Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žinomas Rusijos politikas Genadijus Gudkovas: „Rusija peržengė negrįžtamumo tašką“

Genadijus Gudkovas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Genadijus Gudkovas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Praėjusią savaitę iš Rusijos Dūmos pašalintas opozicijos deputatas Gendijus Gudkovas savo paskyroje livejournal.com teigia, kad Vladimiro Putino režimui liko vos keli metai. Jį sugriaus vis didesnį pagreitį įgaunanti ekonominė krizė, visuotinė korupcija ir valdžios siekis bet kokiomis priemonėmis susidoroti su kitaip mąstančiais žmonėmis.

Pasak jo, V.Putinas Ukrainą nusprendė paversti blogio ašimi ir sukėlęs karą parodyti rusams, kas laukia valstybės, kurioje žmonės išdrįso maištauti prieš oficialią valdžią.

„Vanagai” nugalėjo „balandžius”

Nepaisant griežto protestų slopinimo, 2013 m. pradžioje Rusijos valdžia dar turėjo galimybę valdžios ir opozicijos priešpriešą išspręsti taikiai.  Gaila, bet valdžios viršūnėje nugalėjo „vanagai”, kurie remiasi griežtais represiniais kovos su politiniais oponentais būdais.

Daugelis autorių ne kartą rašė apie negrįžtamumo tašką šalies politikoje, kurį peržengus valstybės raida negali vykti taikiai.

Žinoma, nei vienas atsakingas politikas savo šaliai nelinki revoliucijų, karų, sukilimų ir kitų sukrėtimų. Viso to išvengti galima naudojant kompromisus ir susitarimus, tačiau visi kompromisai – tai kelias su dviejų krypčių eismu.

Gaila, bet valdžios viršūnėje, šiandien tai akivaizdu, nugalėjo „vanagai”, kurie remiasi griežtais represiniais kovos su politiniais oponentais būdais. Štai kodėl į visus siūlymus kalbėtis, kurie skambėjo jau nuo 2011 m., Kremlius atsakinėjo: „O su kuo ten tartis? Jūs esate niekas...” Tuo pat metu augo persekiojimo mastai.

Nepaisant tono ir griežto protestų slopinimo, 2012 m. pabaigoje ir 2013 m. pradžioje Rusijos valdžia dar turėjo galimybę valdžios ir opozicijos priešpriešą išspręsti taikiai. Tiesa, opozicijos nereikia painioti su „parlamento opozicija“, kuri tapo prisitaikėlių ir Kremliaus liaupsintojų susirinkimu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Pirmiausia šalyje kilo realių politinių reformų klausimas: rinkimų teisės liberalizavimo, skirtingų politinių jėgų teisės naudotis masinėmis žiniasklaidos priemonėmis užtikrinimo, opozicijos veiklos suvaržymų panaikinimo, diskriminacinių filtrų atsisakymo ir sąžiningų rinkimų organizavimo.

Deja, dialogas neįvyko. Istorinis šansas pasiekti taikų kompromisą buvo nedovanotinai prarastas tų pačių „vanagų“ dėka. Jie šalies vado širdžiai buvo mielesni nei kompromisinės taikos šalininkai.

Nestabilus stabilumas

Išsivysčiusiose demokratinėse šalyse valdžios pasikeitimas nedaug skiriasi nuo kostiumo ar automobilio keitimo: nusibodo vienas modelis – renkamės kitą, kuris turėtų būti ekonomiškesnis ir modernesnis.

Šiuolaikiniame pasaulyje žinomi tik du valdžios pasikeitimo būdai: demokratiniai rinkimai laikantis taisyklių, kurios priimtinos ir opozicijai, arba valdžios pakeitimas ne visada taikiu keliu per „gatvės demokratijos“ institutus (sukilimai, revoliucijos, maištai – kraštutinės tokio proceso formos).

Išsivysčiusiose demokratinėse šalyse valdžios pasikeitimas suprantamas kaip įprastas procesas. Ten niekas isterijų nekelia, šūkių – „Jei ne šitas, tai kas?!“ – nekelia.

Valdžios pasikeitimas nedaug skiriasi nuo kostiumo ar automobilio keitimo: nusibodo vienas modelis – renkamės kitą, kuris turėtų būti ekonomiškesnis ir modernesnis.

Nors tai gali kelti nuostabą, tačiau reguliarus valdžios pasikeitimas bet kurią šalį daro daug stabilesne, galinčia greičiau vystytis ir savo gyventojams sudaryti geresnes sąlygas siekti gerovės.

Demokratinės valdžios rotacijos sąlygomis valstybėse atsiranda tokie Rusijai nesuvokiami reiškiniai kaip visuomenės pasitikėjimas parlamentu, nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, ne mažiau už valdančiuosius gerbiama opozicija.

Demokratinėse šalyse žmonės įpratę, kad valdžia – tai laikinas dalykas. Šiandieninė opozicija rytoj gali stoti prie valstybės vairo. Tuo pat metu valdantiesiems nėra didelės problemos atsisveikinti su postais, nes valstybės sistema jiems ir be jų garantuoja asmeninę gerovę bei galimybę rinkimuose pergalės siekti vėliau. Tai lyg laikinas valdančiojo elito perėjimas į kitą darbą.

Išeiti negalima likti

Dabartinėje Rusijoje valdžia paversta į greito praturtėjimo mechanizmą – tarnybinių vagysčių instrumentą, kuris leidžia greitai susikrauti milijardus.

Rusijoje valdžią šimtmečiais buvo bandoma užgrobti. Ji tapdavo absoliučia ir valdančiosios viršūnėlės buvo naudojama ne šaliai vystyti ir žmonių gerbūviui kelti, o amžino viešpatavimo išsaugojimui.

Monarchinėje Rusijoje ji garantavo caro suvereno neliečiamumą. Nuo to priklausė ir stambių žemvaldžių materialinė gerovė. Sovietų laikais valdžia leido įgyvendinti beprotiškas, o kartais nusikalstamas politines doktrinas ir suteikti išskirtines sąlygas tuometiniam elitui – partinei nomenklatūrai.

Dabartinėje Rusijoje valdžia paversta į greito praturtėjimo mechanizmą – tarnybinių vagysčių instrumentą, kuris leidžia greitai susikrauti milijardus.

Tačiau yra ir dar svarbesnis šiandienos Rusijos valdžios bruožas, kuris jungia visas istorines epochas – jos nepakeičiamumas (apie šio reiškinio priežastis reiktų kalbėti atskirai). Šis principas labai paprastas – likviduok politinius konkurentus, smauk opoziciją, visiškai kontroliuok jėgos struktūras, žiniasklaidą, teismus – ir gali valdyti, kiek tik siela geis.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aleksejus Navalnas teisme
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aleksejus Navalnas teisme

Represijos šalyje augo palaipsniui. Prasidėjo „tautos priešų“ teismai, bet nuosprendžiai nebuvo labai griežti. Sodino, bet neilgam. Buvo bandoma visaip išvengti „kruvinojo“ režimo etiketės. Kažkas primenančio vėlyvąjį sovietmetį.

Vis tik, šiuolaikiniame pasaulyje amžinos valdžios nebūna. Suvokdama šį nemalonų faktą, dalis valdančiojo putiniško elito ilgą laiką jautėsi dvejopai – lyg ir laikas būtų traukti, bet to padaryti niekaip negalima.

Abu variantai siaučiant totalinei korupcijai ir vagystėms, kurios tapo režimo šerdimi, blogi. O jeigu naujoji valdžia imsis rimtai vertinti ir aiškintis, kas gi buvusiems valdantiesiems sukrovė tokius pasakiškus turtus?

Kankindamiesi dėl šios dilemos, valdantieji ilgą laiką stengėsi veikti dvejopai. Pirmiausia, jiems buvo būtina išsaugoti veidą prieš Vakarų šalis, kuriose po „sunkių darbų“ būtų galima praleisti likusias gyvenimo dienas. Ir ne vieniems, o su gausiu artimųjų būriu. Pažvelkite, kiek žinomų Rusijos valdžios veikėjų puolė statytis rūmų ir vasarnamių prestižiškiausiose pasaulio vietose.

Bet tai tik ledkalnio viršūnė, nes vien į JAV iš Rusijos buvo pervesta per 500 mlrd. dolerių (Brzezinskis), o senutėje Europoje šis skaičius tikrai didesnis. Didelė dalis šių lėšų – tai „tautos tarnų“ pinigai atidėti „juodai dienai“, kai teks atsisveikinti su valdžios postais.

Antra, valdžią ilgą laiką stengėsi bent jau bendraudama viešai ant opozicijos nekelti balso. Vyko rinkimai, kuriuose kartais net opozicijos atstovai sugebėdavo laimėti kokią nors lokalią pergalę. Anksčiau opozicijos atstovus net kviesdavo į valdiškus žiniasklaidos kanalus. Jie susitikinėjo su valdžios atstovais, buvo bandoma imituoti dialogą.

Represijos šalyje augo palaipsniui. Prasidėjo „tautos priešų“ teismai, bet nuosprendžiai nebuvo labai griežti. Sodino, bet neilgam. Buvo bandoma visaip išvengti „kruvinojo“ režimo etiketės. Kažkas primenančio vėlyvąjį sovietmetį.

Būtent tokia politika, nepaisant „gegužės 6-osios“ bylos, protesto akcijų organizatorių persekiojimo, masinių sulaikymų, valdžiai paliko jei ne langą, tai bent jau atvirą orlaidę pradėti taikias derybas su politiniais oponentais. Teoriškai, negrįžtamumo taškas nebuvo peržengtas ir 2014 m. kovą.

Lūžio momentas

Rusijos visuomenė buvo paskiepyta nuo revoliucijos, organizuotas lokalus karas Donbase tam kad būtų parodyta: „žiūrėkite, kas gali atsitikti ir Rusijoje, jei oficiali valdžia bus nuversta.“

Revoliucija Ukrainoje tapo lūžio tašku Rusijos valdžiai – stipriu katalizatoriumi, kuris pagreitino ir užaštrino visus šalies politinius procesus. Iki mirties Maidano ir Janukovyčiaus režimo žlugimu išgąsdintas Kremlius galutinai nusprendė: jokių reformų, derybų, kompromisų ir kitų „silpnumo apraiškų“.

Valdžios isteriniu skubėjimu per paskutinį pusmetį represiniai įstatymai buvo sugriežtinti iki absurdo, teisėsaugos institucijos visiškai politizuotos ir paverstos žandarmerijomis, teismai tapo pasiruošę bausti kiekvieną „tautos priešą“, kurio nuomonė neatitinka oficialios linijos.

Tik dėl Rusijos vidaus politinės situacijos Ukraina buvo paskelbta blogio ašimi, valstybe, kurioje klesti fašizmas ir nacionalizmas. Rusijos visuomenė buvo paskiepyta nuo revoliucijos, organizuotas lokalus karas Donbase tam kad būtų parodyta: „žiūrėkite, kas gali atsitikti ir Rusijoje, jei oficiali valdžia bus nuversta.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Teroristai Donecke
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Teroristai Donecke

Reikia pripažinti, kad Kremliaus polittechnologų planas pavyko. Svarbiausias valdžios pasiekimas – daugumos piliečių, kurie jaučia pažeminimą dėl Sovietų Sąjungos žlugimo ir dabartinio gyvenimo skurdo, palaikymas. Lozungas: „Geriau būsime ubagais, bet išsaugosime orumą!“pažadino ultrapatriotizmą ir norą aklai paklūsti valdžiai ne mažiau kaip 65-70 proc. apkvailintų Rusijos gyventojų.

Ir dar vienas svarbus momentas – sulaukusi Vakarų šalių sankcijų, kurios pirmą kartą istorijoje susivienijo prieš agresyvų Rusijos elgesį, valdžia prarado siekį išsaugoti savo veidą užsienyje. Kaukės nukrito, šalis pasiruošusi izoliacijai, Šiaurės Korėjos kelias nei valdžios, nei piliečių negąsdina: „Eina po velnių visi ESBO – Rusijai eina savu, tik jai suprantamu keliu!“

Piro pergalė?

Šiandien Kremlius kuria juodąjį scenarijų ateities įvykiams. Tai sprendimas, kurį priėmė dabar prie Rusijos federacijos vairo stovintys žmonės. Tai jų istorinė ir politinė atsakomybė. Gaila, kad dėl tokio sprendimo mokėti teks visiems Rusijos piliečiams.

Šiandien žvelgiant tiesai į akis reikia pripažinti, kad Kremlius pasiekė nors ir laikiną, bet įtikinamą pergalę prieš savo politinius priešininkus šalies viduje. De facto suskaldytas ir susilpnintas gatvės demokratijos judėjimas, užslopinta beveik visa reali opozicija, uždraustos nelojalios politinės partijos.

Sunaikinti rinkimai, kontroliuojama žiniasklaida, kuri dar vakar stengėsi atrodyti nepriklausoma. Valdžios kritika liko tik internete, kuris netrukus bus imtas kontroliuoti. Visi nesutinkantys su valdžios pozicija tapo „nacionališdavikais“, „JAV tarnybų agentais“, „penktąja kolona“. Jiems siūloma nelaukti visuomenės pykčio ir patiems palikti šalį.

Ukrainos įvykių fone aiškiai matosi, kad kova su kitaminčiais tęsis tiek, kiek valdžiai užteks jėgų ir resursų. Artėjančios krizės akivaizdoje nomenklatūra valdžią stengtis išsaugoti kuo ilgiau. Būtent todėl galima drąsiai teigti, kad negrįžtamumo taškas jau praeitas. Nebeliko civilizuotų būdų siekti politinių kompromisų.

Valdžia sąmoningai sunaikino bet kokią galimybę ateityje vykdyti demokratines reformas. Taip tautai išrinktas kur kas tragiškesnis busimų sukrėtimų ir konfliktų kelias, nes, kaip jau minėta, amžinos valdžios nėra.

„Scanpix“ nuotr./Muamaras Kadhafi
„Scanpix“ nuotr./Muamaras Kadhafi

Šiandien Kremlius kuria juodąjį scenarijų ateities įvykiams. Tai sprendimas, kurį priėmė dabar prie Rusijos federacijos vairo stovintys žmonės. Tai jų istorinė ir politinė atsakomybė. Gaila, kad dėl tokio sprendimo mokėti teks visiems Rusijos piliečiams.

Režimas žlugs pats

Valdžia bijodama Ukrainos scenarijaus įsivėlė iš kovą su visais, todėl neabejotinai pralaimės, nors kiekvieno ruso natūra dabar šiaušiasi prieš tokius teiginius.

Nepaisant politinio pralaimėjimo, Rusijos opozicija turi suvokti, kad šiandien mes matome paskutinį, patį dramatiškiausią ir baigiamąjį dabartinio režimo egzistavimo etapą. Pagrindiniais režimo žlugdytojais taps ne opozicinės jėgos, o ekonominė krizė, vidinės valdžios vertikalės degradacija ir tarptautinė Rusijos izoliacija.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, vietoje sutriuškintos opozicijos pagrindiniu Rusijos oponentu dabar tampa Vakarų valstybės, kurios niekada nepatikės šio režimo pažadais laikytis demokratijos principų ir tarptautinių taisyklių. Dabartinė Rusija tampa nepriimtina ir pavojinga valstybe.

Turime suprasti, kad izoliacija ir tarptautinės sankcijos Rusijoje nesukels greito efekto. Vis siaurėjant sankcijų kilpai ims trūksti deguonies – sustiprės įsisenėjusios Rusijos ekonominės problemos. Poveikį stiprins degradavęs valdžios aparatas, kurio veiksmai bus kur kas pavojingesni nei bet kokie Vakarų sąmokslai.

Akivaizdu, kad jokia „valdžios vertikalė“, kurios pagrindą sudaro korupcinės schemos, negali mobilizuoti šalies, suteikti jai didelio impulso, suvienyti naciją. Valdininkai toliau imituos darbą, atsiskaitinės ir vogs. Valdantieji neturi nei ideologijos, nei kompetentingų valdininkų, nei nepaperkamų jėgos struktūrų atstovų, kurie eitų kovoti už idėją.

Valdžia bijodama Ukrainos scenarijaus įsivėlė iš kovą su visais, todėl neabejotinai pralaimės, nors kiekvieno ruso natūra dabar šiaušiasi prieš tokius teiginius. Kiek tęsis paskutinis etapas? Tai sudėtingas klausimas. Greičiausiai keletą metų, ne ilgiau, nes režimo galimybės sparčiai seks jau prasidėjusios ekonominės krizės fone.

Ką daryti?

Režimas žlugs pats, kaip kažkada žlugo komunistų partijos nomenklatūra. Ji neatlaikė savo pačios klaidų ir prieštaravimų naštos.

Ką tokiomis sąlygomis turi daryti opozicija ir jai pritarianti  visuomenės dalis? Pirmiausia, reikia suprasti, kad mases apėmęs patriotinis kvaitulys, kurį nuolatos kaitina valstybinė propaganda, greitai nepasikeis, nes tai jau veikia pasąmonės ir instinktų lygyje.

Pykti ant tautos nereikia – tokia masinė psichozė visada pastebima prieš karą ar jo pradžioje. Šiandien bandyti savo tiesą įrodinėti masėms ir tikėtis, kad tai pavyks, būtų beprasmiška. Reikia kantriai laukti nušvitimo ir problemos suvokimo.

AFP/„Scanpix“ nuotr./1991 metų rugpjūčio 19-ąją Maskvos centre pasirodė tankai.
AFP/„Scanpix“ nuotr./1991 metų rugpjūčio 19-ąją Maskvos centre pasirodė tankai.

Lieka nedaug – situaciją aiškinti tiems, kurie nori girdėti, ramiai koordinuoti savo pastangas socialiniuose tinkluose, bloguose. Rusijos piliečiams reikia suteikti galimybę pamatyti valdžios korupciją apnuoginančius žurnalistinius tyrimus. Šiandien tokios informacijos netrūksta.

Sudėtingas klausimas – rinkimai. Tikėtis laimėti, kai jie paversti žmonių kvailinimo įrankiu, būtų naivu. Visos sąžiningos politinės partijos turi garsiai pareikšti, kad Rusijoje rinkimų nėra, tačiau naudotis proga skleisti savo idėjas ir kritikuoti valdžią.

Svarbiausia, nenuleisti rankų ir palaukti. Režimas žlugs pats, kaip kažkada žlugo komunistų partijos nomenklatūra. Ji neatlaikė savo pačios klaidų ir prieštaravimų naštos. Tai tik laiko klausimas. Opozicija turi pasirūpinti, kad žlungant režimui šalis nenuslystų į pilietinio karo ar ekstremizmo liūną. Galbūt, tai ir yra didžiausia Rusijos opozicijos istorinė misija.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min