Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Į tarptautinę areną žengia Vokietija: koks kelias leistų sustiprinti įtaką?

3. Angela Merkel – Vokietijos kanclerė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Angela Merkel
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Atrodo, kad nuo pat prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos Amerika elgiasi taip, tarytum norėtų žengti žingsnį šalin nuo tarptautinės arenos, savo straipsnyje, kuris skelbiamas portale usnews.com, rašo politologas, tarptautinių santykių ekspertas Lutzas F. Krebsas.

Atsitraukti galima apgalvotai ir tikslingai, kaip kad įvyko prezidento administracijai išpildžius rinkimų kampanijos metu duotą pažadą pasitraukti iš Paryžiaus klimato susitarimo. Tačiau atsitraukti galima ir neužtikrintai, kaip kad atsitiko, kai birželio pradžioje viceprezidentas Mike`as Pence`as patikino, kad NATO 5 straipsnio įsipareigojimų vis dėlto bus laikomasi – tai įvyko praėjus vos kelioms dienoms po D.Trumpo Briuselyje pasakytos kalbos, kurioje jis apie tai sąmoningai neužsiminė.

Nepaisant pastangų nuraminti sąjungininkus, panašu, kad JAV suka izoliavimosi keliu, mano straipsnio autorius. D.Trumpo administracija taip ir neužpildė daugybės tarptautinių postų, pasiūlė apkarpyti Valstybės departamento biudžetą ir jau spėjo atsisveikinti su keletu savo noru iš pareigų pasitraukusių diplomatinio korpuso narių.

Gegužės 28 d. Vokietijos kanclerė Angela Merkel tiesiai šviesiai pareiškė mananti, kad Amerika daugiau nebėra patikimas tarptautinis partneris. Miunchene sakydama įsimintiną kalbą, ji pateikė europietišką D.Trumpo doktrinos „Pirmiausia – Amerika“ versiją, sakydama, kad „mes, europiečiai, turime iš tiesų paimti savo likimą į savo pačių rankas“.

Lyderė – Vokietija?

Galbūt šis vakuumas tik laikinas, tačiau, Amerikai atsitraukus, galimybe imtis svarbesnio vaidmens tarptautinėje arenoje galėtų pasinaudoti kitos šalys. Kol Amerika daro pertrauką, būtent joms tektų užduotis palaikyti liberaliąją pasaulio tvarką. Aštrus Vokietijos kanclerės A.Merkel atsakas į nevisiškai aiškius D.Trumpo signalus dėl NATO ir Paryžiaus susitarimo leidžia manyti, kad viena iš realių pretendenčių tai padaryti – Vokietija.

Vis dėlto, pasak straipsnio autoriaus L.F.Krebso, vargu ar net ir didelei ir ekonomiškai stipriai Europos valstybei pavyks tinkamai suvaldyti tarptautinę įtaką visose tose srityse, kuriose iki šiol dominavo Jungtinės Valstijos. Norėdama tapti visaverte pasauline žaidėja, Vokietija, ko gero, turėtų pasitelkti viršnacionalinės platformos, šiuo atveju – Europos Sąjungos, galią.

Šio požiūrio Vokietija laikosi nuo seno. Užuot vienpusiškai siekę savo tikslų, šios šalies vadovai pirmumą teikia bendradarbiavimui su Europos bendražygiais ir savo interesus gina su jais derėdamiesi. Taip Vokietija elgėsi net ir tada, kai Šaltojo karo nukamuotoje Europoje šie bendražygiai į potencialią Vokietijos lyderystę žvelgė su savotišku įtarumu (tai aiškiai pademonstravo H.Kohlio administracija, laikydamasi tvirtos pozicijos derybose dėl Mastrichto sutarties).

123RF.com/Berlynas
123RF.com/Berlynas

Per pastarąjį dešimtmetį šis istoriškai įsišaknijęs vokiečių polinkis pernelyg neįsijausti pamažu blėso, ir šiandien šios šalies bendražygiai jau nori, kad Vokietijos, kaip lyderės, vaidmuo tik stiprėtų. L.F.Krebso įsitikinimu, pagrindiniai du veiksniai, nulėmę Vokietijos svarbą tarptautiniame kontekste, buvo Angelos Merkel vyriausybės vaidmuo derantis su Rusija po Krymo aneksijos ir imantis iniciatyvos formuojant Europos imigracijos politiką 2015–2016 m. tarptautinės pabėgėlių krizės laikotarpiu.

Vokietijai siekti įtakos yra du keliai: arba per Europos Sąjungą, arba per mažiau organizuotą daugiašalę aplinką.

Kad ir kaip ten būtų, vokiečiai ir toliau ketina dirbti bendradarbiaudami – tai, netrukus po D.Trumpo turo po Europą dalyvaudama alaus šventėje Bavarijoje, A.Merkel leido aiškiai suprasti, ne sykį pabrėždama, kad Europai lemta veikti išvien. Nors ji galėjo nesunkiai pritraukti rinkėjus, taikydamasi į Vokietijos – arba jos regionų – tapatybę, kanclerė vis dėlto tradiciškai rinkosi europietiškąją.

Du keliai

Vokietijai siekti įtakos, pasak straipsnio autoriaus L.F.Krebso, yra du keliai: arba per Europos Sąjungą, arba per mažiau organizuotą daugiašalę aplinką. Pirmasis variantas, žinoma, būtų prioritetinis, tačiau dėl plintančio euroskepticizmo Vokietijai gali tekti rinktis kitas kryptis.

Antieuropietiškos nuotaikos iš labiau euroskepticizmu pasižyminčių šalių, tokių kaip Danija ir Lenkija, persimetė ir į frankogermaniškąjį Europos garvežį – su „Nacionaliniu frontu“ ir „Alternatyva Vokietijai“, prieš regioninę integraciją pasisakančiomis partijomis, – priešakyje.

Dar, žinoma, paminėtinas ir „Brexit“ – pirmas kartas, kai ES narė nusprendžia išstoti iš Sąjungos. Autoriaus teigimu, ES neturės svaraus balso pasaulinėje arenoje tol, kol aiškiai neapsibrėš savo tapatybės ir įtikinamai nepagrįs savo misijos.

Didžiosios Britanijos vyriausybei nebedalyvaujant ES sprendimų priėmimo procese, dėl regioninės įtakos gali varžytis ne tik Vokietija, bet ir Prancūzija. Kol kas panašu, kad Europos Sąjunga gali turėti svarios įtakos tik tais klausimais, dėl kurių sutaria visos 27 joje likusios šalys, o tokių klausimų – nedaug.

Antrasis kelias, kuriuo eidama Vokietija gali tikėtis sustiprinti savo įtaką, yra tokie daugiašaliai Europos projektai kaip euro zona ir Šengeno erdvė, kuriems nereikalingi nei pasai, nei sienų kontrolė, o prisiimto požiūrio gali būti laikomasi net ir nesant bendro sutarimo.

dpa/Angela Merkel Miunchene
dpa/Angela Merkel Miunchene

Nemažos reikšmės Vokietijos įtakai gali turėti neseniai jos pristatyta NATO vadovaujančiosios valstybės koncepcija (angl. NATO Framework Nation Concept), kuri šiuo metu yra plėtojama. Pagal rengiamą planą mažesniosios Europos valstybės galėtų dalį savo kariuomenės integruoti į didesnės šalies, šiuo atveju – Vokietijos, vadovavimo grandinę. Vokietija į savo ginkluotąsias pajėgas jau yra priėmusi dvi olandų brigadas, o šiemet ketina priimti dar dvi – po vieną iš Čekijos ir Rumunijos.

Pasak L.F.Krebso, šis drąsus projektas, kuris yra tarsi atsakas į kritiką dėl pernelyg silpnos Vokietijos lyderystės, svarbus ir tuo, kad juo prisidedama prie Europos karinio pajėgumo didinimo NATO kontekste, ir tuo, kad šitaip kuriamos europietiškosios gynybos pajėgos, kurios palaipsniui galėtų tapti visiškai nepriklausomos.

Pragmatiška užsienio politika

Atsižvelgiant į tai, kiek pastangų prieš tris dešimtmečius teko įdėti, kol Europos lyderiai Margaret Thatcher ir Francois Mitterrand`as pagaliau ryžosi pritarti Vokietijos susivienijimui, šis sumanymas, autoriaus nuomone, yra tiesiog pribloškiantis.

Jis įrodo, kad Europos taikos projektas, pagrindžiantis Europos įtakos visame pasaulyje teisėtumą, pasiteisino, ir patvirtina, kad regionine įtaka pasižyminčios šalys šiandien iš tiesų yra pajėgios atlikti svarbius tarptautinio lygmens vaidmenis.

JAV žengus žingsnį šalin nuo pasaulinės lyderystės arenos, įvairių daugiašalių projektų veikiausiai tik daugės – tiek Europoje, tiek kitur.

Ši tendencija buvo pastebima dar gerokai prieš D.Trumpui tampant Amerikos prezidentu, tačiau dabar, JAV žengus žingsnį šalin nuo pasaulinės lyderystės arenos, įvairių daugiašalių projektų veikiausiai tik daugės – tiek Europoje, tiek kitur.

Ar Vokietijai pavyks pasinaudoti šia galimybe ir padidinti savo tarptautinę įtaką, priklausys nuo jos pajėgumo paskatinti sėkmingą regioninę integraciją Europos Sąjungos arba kitų daugiašalių platformų pagrindu, teigia straipsnio autorius L. F. Krebsas. Pasak jo, užsienio politikoje gebanti elgtis santūriai, diplomatiškai, o kartu ir pragmatiškai, Vokietijos kanclerė A.Merkel gali būti būtent tas asmuo, kurio reikia užduočiai atlikti.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min