Pirmą kartą 2020-aisiais Armėnija ir Azerbaidžanas ugnimi apsikeitė dar liepą, tačiau tai įvyko maždaug 300 km nuo ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
Rugsėjį karas įsiplieskė jau Kalnų Karabache. Skaičiuojant tūkstančius žuvusių karių, lapkričio 9-ąją paskelbta: Maskva, Jerevanas ir Baku pasirašė taikos susitarimą, kuriuo didžioji dalis Armėnijos dešimtmečius kontroliuotų Kalnų Karabacho bei aplinkinių teritorijų perleidžiamos Azerbaidžanui.
Pasak Analitinio globalizacijos ir regioninio bendradarbiavimo centro Armėnijoje eksperto Stepano Grigoriano, tai, kad konfliktą ėmėsi spręsti Turkijos ir Rusijos aljansas, o ne Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupė, yra itin nenaudinga tiek Armėnijai, tiek Kalnų Karabache gyvenantiems armėnams.
„Vienintelis pozityvus dalykas yra pasibaigę aktyvūs karo veiksmai“, – 15min sakė S.Grigorianas.
Pasak eksperto, kol Azerbaidžano partnerės, ypač Turkija, šešias savaites trukusio karo metu teikė jam tiesioginę karinę paramą, Rusija atsisakė padėti Armėnijai, todėl jos nebegalima laikyti patikima sąjungininke. Tiesa, armėnų populiacija Rusijos klausimu vieningos nuomonės neturi.
S.Grigoriano teigimu, taip Maskva siekė regione įvesti savo karines pajėgas – vadinamuosius taikdarius. 2 tūkst. rusų karių dislokuoti palei 5 kilometrų pločio Lačino koridorių, jungiantį Armėniją su Kalnų Karabacho sostine Stepanakertu.
