvėpuoja sudegusių kūnų dvoku, miega ant kietų griuvėsių, geria dulkėtą vandenį, todėl net sugrįžę į normalų gyvenimą vis dar mato terminalo kasdienybę.

Į oro uostą jaunieji „Pravyj Sektor“ medikai Slyva ir Kobra atvyko spalio pradžioje. Po aštuonių parų, paryčiui, prasidėjo galingas artilerijos apšaudymas. Pastato korpusas riaumojo nuo sviedinių, salvinės ugnies raketų smūgių ir liepsnų. Buvo apie dešimt sužeistųjų, keli labai sunkiai, todėl greitai pasibaigė visi kiborgų medikamentai.

Kobra ir Slyva rankiniu prieštankiniu ginklu iššovę aštuoniolika granatų sugebėjo sukurti stebuklą – iš rikiuotės išvedė du teroristų šarvuočius BTR ir net pamušė rusų tanką.

Kai nutilo „Grad“ vargonai, terminalo link pajudėjo prorusiškų separatistų tankai ir šarvuočiai. Jaunieji Kobra ir Slyva turėjo stoti į kovą, nes gynėjų gretos buvo labai praretėjusios. Kartu su dar septyniais „Pravyj Sektor“ kiborgais, vaikinai užėmė poziciją terminalo antrajame aukšte ir pradėjo atslenkančių priešų medžioklę.

Kobra ir Slyva rankiniu prieštankiniu ginklu apšaudė separatistų šarvuotą techniką. Tuo metu jie dar nebuvo patyrę kariai, tačiau iššovę aštuoniolika granatų sugebėjo sukurti stebuklą – iš rikiuotės išvedė du teroristų šarvuočius BTR ir net pamušė rusų tanką.

„Jie, blin, sėdėjo apsvaigę nuo garso, bet net kontūzyti nebuvo!“ – tėviškai juokiasi „Pravyj Sektor“ medikas Aristarchas.

Keli savanoriai pasakojo, kad Kobra ir Slyva atliko dar vieną žygdarbį – per sugriautą oro uosto kiemą nubėgo iki pamušto tanko ir apšaudomi sugebėjo nusukti kulkosvaidį. Patys jaunieji didvyriai apie tai nepasakojo. Gal pamiršo. Juk terminalo griuvėsiuose praleido aštuoniolika parų.

Nėra vienos priežasties, kodėl Donecko oro uostas taip aršiai puolamas ir taip didvyriškai ginamas. Iš dalies dėl to, kad pakilimo takai dar nėra sunaikinti, todėl separatistai galėtų atsigabenti svarbių karinių krovinių iš Rusijos. Iš dalies dėl to, kad po šia teritorija nutiesti požeminiai tuneliai, kuriais galima nuslinkti iki teroristų kontroliuojamo miesto (pravyjsekai pasakojo, kad tuneliai išties egzistuoja, tačiau juose šeimininkauja separatistai). Be to, terminalas yra simbolis, kad Ukrainos žmonės dar turi vilties įveikti zombius, kuriems iš Kremliaus bokštų diriguoja juodieji KGB raganiai.

Tai yra keistas karas. Jau vien todėl, kad pats Kijevas šitą smurto ir agresijos potvynį vadina antiteroristine operacija. Tai, ką aš mačiau, yra pats tikriausias karas. Toks, kuris sugriovė Gruziją ar Čečėniją.

O ir vadinamoji taika kelia ne nuostabą, o pasipiktinimą – per suvaidintą ugnies nutraukimą šimtai ukrainiečių žuvo, buvo sužeisti, tačiau karo vadai neleidžia jiems šaudyti į teroristus. Vien per pastarąsias savaites mūšiuose žuvo apie 300 žmonių. Susidaro įspūdis, kad Ukrainos kariuomenė leidžiasi naikinama.

Nesuprantama ir tai, kodėl Donecko oro uoste ir Peskų miestelyje kaunasi tik nedidelė saujelė kiborgų, nors už kelių kilometrų saulėgrąžų lukštuose skęsta pailsėję kariai, dešimtys tankų, šarvuočių, artilerija. Sako, kad oro uosto teritorijoje šarvuotai technikai yra labai pavojinga dėl artilerijos apšaudymų.

Šis karas keistas ir todėl, kad didžiausią baimę priešams varo ne profesionali Ukrainos kariuomenė, o jauni patriotai, kurie negauna atlyginimų, socialinių garantijų, neturi laipsnių ir leidimų naudoti ginklus. Tokie kaip „Pravyj Sektor“ batalionas, kuris taip grumiasi karščiausiuose taškuose, kad yra gerbiamas ir Ukrainos kariuomenės, ir priešų.

Karas keistas, nes didžiausią baimę priešams varo ne profesionali Ukrainos kariuomenė, o jauni patriotai, kurie negauna atlyginimų, socialinių garantijų ir neturi leidimų naudoti ginklus.

Niekada nepamiršiu tos nakties, kai pirmą kartą pamačiau visus jaunuosius didvyrius, apie kuriuos rašiau savo reportažuose.

Stovėjome giliai įmigusio Rytų Ukrainos kaimo pakraštyje, prie gūdaus miško, kuriame, rodos, vis dar galima išgirsti raudant sovietinių nusikaltimų aukas.

Tamsoje šnarantys medžiai žymėjo ribą, kur baigiasi taikusis Dnepropetrovskas ir prasideda kariaujantis Doneckas. Šitoje pamiškėje taika sustingsta tirtėdama iš baimės ir sprunka atgal į Ukrainos vakarus.

Mūsų jau laukė žalias pikapas, kurio kėbulas pažymėtas dviem baltom juostom – savanorių karių skiriamaisiais ženklais Rytų Ukrainos fronte. Iš automobilio sklido patrakęs rokenrolas, primenantis filmus apie Vietnamo karą, ir energingas jaunuolių klegėjimas.

Jie sėdėjo pikape kažką linksmai aptarinėdami ir taip svilindami cigaretes, kad atrodė kaip tėvų automobilį nušvilpę paaugliai.

Tik prie tokio įsivaizdavimo visiškai nederėjo aplink pečius apsiraizgę „kalašnikovai“.

Pikapą vairavo jaunasis Režisierius, kuris į frontą atvyko kurti dokumentinį filmą, tačiau nusprendė pasilikti su „Pravyj Sektor“ kariais.

Dovydas Pancerovas nuotr./„Pravyj Serktor“ medikų bazė Peskuose.
Dovydas Pancerovas nuotr./„Pravyj Serktor“ medikai Jana ir Režisierius.

Automobilyje buvo ir smarkuolis Desiatka – savimi pasitikintis, judrus devyniolikmetis, kuris dar prieš metus buvo kiečiausias klasės vyrukas. Ir Džokonda – apvalaus veido vaikinukas, kuris mėgsta kalbėtis apie kompiuterinius žaidimus, o šiuo metu mokosi valdyti bepilotį lėktuvą, kuris rinks informaciją apie teroristų pozicijas Donecke.

Tą vakarą pikape sėdėjo neišskiriami draugai Kobra ir Slyva, kurie čia atvyko iš Vakarų Ukrainos. Abu – jau tikri vyrai, nes neseniai tapo pilnamečiais. Abu – smarkiai peša cigaretes. Abu – panašaus ūgio ir paaugliškai liesi. Abu – ne pagal metus tylūs. Abu – išgyvenę Donecko oro uosto terminale. Abu atlikę žygdarbį, kuris suteikė vilties Ukrainai.

Tą vakarą susipažinau ir su devyniolikmete „Pravyj Sektor“ medikų lydere Jana. Šviesiaplaukė atrodė pavargusi, net išsekusi, tačiau nepaprastai ryžtinga. Kaip nepasiduodanti Ukraina.

Nežinau iš kur ta merginos ramybė. Gal paveldėjo iš senelio, kuris pokario metais buvo partizanas ir kovojo su sovietinio NKVD galvažudžiais. O gal emocijas mergina sudėjo į metalines dėžutes, kuriose mirkomi kruvini bintai, ir ištrauks tik pasibaigus karui.

Kaip ir visi šitie vaikai, kurie save vadina mirusiais.

PABAIGA

Pirmąją dalį rasite čia.

Antrąją dalį rasite čia.

Ketvirtąją dalį, kuri buvo parašyta po pusantrų metų, rasite čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min