Vladimiras Putinas, tas šaltų akių buvęs KGB papulkininkis, kuriuo tėvai gąsdina mažus vaikus. Ar jo ambicijos beribės? Kodėl jis tiesiog negali elgtis žmoniškai? Negi su juo negalima susitarti logiškai? Tokios dejonės rodo, kad visiškai nesuprantame Rusijos lyderio mąstymo. Tiesą sakant, geležinė logika yra jo arkliukas.
V.Putinas nori Rusiją vėl paversti didžia ir galinga pasaulio valstybe, o save įrašyti į istoriją kaip didį ir galingą lyderį. Kadangi tai kol kas nėra status quo, jo užduotis – pakeisti esamą padėtį pasaulyje. Tačiau labai rizikuoti neverta. Kaskart kai jis lošia ir pralošia, Rusija pasirodo kvaila ir silpna šalis. Taigi jis vadovaujasi paprasta trijų žingsnių schema, kuri garantuoja pergalę. Ją galima būtų panaudoti kaip pavyzdį žaidimų teorijos vadovėlyje ir štai kaip ji veikia:
V.Putinas nori Rusiją vėl paversti didžia ir galinga pasaulio valstybe, o save įrašyti į istoriją kaip didį ir galingą lyderį. Kadangi tai kol kas nėra status quo, jo užduotis – pakeisti esamą padėtį pasaulyje.
1. Atrask galimybę. Be ledo ritulio, V.Putinas žaidžia tik tuos žaidimus, kuriuos žino galįs laimėti. Išmanydamas žaidimų teoriją, jis išnagrinėja savo bei savo oponentų galimus ėjimus.
Savo mintyse jis išbando kiekvieną scenarijų iki galo. Jei pagal kurį nors jis laimi arba bent jau pagerina esamą padėtį, jis eina pirmyn. Jis retai kada imasi žaisti partijos, kurios nenori žaisti.
2. Pakeisk status quo. Jei V.Putinas nieko nedarys, pasaulis toliau gyvens kaip gyvenęs – visai ne tai, ko jis nori. Tad jis turi stumtelti pasaulį taip, kad padėtis pasikeistų pagal jo pageidavimus. Jis tą gali padaryti tiesiogiai arba per tarpininkus, kurie gali suprasti, kokį žaidimą jis žaidžia, arba ne. Svarbu tai, kad jo pasirinkti tarpininkai sugebėtų pakeisti esamą padėtį, net jei vieni ir negalėtų užtikrinti tų pokyčių ilgalaikiškumo.
3. Priversk priešininkus priimti esamą status quo. V.Putinas mėgsta priešininkus, kurie susitaiko su pralaimėjimu ir tokiu būdu užtvirtina jo norimus pokyčius. Kad taip nutiktų, V.Putinas turi pasirūpinti, kad bet koks kitas veiksmų scenarijus jo priešininkams būtų skaudesnis nei pralaimėjimo pripažinimas.
V.Putino veiksmai Ukrainoje – puikus šios schemos pavyzdys. Jo ilgalaikis tikslas yra padidinti Rusijos galią ir išplėtus jos kontrolės ir įtakos zoną atstumti Vakarus toliau nuo savęs. Galbūt Ukrainoje jis būtų labiau norėjęs tą padaryti taikiai ir visoje šalyje iškart, bet jei tenka naudoti smurtą ir imti po nedidelę teritoriją – ką gi, vis tiek verta.
Štai kaip jis galėjo vertinti situaciją praėjusių metų pabaigoje. Pirmiausia jis būtų pasiūlęs finansinės pagalbos paketą Ukrainai. Jis žinojo, kad jo sąjungininkas Viktoras Janukovyčius priims pasiūlymą. Jei viskas būtų praėję sklandžiai – misija įvykdyta, Ukraina vėl Rusijos vasalė. Jei iškiltų nesklandumų – tai yra, kiltų politinė suirutė, protestai, neramumai arba viskas kartu – tada šalis taptų nestabili. O nestabilią Ukrainą lengva paimti, ypač todėl, kad dalis jos regionų ir taip linko prie Rusijos.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai pareiškė, kad V.Putinas gyvena savo pasaulyje, visiškai atitolusiame nuo tikrovės. Tačiau yra visiškai priešingai.
Jei Ukraina būtų tapusi nestabili, tolesnis V.Putino ėjimas būtų įsiveržti į Krymą ir kaip nors pateisinti jo grąžinimą Rusijai. Tai būtų pirmasis žingsnis plane, kurio tikslas – po truputį susigrąžinti įtaką visoje Ukrainoje. Vien tą pasiekti nebūtų sunku.
Sunkesnė užduotis – priversti priešininkus priimti jo laimėjimus.
Pakurstydamas nestabilumą rytų Ukrainoje V.Putinas pakeltų statymus. Jis sukurtų atmosferą, kurioje Kijevas ir Vakarai labiausiai bijotų gilesnės invazijos į Ukrainos teritoriją ir atviro karo – štai čia mes šiuo metu ir esame.
Tolesni V.Putino ėjimai paprasti. Pakurstęs pakankamai įtampos rytų Ukrainoje, kad priverstų savo priešininkus rimtai išsigąsti, jis galų gale apsimes klausantis jų argumentų. Jis viešai išsižadės prorusiškų jėgų Ukrainoje (kurių veiksmus pats ir paskatino), nors privačiai separatistus patikins, kad juos remia, ir paaiškins, kad šiuo metu geriau pristabdyti veiksmus.
Vakarai pagirs jo žingsnį, apie Ukrainą ims kalbėti optimistiškiau ir neatnaujins ekonominių sankcijų prieš Rusiją. V.Putino priešininkai, galbūt net ir Kijevo valdžia, norinti kuo greičiau stabilizuoti politinę situaciją (ir reikalinga rusiškų dujų), paskelbs pergalę – šiaip ar taip, Rusija atsitraukė ir karo buvo išvengta. Krymo prijungimas prie Rusijos taps tik trumpa išnaša istorijos vadovėliuose ir visi jį pamirš, išskyrus nedidelius deklaratyvius protestus Baltuosiuose rūmuose ir Jungtinėse Tautose kasmet vasario pabaigoje.
Viską susumavus, tai bus neblogas pusmečio darbo pasiekimas. Rusija parodė ir išplėtė savo galią, o V.Putino priešininkai ir toliau purtys galvas.
Ko jie galėtų pasimokyti iš viso šio žaidimo?
Manau, verta įsidėmėti tris svarbius dalykus:
Jei aš žinau, kad tu į bet kokį puolimą atsakysi atsukdamas kitą žandą, aš neisiu į kompromisus derybose siekiant išvengti konflikto ir pulsiu, vos šios derybos žlugs. Kažkur girdėta?
1. Įvertink silpnas vietas, tiek esamas, tiek potencialias. Žaidimai, kuriuos žaidžia V.Putinas, ne visada akivaizdūs. Ukraina iš pradžių nebuvo nestabili šalis, tačiau V.Putinas numatė, kaip ją galima destabilizuoti.
Kiekvieną situaciją reikia įvertinti ne tik tokią, kokia ji yra, bet ir visus galimus scenarijus. Esmė – pamatyti visus galimus žaidimus, palankius V.Putinui, ir tada užkirsti jiems kelią.
2. Sužinok savo priešininko tikslus. Vakarai buvo bejėgiai sustabdyti V.Putiną, nes Krymas buvo daug didesnis prizas nei bet kokie nuostoliai, kuriuos galėjo primesti Vakarai. Gali būti, kad V.Putinas buvo pasirengęs mokėti net ir dar didesnę kainą. Tačiau parodęs, kad šie kaštai jam nerūpi, jis taip pat parodė, kaip geopolitikos rinkoje vertina tam tikras valiutas – teritoriją, pinigus, reputaciją.
3. Pasitelk atgalinę indukciją. Žaidimų teorijoje atgalinė indukcija yra esminis įrankis – analitikas, atsižvelgdamas į tai, ką žaidėjai darys paskutinėje žaidimo stadijoje, numato jų ankstesnius veiksmus. Pavyzdžiui, jei aš žinau, kad tu į bet kokį puolimą atsakysi atsukdamas kitą žandą, aš neisiu į kompromisus derybose siekiant išvengti konflikto ir pulsiu, vos šios derybos žlugs. Kažkur girdėta?
Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai pareiškė, kad V.Putinas gyvena savo pasaulyje, visiškai atitolusiame nuo tikrovės. Tačiau yra visiškai priešingai. V.Putinas yra racionalus žaidėjas, kuris nuosekliai siekia savo tikslų, apie kuriuos pasaulis puikiai žino.
Apeliacijos į moralę, tarptautinę teisę arba bet kokį kitą principą jo greičiausiai nepaveiks. Tačiau dėl tos pačios priežasties V.Putinas yra lengvas priešininkams tiems, kurie pasitelkia tokią pat strategiją. Jis tikriausiai pats nustebo, kad Vakarai taip nemoka žaisti šio elementaraus politinio žaidimo.
