Kaip rašo I.Koreivaitė, paskutinių įvykių kontekste jai kyla du pagrindiniai klausimai. 1. Ar įmanoma nuversti esamą Irano režimą kariniais oro smūgiais? 2. Ar įmanoma sukurti Irano visuomenę vienijančią politinę alternatyvą? Ar ji gali būti palanki JAV ir Izraelio interesams?
„Iranas patvirtino, kad karinių smūgių metu buvo nužudytas Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei. Kartu pareiškė, kad bus užtikrintas egzistuojančios politinės sistemos tęstinumas.
Taigi aukščiausios vadovybės fizinis pašalinimas nereiškia politinės sistemos žlugimo. Iranas nėra vieno asmens diktatūra. Politinis modelis artimesnis institucionalizuotam teokratiniam–kariniam hibridui.
Jei Aukščiausiasis lyderis žūva, egzistuoja procedūra: Ekspertų taryba paskiria naują Aukščiausiąjį lyderį, Revoliucijos sargai užtikrina pereinamąjį stabilumą, o religinis ir ekonominis elitas turi bendrą interesą išlaikyti sistemą“, – aiškina Irano ekspertė.
Pasak I.Koreivaitės, režimo saugumo architektūra yra atspari vieno ar kelių asmenų eliminacijai.
„Numatytas „keturių sluoksnių pakeitimo“ modelis – kiekvienai kritinei pozicijai parengti keli įpėdiniai. Panašiai kaip ir Talibano atveju Afganistane – vadų likvidavimas nepašalino organizacijos. O Gaddafi ar Saddamo pašalinimas valstybes sužlugdė, nes politinė sistema rėmėsi konkretaus lyderio institucija“, – išskyrė politikos mokslų daktarė.
Kodėl delsė Trumpas
I.Koreivaitės vertinimu, Donaldas Trumpas ilgai delsė pradėti karinę operaciją, nes jos rezultatai nekontroliuojami, tačiau D.Trumpo strategija aiški – pašalinama vadovybė, jų vietoje paskiriama nauja ir D.Trumpas stebi, ar įmanoma su ja susitarti.
„Naujas aukščiausiasis lyderis – tai Irano galimybė deklaruoti naują, nuosaikesnę, net jei islamistinę, kryptį“, – rašo ji.
Ekspertė pažymėjo, kad šioje vietoje reikėtų pateikti daugiau informacijos apie islamizmą. Pasak I.Koreivaitės, jis gali būti nuosaikus ir progresyvus, derinamas su demokratija, o radikalesniais atvejais – net su liberalizmo idėjomis.
„Islamistinė perspektyva nėra automatiškai totalitarinė. Galima paminėti Ennahdos Tunise ar ankstyvojo laikotarpio AKP Turkijoje pavyzdžius. Beje, reformistinis islamizmas buvo sustiprėjęs Irane, valdant prezidentui Khatami ar prieš 2009 m. Žaliąją revoliuciją – jis turėjo savo lyderius ir organizacinę struktūrą, tačiau tuomet buvo užgniaužtas. Esant tokiam spaudimui, nuosaikesnės pozicijos galėtų tapti išsigelbėjimu ir nebūti nelegitimiomis Islamo Respublikos apibrėžtyje.
Daryčiau išvadą, kad jei Iranas neišnaudos progos ir nepasiūlys nuosaikios pozicijos, kiti scenarijai nėra tokie optimistiški.
Kodėl aptariu nuosaikaus islamizmo idėją? Didžioji dalis Irano visuomenės nėra sekuliari, ir būtų oportunistiška tikėtis, jog karinė operacija pakeis ilgamečius įsitikinimus ir tapatybes. O taip pat nemaža dalis ideologiškai tebepalaiko konservatyvųjį islamizmą ar savo nacionalistinius sentimentus sieja su režimu. Šiuo metu tūkstantinės minios Irano miestuose išėjo į gatves ir gedi aukščiausiojo lyderio mirties“, – išdėstė politikos mokslų daktarė.
Jos vertinimu, nuosaikesnis islamizmas galėtų būti nuosekli evoliucinė politinė alternatyva.
„Klausimas – ar ši alternatyva reali? Ideologiškai mobilizuotuose režimuose išorės ataka dažnai sukelia „rally-around-the-flag“ (liet. susibūrimo aplink vėliavą) efektą ir radikalizuoja, o ne užleidžia pozicijas alternatyvoms, kurios iki tol buvo represuotos.
Daryčiau išvadą, kad jei Iranas neišnaudos progos ir nepasiūlys nuosaikios pozicijos, kiti scenarijai nėra tokie optimistiški“, – rašė I.Koreivaitė.
Karinė operacija taip paprastai režimo ar egzistuojančio politinio modelio panaikinti negali, pastebėjo ekspertė.
„Nebent prasidėtų civilinis konfliktas, o tai reikštų žūtis, chaosą ir migracijos krizę. Balučių ir kurdų opozicinės militaristinės grupės galėtų tapti jėga fiziškai įsitraukiančia į karinius susirėmimus su režimu. Tačiau net ir koordinuotas kurdų sukilimas nebūtų pakankamas režimui nuversti be plataus vidaus skilimo Teherane ar saugumo struktūrose. Be to, kurdų separatizmas negali tapti nacionaline alternatyva Teherano režimui“, – mano ji.
Irano politinė transformacija
Aptardama Irano politinės transformacijos alternatyvas, I.Koreivaitė pastebėjo, kad JAV ir Izraelis strategiškai skaičiavo, kad Iranas yra arti branduolinio slenksčio ir pulti jį vėliau gali būti per vėlu.
„Tačiau iš Irano visuomenės perspektyvos toks smūgis atrodo per ankstyvas. Ekonominė krizė padarė didžiulę įtaką – paskutinieji protestai kilo todėl, kad iki šiol režimą rėmusi smulkiųjų verslininkų klasė sukilo. Išlauktas momentas, kai ekonominė krizė pasiektų nekontroliuojamą lygį ir atsirastų koordinuota alternatyva, galėjo būti palankesnis, tačiau Irano branduolinės programos progresas neleido jo laukti“, – rašė ji.
Anot politologės, Irane nėra organizuotos opozicijos ar alternatyvios politinės lyderystės.
Ji išskyrė, kad šalyje egzistuoja politinės srovės: reformistinių pažiūrų islamistai; išsilavinusi urbanizuota vidurinioji klasė (dažnai sekuliari); respublikoniškų pažiūrų sekuliari diaspora; monarchiją nostalgiškai prisimenanti diaspora, besitelkianti apie Reza Pahlavi; etninių grupių (kurdų, arabų, balučių, azerų) politinis aktyvizmas.
„Tačiau šios grupės neturi tarpusavio pasitikėjimo, jų perspektyvos fragmentuotos. Taip dažnai nutinka represinėse sistemose – režimui yrant, politinė alternatyva silpna“, – atkreipė dėmesį I.Koreivaitė.
Ar reali JAV ir Izraeliui palanki politinė alternatyva?
Kaip pastebi politologė, JAV smūgiuoja ne todėl, kad siekia laisvės Irano žmonėms.
„Joms reikalingas nuo JAV priklausomas, Iranas, kuris atsisako branduolinių ambicijų, užtikrina JAV strateginių partnerių saugumą Vidurio Rytuose ir atsiveria tarptautinei rinkai pagal JAV numatytas taisykles. Ar JAV siekia demokratiško Irano? Nebūtinai.
Nuverstojo šacho sūnus Reza Pahlavi tikriausiai yra tas balsas, kuris aiškiausiai siūlo vieningą ateities viziją Iranui. Jis save pristato kaip pereinamojo laikotarpio lyderį. Jis turi atpažįstamumą, finansinę ir politinę paramą bei JAV palaiminimą. Tačiau tas pats palaiminimas kelia jo legitimumo klausimą Irano viduje“, – rašė ji.
Monarchija buvo nuversta 1979 m. revoliucijoje, nukreiptoje prieš priklausomybę nuo JAV. Be to, Irano visuomenė yra labai jauna – apie 70 proc. gyventojų gimę po 1979 m., o šacho laikus prisimena tik mažuma, priminė I.Koreivaitė.
Nostalgija, anot jos, daugiausia egzistuoja diasporoje.
JAV regione elgėsi kaip hegemonė, beatodairiškai užtikrinanti savo interesus. Mes Europoje tokio JAV spaudimo nepatyrėme ir JAV vertiname kitaip.
„Reza Pahlavi vardas ir priešislaminis naratyvas suskambo paskutiniuose protestuose. Nors suprantu šios alternatyvos logiką – nusigręžti nuo islamiško paveldo, kuris gali būti suprantamas, kaip 7 a. arabų kolonializmas ir atkurti ar tiksliau sukurti persišką racionalumą, vis tik tai drastiškas identiteto posūkis ir trumpuoju laikotarpiu psichologiškai prieinamas tik nedaugeliui iraniečių.
Vienijančių alternatyvų ieškoma nuolat. Pavyzdžiui, 2009 m. Žaliosios revoliucijos metu protestuotojai bandė naudoti žalią islamo spalvą, tarsi griauti režimo islamo interpretavimo monopolį, „atimti iš režimo islamą“, vis tik ankstesni judėjimai neatnešė rezultatų, tad ieškoma vis naujų mobilizuojančių naratyvų.
Na, ir dar vienas aspektas – tai „gelbėtojų“ (t.y. JAV ir Izraelio) profilis, kuris minimalizuoja galimybes, kad JAV remiama alternatyva būtų priimama plačiojoje visuomenėje“, – paaiškino politikos mokslų daktarė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV ir britų žvalgyba 1953 m. yra surengusi operaciją „Ajax“, kurios metu pašalino pirmą iraniečių demokratiškai išrinktą vyriausybę ir premjerą Mohammadą Mosaddehą.
„Ši trauma Irano politinėje atmintyje tebėra gyva. Po to sekė Irano–Irako karas, kuriame JAV rėmė Iraką. JAV regione elgėsi kaip hegemonė, beatodairiškai užtikrinanti savo interesus. Mes Europoje tokio JAV spaudimo nepatyrėme ir JAV vertiname kitaip.
Be to Iranas patyrė ilgametes sankcijas ir matė, kaip pašalinami nepalankūs JAV kaimyniniai režimai (Irako ir Afganistano). Nekalbant, apie pastaruosius įvykius, kai JAV ir Izraelis, likviduodami taikinius, nevengė civilinių iraniečių aukų. Šie įvykiai Irano elito ir visuomenės dalies sąmonėje sudaro nuoseklią grandinę, kuri legitimizuoja „sąmokslo“ diskursą.
Iškyla paradoksas: Irano visuomenė yra pavargusi nuo ekonominės krizės ir sankcijų, kritiška režimo represijoms, bet kartu itin nacionalistiška, prieš užsienio intervenciją ir palankumą intervencinei jėgai“, – reziumavo I.Koreivaitė.
Ar galima „sukurti“ priklausomą Iraną?
Jos teigimu, bet kuri natūraliai išaugusi Irano valdžia (net ir sekuliari, nacionalistinė ar liberali) greičiausiai išlaikytų kritišką poziciją Izraelio politikos Palestinoje atžvilgiu, nes tai stipriai įsišaknijęs regioninis konsensusas.
„Todėl „visiškai pro-Izraeliška“ Irano valdžia būtų politiškai labai sunkiai legitimuojama šalies viduje, nebent ji būtų marionetinė. Taip pat Irano vidaus politinė kultūra – net opozicinė – greičiausiai išlaikys anti-hegemoninį diskursą, vėlgi, ji gali būti palanki JAV, nebent, jei ji būtų marionetinė.
-
TATENA įvertino Irano branduolinių objektų būklę po JAV ir Izraelio smūgių
-
Prancūzija sako esanti pasirengusi ginti Persijos įlankos regiono šalis ir Jordaniją nuo Irano
-
Per smūgius Irane žuvo trys Revoliucinės gvardijos nariai ir penki kariai
-
Šaltinis: perimtos Irano raketos, nutaikytos į Saudo Arabijos bazę netoli Rijado
-
Naujas Irano taikinys – Netanyahu biuras
Tikėtinas scenarijus nėra pro-JAV Iranas, o – mažiau ideologiškai agresyvus, bet strategiškai autonomiškas Iranas.
Dabar reikia tikėtis, kad Iranas nepasiners į chaosą, o bet koks scenarijus, kuris bus alternatyva dabartiniam režimui gali būti vertinamas, kaip teigiamas“, – daro išvadą ekspertė.
