Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gėlo vandens stoka pasaulyje pražudo daugiau žmonių nei karai

Kofi Annanas
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Kofi Annanas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Daugiau kaip du trečdalius Žemės paviršiaus sudaro vanduo, tačiau vos 3 proc. jo yra gėlas. Tai nebūtų problema, jei ne faktas, kad didžioji dalis slypi ledynuose, o tas, kuris lengvai išgaunamas, Žemėje nevienodai pasiskirstęs. Dėl šios priežasties dar 2001 m. buvęs Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius Kofi Annanas pabrėžė, kad nuožmi konkurencija dėl gėlo vandens jau netolimoje ateityje gali tapti žiaurių konfliktų ir karų šaltiniu.

JTO duomenimis, pasaulyje daugiau žmonių turi mobilųjį telefoną nei tualetą. 3,5 mln. žmonių kasmet miršta nuo nešvaraus vandens sukeltų ligų. Tai – beveik visas JAV Los Andželo miestas. Švaraus geriamo vandens trūkumas nusineša daugiau gyvybių nei bet koks karas.

Vandens trūksta 2 mlrd. žmonių

Lietuva – pasaulyje viena turtingiausių gėlo vandens išteklių. Čia net tualete nuleidžiame geriamąjį vandenį. Tai sunkiai įsivaizduojama Afrikos valstybėse, Indijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur litras vandens kainuoja daugiau nei litras benzino, o tualetų daug kur tiesiog nėra.

Šią savaitę Stokholme vyksta pasaulinė konferencija, skirta kovai su švaraus geriamojo vandens stygiumi, kuris naudojamas ne tik buityje, bet ir pramonėje, žemės ūkyje. Konferencijoje bandoma rasti naujų būdų, kaip kovoti su šia problema. O ji, kaip sako, Stokholmo tarptautinio vandens instituto mokslinis darbuotojas daktaras Hakanas Troppas, yra labai didelė, tačiau vakariečiams ją dažnai sunku suvokti.

Beveik 3 mlrd. žmonių neturi net elementarių sanitarinių sąlygų, todėl plinta užkrečiamosios ligos, vaikai miršta nuo viduriavimo ir, be abejo, kai kurios šalys tiesiog nesivysto, – pabrėžia jis.

„Beveik 2 mlrd. pasaulio žmonių neturi galimybės gauti švaraus geriamojo vandens. Tokiose šalyse, kaip Somalis, vos vienas iš keturių gyventojų turi bent patenkinamos kokybės geriamojo vandens. Beveik 3 mlrd. žmonių neturi net elementarių sanitarinių sąlygų, todėl plinta užkrečiamosios ligos, vaikai miršta nuo viduriavimo ir, be abejo, kai kurios šalys tiesiog nesivysto“, – pabrėžia jis.

Profesorius Janas Lundqvistas, nagrinėjantis vandens trūkumo problemas, priduria, kad padėtis tik blogėja: „Mes turime tiek pat vandens, kiek ir prieš 100 ar 1000 metų, nes tai – atsinaujinantis šaltinis. Žinoma, vandens kiekį kai kuriuose regionuose lemia sezoniškumas. Skirtingose pasaulio vietose vandens kiekis skiriasi, bet pasaulyje jo visada yra tiek pat, o žmonių daugėja.“

Pasak J. Lundqvisto, per ateinančius keliasdešimt metų gyventojų bus 2 mlrd. daugiau, taigi nuolat didėja ir konkurencija bei vandens poreikis. „Tuos žmones turėsime išmaitinti ir pagirdyti, pagaminti reikalingų prekių. Vidurio Rytai, Afrika, Kinija, Indija beveik neturi vandens, kai, tarkim, Europoje tokios problemos iš esmės nėra“, – pastebi profesorius.

Moterų ir vaikų darbas – parnešti vandens

Dėl nuolatinio vandens trūkumo šalys tiesiog negali vystytis. 3 mlrd. žmonių turi eiti keliolika ar net keliasdešimt kilometrų kasdien, kad atsineštų gėlo vandens. Tai dažniausiai daro moterys ir vaikai. Mokslininkai apskaičiavo, kad, sudėjus laiką, kurį moterys visame pasaulyje kiekvieną dieną eina iki vienintelio vandens šaltinio, gautume 200 mln. valandų kasdien.

Šį laiką jos galėtų skirti mokslams, darbui ar dalyvavimui socialiniame bei politiniame gyvenime, vaikai galėtų eiti į mokyklą, bet jie žingsniuoja vandens. Be to, daug vaikų miršta nuo nešvaraus vandens sukeltų ligų nesulaukę nė penkerių, todėl valstybės negali normaliai vystytis.

Kai kuriuose regionuose jau kritinę ribą pasiekė gėlo vandens naudojimo bei taršos tendencijos. Pastaraisiais dešimtmečiais staigus žmonių populiacijos, urbanizacijos ir industrializacijos augimas labai paaštrino šią problemą. Be to, pasak J. Lundqvisto, net ir išsivysčiusių šalių pramonė bei žemės ūkis ima nerimauti.

„Kasmet vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame aptariamos svarbiausios pasaulio ekonomikos problemos bei lūkesčiai. Pastarajame dalyviai išryškino problemas, susijusias su vandeniu, jo kiekiu, užterštumu bei įtaka pramonei. Taigi šiuo metu didelė dalis pramonės šakų susiduria su vis augančia vandens trūkumo problema, nes gamybos mastai nuolat auga, todėl auga ir vandens poreikis. O kai kuriuose regionuose jo tiesiog nėra“, – kalba J. Lundqvistas.

Dėl to tarp kai kurių šalių aštrėja konkurencija, kyla aršūs konfliktai, yra žmonių, sakančių, kad dėl to gali kilti ir trečiasis pasaulinis karas. Tačiau, pastebi H. Troppas, kartais bendros problemos ne tik supykdo, bet ir suvienija valstybes: „Pavyzdžiui, Nilo baseine kelis pastaruosius dešimtmečius buvo siūloma, kad Etiopija investuotų į vandens infrastruktūrą, dėl to įtampa tarp Etiopijos ir Egipto buvo didelė. Bet šią vasarą Etiopija, Sudanas ir Egiptas pagaliau susitarė. Buvo atliktos kelios studijos, sukurti rezervuarai, kuriuos naudos visų trys šalys.“

Vanduo – iš asteroidų ir meteoritų

Sprendimo būdų yra daug. Apie vienus dar tik svajojama, kiti jau naudojami, pavyzdžiui, gėlinamas jūros vanduo. Tokia technologija jau naudojama Izraelyje, kai kur Vidurio Rytuose bei JAV: specialia technika vanduo paimamas iš jūros ir iš jo išstumiama druska, mineralai bei gyvi organizmai. Vis dėlto išgėlintas vanduo gali patenkinti tik buitinius žmonijos poreikius, tačiau absoliučiai neaprūpins pramonės ir žemės ūkio, kurie, pasak J. Lundqvisto, ir sunaudoja daugiausia vandens.

„Vis daugiau vandens reikia žemės ūkyje. Vandens kiekis, reikalingas šiam sektoriui, toks didelis, kad neįmanoma naudoti išgėlinto, nes tai per brangu, tam reikėtų per daug energijos, todėl kiltų kitų ekologinių problemų. Reikalingi kitokie sprendimai, pavyzdžiui, nuotekų valymo ir vandens panaudojimo antrą kartą“, – pabrėžia J. Lundqistas.

Žinoma, nereikėtų pamiršti kylančių ekologinių problemų, nes, semiant vandenį iš jūros, žūva daug čia esančių mikroorganizmų, o druska, likusi išvalius vandenį, pilama atgal į jūrą, todėl ji tampa vis sūresnė – prie tokios nėra prisitaikę čia gyvenantys organizmai.

Taip pat bandoma išgauti gėlą vandenį iš ledkalnių, atskylančių tirpstant ledynams, nes jie sudaryti iš paties gryniausio vandens, kuris, ledynams tirpstant, tiesiog įsilieja į jūrą. Todėl norima atskilusius ledkalnius tirpdyti ir naudoti jų vandenį, tačiau kol kas tai per brangu ir neefektyvu.

Fantastiškai skamba planas imti vandenį iš kosmoso, kur jo netrūksta. Tačiau jį įgyvendinti bus galima tik praėjus keliasdešimčiai metų ir ištobulinus technologiją, kaip pargabenti į Žemę asteroidus ir meteoritus, kuriuose yra didžiuliai kiekiai vandens. Bet tai bus negreitai.

O kol kas, kaip sako daktaras H. Troppas, svarbu rūpintis teisine baze ir griežta turimų išteklių kontrole: „Yra keletas būdų, kaip galima spręsti šią bėdą. Mums reikia priimti daug mažų sprendimų, kaip vartoti vandenį, kokios institucijos turėtų reguliuoti vandens suvartojimą bei taršą visame pasaulyje. Tuo pat metu reikia turėti sistemą, kad galėtume gerai reguliuoti turimas jo atsargas.“

Lietuvoje švaraus geriamojo vandens turime kelis kartus daugiau, nei galėtume sunaudoti. Tačiau juo negalime pagelbėti trokštančioms šalims. Bet, kaip sako mokslininkai, galima prisidėti prie oro ir vandens taršos mažinimo, nes ji pasklinda po visą Žemės rutulį. Nedaryti nieko kainuoja daugiau, nei imtis net ir labai brangių priemonių.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min