Irano blokada – tai išbandymas: kas gali ištverti didesnį skausmą – Teheranas ar Trumpas?

Ko gero, viskas, kas susiję su šiuo nauju posūkiu kare, labai skirsis nuo to, kas vyko iki šiol.

Užuot nukreipęs raketas ir bombas į karinius objektus, raketų bazes ir Irano gynybos pramonę, D.Trumpas stengsis užgniaužti šios šalies gyvybinį šaltinį – naftą, kuri sudaro daugiau kaip 50 proc. Irano eksporto ir beveik visas vyriausybės pajamas.

Pirmiausia, kaip sekmadienį sakė amerikiečių pareigūnai, prezidentas viliasi taip priversti vyriausybę sutikti su sąlygomis, kurias viceprezidentas J.D.Vance'as išdėstė per taikos derybas Pakistane. Jas Iranas atmetė kaip ir tas, kurios buvo pateiktos Ženevoje, dar prieš karo pradžią.

„Reuters“/„Scanpix“/Donaldas Trumpas

Sąlygų sąrašas prasideda punktu, pagal kurį Iranas sutinka atiduoti visas savo urano atsargas, visam laikui išardyti drakonišką branduolinio kuro gamybos infrastruktūrą ir atsisakyti pretenzijų į eismo reguliavimą sąsiauryje.

Neprivertęs Irano kapituliuoti, D.Trumpas, panašu, vis dar tikisi to, apie ką prakalbo pirmąjį karo vakarą: neramūs Irano gyventojai sukils ir nuvers karinį-klerikalinį režimą, kuris vadovauja šaliai nuo 1979 m. revoliucijos. Tačiau pasiekti tokį rezultatą netapo nė kiek lengviau nei prieš pusantro mėnesio.

Savo ruožtu Irano strategija, atrodo, yra tokia: palaikyti konfliktą pasaulinėse rinkose, kur Islamo Respublika atrado turinti naujų galių. Jie puikiai suvokia, kad per pirmąsias penkias savaites pralaimėjo karines varžybas, tačiau pasiekė geresnių nei tikėtasi rezultatų informaciniame kovos lauke ir terorizuodami kaimynus gerai nutaikytomis raketomis bei dronų smūgiais. Iraniečiai lažinasi, kad D.Trumpo tolerancija politiniam skausmui nėra beribė.

Jei nė lašas Irano naftos nebus pergabentas per sąsiaurį, kainos ilgainiui gali augti ir toliau. Kai kurios bendrovės prognozuoja, kad jos pasieks 175 JAV dolerių už barelį ribą.

Likus mažiau nei septyniems mėnesiams iki vidurio kadencijos rinkimų, iraniečiai supranta, kokį politinį poveikį užsitęsusi infliacija gali turėti Jungtinėse Valstijose.

SIPA/Scanpix/Hormuzo sąsiauris

„Netrukus jūs ilgėsitės tų dujų už 4–5 dolerius“, – amerikiečius įspėjo vyriausiasis Irano derybininkas ir parlamento pirmininkas Mohammadas Bagheris Ghalibafas po nesėkmingų derybų, kurioms jis vadovavo kartu su J.D.Vance'u.

Pirmadienio rytą, prieš prasidedant jūrų blokadai, rinkos neatrodė panikuojančios. Maždaug tuo metu, kai buvo paskelbta blokada, „Brent“ naftos žaliavos kainos pakilo apie 6 proc. ir siekė kiek daugiau nei 101 JAV dolerį už barelį. Ši kaina vis viena buvo žemesnė nei prieš paskelbiant apie paliaubas savaitę prieš tai.

D.Trumpas atsitraukė nuo savo pareiškimo, kad, nustojus šaudyti, sumažės degalų kainos. Sekmadienį „Fox News“ televizijai jis pareiškė, kad kainos „turėtų būti maždaug tokios pačios“ vidurio kadencijos rinkimų metu, ir pridūrė, jog jos gali būti ir „šiek tiek didesnės“. Būtent to baiminasi daugelis respublikonų kandidatų.

Tai – neaiški teritorija. Kaip ir 1962 m. prezidento Johno F.Kennedy paskelbtas Kubos „karantinas“, kuriuo siekta neleisti sovietams į Kubos teritoriją įvežti branduolinių ginklų. Neįmanoma iš anksto žinoti, kaip viskas baigsis. Ir tada J.F.Kennedy ir jo patarėjai su baime stebėjo, ar sovietai bandys veikti už akių ir rizikuos karine konfrontacija su JAV kariniu laivynu, ar atsitrauks, derėsis ir ieškos išeities, kaip išeiti pakelta galva.

Tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nusprendė atsitraukti.

AFP/ „Scanpix“/Karas Irane

Įsigaliojus iš Irano uostų išplaukiančių ar į juos plaukiančių laivų blokadai, gali paaiškėti, ar naujasis ajatola Mojtaba Khamenei ir Irano revoliucinė gvardija padarys tokį pat pasirinkimą. Tačiau karinio jūrų laivyno neturintis Iranas žino, kad tiesioginės konfrontacijos atveju jis praktiškai neturi jokių šansų.

D.Trumpui tai dar vienas posūkis strategijoje. Prieš kelias savaites jis davė leidimą Iranui parduoti naftą, kuri jau buvo jūroje, taip tikėdamasis amortizuoti tiekimo trūkumą. Tačiau poveikis kainoms buvo minimalus.

O JAV prezidentas atrodė šitaip: viena kova tęsė karą bombarduodamas Iraną ir tuo pačiu leido jam pasipelnyti. Teheranas žengė dar vieną žingsnį ir įvedė rinkliavą sąsiaurį kertantiems laivams. Taip Iranas suprato turįs naują pajamų šaltinį tuo metu, kai jam to reikėjo labiausiai.

„Dabartinė padėtis, kai Iranas gali uždrausti visiems naudotis sąsiauriu, išskyrus savo bičiulius arba tuos, kurie sumoka rinkliavą, yra nevaldoma“, – pabrėžė Richardas Haassas, buvęs aukšto rango respublikonų nacionalinio saugumo pareigūnas ir buvęs Užsienio santykių tarybos pirmininkas, kuris buvo vienas pirmųjų pasisakęs už blokados strategiją.

„Iranas kraunasi turtus, o kiti skursta, – tęsė jis. – Blokada didina ekonominį spaudimą Iranui, kuris jau buvo prieš karą ir kurį karas dar labiau sustiprino. Jei jie nori parduoti savo naftą, turi vėl atverti sąsiaurį visiems.“

Strategija gali susidurti su išbandymu: kaip į tai reaguos didžiausi Irano pirkėjai. R.Haassas pažymėjo, kad blokadą reikia derinti su diplomatiniais ėjimais, kuriais būtų siekiama, jog Kinija, Indija, Pakistanas ir Turkija – visi pagrindiniai Irano pirkėjai – pradėtų daryti spaudimą Teheranui nusileisti JAV reikalavimams ir atnaujinti naftos tiekimą. Tačiau neaišku, ar jos tai padarys, ypač jei Kinija įžvelgs galimybę, kaip ilgojoje perspektyvoje pasipelnyti iš šios konfrontacijos.

„Reuters“/„Scanpix“/Tanklaivis

R.Haassas taip pat sakė, kad „blokados grėsmę ar realybę turėtume susieti su pasiūlymu įsteigti naują sąsiaurio valdymo instituciją, į kurią būtų įtrauktas Iranas“, suteikiant jam balso teisę, bet ne kontrolę apie tai, kaip tinkamai administruoti šį vandens kelią.

Tai gali suveikti. Tačiau taip pat yra tikimybė, kad Iranas reaguos atnaujindamas išpuolius prieš Jungtinių Arabų Emyratų, Kuveito ir galbūt net Saudo Arabijos energetikos objektus. Tokiu atveju tai būtų Irano pareiškimas, kad, jei jau jis negali gabenti naftos, to negalės daryti ir jo arabų kaimynai.

Kaip šiame kare jau tapo įprasta, sekmadienį kilo daug neaiškumų dėl to, kas konkrečiai bus blokuojama. Pradiniame D.Trumpo pranešime socialiniuose tinkluose buvo paskelbta apie visišką eismo į sąsiaurį ir iš jo blokadą. Tačiau, kaip teigiama JAV centrinės vadavietės sekmadienį išplatintame pranešime spaudai, o vėliau ir paties D.Trumpo pareiškime, blokada taikoma tik laivams, plaukiantiems į Irano uostus arba iš jų.

Nurodoma, kad kroviniai iš kitų Persijos įlankos valstybių galės plaukti, jei jie sutiks rizikuoti užplaukti ant minų arba būti užpultiems Irano greitaeigių katerių ar dronų. Taip pat lieka neaišku, kaip Jungtinės Valstijos nustatys, kurie laivai sumokėjo mokesčius iraniečiams.

Nors Hormuzo sąsiauris buvo uždarytas ir anksčiau, dabartinėje situacijoje nelabai yra, ko pasimokyti iš istorijos.

Alamy / Scanpix/Tanklaiviai Hormuzo sąsiauryje

Kaip R.Haassas kartu su istorikais Niallu Fergusonu ir Philipu Zelikowu praėjusią savaitę laikraštyje „The Free Press“ priminė, kad portugalai pirmą kartą perėmė sąsiaurio kontrolę prieš 519 metų ir pradėjo rinkti mokesčius. Juos išstūmė persų ir britų pajėgos. Praėjus pusei tūkstantmečio portugalai ir britai aiškiai pasakė, kad puolimas prieš Iraną, net ir vardan to, kad jam būtų sutrukdyta priartėti prie branduolinio ginklo sukūrimo, buvo prastai apgalvotas.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje Jungtinė Karalystė užblokavo sąsiaurį po to, kai tuometinis Irano ministras pirmininkas Mohammadas Mossadeghas nacionalizavo šalies naftos pramonę.

Jis buvo nuverstas per perversmą, kurį iš dalies rėmė JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA). Tai buvo slapta intervencija, kuria iraniečiai piktinasi iki šiol, o istorija ją mini blogu žodžiu.

Be to, epizodinių sutrikimų sąsiauryje būta ir per Irano-Irako karą devintajame dešimtmetyje.

Deja, nė viena iš šių patirčių nėra panaši į šiuo metu vykstančią sudėtingą konfrontaciją. Jei blokada bus trumpalaikė ir sustabdys Irano galimybes toliau prievartauti pasaulio ekonomiką, D.Trumpo ėjimas gali atrodyti kaip išmintingas situacijos apvertimas 180 laipsnių kampu. O, jei Irano vadovybė nusileis jo reikalavimams, tai tik patvirtintų D.Trumpo išvadą, kad naujoji Teherano vadovybė yra „labiau protaujanti“ už ankstesniąją.

Tačiau, jei blokada užsitęs, D.Trumpas eilinį kartą pasirodys kaip tas, kuris neįžvelgė, kas vyksta už kampo, neįvertino, kas gali pakrypti ne ta linkme, užpuolus, kaip atrodė, susilpnėjusį Iraną. Karas, kuris, kaip jis tikėjosi, truks vos kelias dienas, peržengė septintosios savaitės ribą. O pasaulio ekonomikai sunkioji viso to dalis dar toli gražu nesibaigė.

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.