„Islamo valstybės“ vadai į nelaisvę patenka labai retai – matydami, kad ištrūkti nepavyks, jie dažniausiai susisprogdina arba perkanda nuodų kapsulę. A.Abdullahas buvo sučiuptas taip greitai, kad nespėjo nusižudyti.
Jo vardas vis pasigirsdavo tyrinėjant „Islamo valstybės“ vadovų hierarchiją.
„Islamo valstybė“ – organizacija, kurios kiekvienas narys žino tik tai, ką jis turi daryti.
Kaip „Spiegel“ pasakojo Irako policijos ir slaptųjų tarnybų atstovai, „Islamo valstybė“ – organizacija, kurios kiekvienas narys žino tik tai, ką jis turi daryti.
Jis – kaip atskiras vieno didelio plano sraigtelis. Jei sraigtelis sulūžo, jis pakeičiamas kitu. Organizacijos nariai, net jei norėtų, apie jos struktūrą papasakoti gali nedaug.
Gyvas todėl, kad kalba
Tuo metu A.Abdullahas buvo vienas pagrindinių organizacijos vadovų Bagdade, jis sprendė, kur bus rengiami teroro aktai.
Teisėsaugininkai žurnalistams paaiškino, kad sugautiems „Islamo valstybės“ vadams mirties bausmė neįvykdoma tik tokiu atveju, jeigu jie kalba. A.Abdullahas dalijasi informacija.
Jis bendradarbiauja nuo pat pradžių. Kalbėjimas su mumis jam garantuoja gyvybę.
Policijos ir specialiųjų tarnybų atstovai tikina, kad per apklausas kankinimai netaikomi.
„Mes jį seniai sekėme, matėme, kad jis susitikinėjo su žmonėmis, kurie vykdė atakas. Jis bendradarbiauja nuo pat pradžių. Kalbėjimas su mumis jam garantuoja gyvybę“, – paaiškino vienas policininkas.
Tyrėjai A.Abdullahą apibūdino kaip aršų fanatiką, kuris organizavo mažiausiai tuziną teroro aktų, kurių metu žuvo šimtai žmonių.
Ar jis gailisi? Tiesą sakant, ne.
Į kamerą A.Abdullahą įvedė užrištomis akimis. Raištį nuo akių nuėmė tik tuomet, kai jis atsisėdo. Visą pokalbį jis raištį nervingai suko tarp delnų.
– Kokiais kriterijais rėmėtės planuodami atakas?
– Svarbiausia buvo sužeisti kuo daugiau žmonių – ypač policininkų ir šiitų.
– Kokios tai buvo vietos?
– Policijos patikros punktai, turgūs, mečetės, bet tik šiitų.
– Ar gailėjotės dėl žmonių nužudymų?
– Jie bedieviai. Šiitai yra bedieviai, aš esu tuo įsitikinęs.
– Bet jie yra musulmonai, kaip ir jūs.
– Jie turėjo galimybę tapti sunitais.
Man iš anksto būdavo nurodomi vyrų dydžiai, kad pagaminčiau tinkamo dydžio savižudžių diržus.
– Kiek atakų iš viso esate surengęs? Iš kur gaudavote sprogmenų?
– Negaliu visų prisiminti, bet pusmetį prieš mano areštą jų buvo 15. Mašinas sprogdinome su C4 plastikiniais sprogmenimis ir sprogmenimis iš artilerinių šovinių.
Tačiau savižudžių diržams naudojome priešlėktuvinius šovinius – jų parako poveikis kur kas galingesnis.
– Kaip atrinkdavote vyrus susisprogdinimui?
– Aš jų nerinkdavau. Tai buvo karinių planuotojų pareiga. Jie hierarchijoje stovi aukščiau už mane. Aš būdavau atsakingas tik už paskutinę operacijos dalį – parengti vyrus ir nugabenti juos į reikiamą vietą. Man iš anksto būdavo nurodomi vyrų dydžiai, kad pagaminčiau tinkamo dydžio savižudžių diržus. Tačiau visada turėjau pagaminęs visokių dydžių diržų.
– Ar savižudžių šeimos būdavo informuojamos apie jų likimą?
– To daryti man irgi nepriklausė. Asmuo, kuris atsiunčia juos, atsakingas už informavimą.
– Iš kur dažniausiai buvo savižudžiai?
– Daugiausiai iš Saudo Arabijos, Tuniso, Alžyro. Vienas iš dešimties buvo irakietis. Buvo ir du vakariečiai – australas ir vokietis.
– Vokietis savižudis nemokėjo jūsų kalbos, o jūs – jo. Kaip bendravote?
Bagdade jis buvo pirmą kartą ir po 45 minučių jau buvo miręs.
– Jis suprato kelis žodžius, tačiau daugiausia susikalbėdavome gestikuliuodami. Tai buvo trumpiausia mano operacija – nuvežiau jį į vietą. Bagdade jis buvo pirmą kartą ir po 45 minučių jau buvo miręs. Aš pagalvojau: dabar jau net žmonės iš Vokietijos atvyksta tam, kad susisprogdintų. Mane nudžiugino mintis, kad į islamą atsivertęs krikščionis paaukojo savo gyvybę. Jaučiausi jam artimas, nes ir aš tikrąjį tikėjimą atradau ne iš karto.
Tačiau „Spiegel“ pažymi, kad vokietis Ahmetas C. nebuvo krikščionis – jis buvo Vokietijos musulmonas.
– Ar vyrai turėdavo kokių nors abejonių dėl savo misijos?
– Ne, tokiu atveju jos nebūtų pavykusios. Jie tam būdavo pasirengę. Atvykę pas mane būdavo ramūs, kartais net linksmi. Kai užsidėdavo diržą, pavyzdžiui, sakydavo: puikiai tinka.
– Kokio amžiaus buvo savižudžiai?
– Jauniausiam buvo 21, vyriausiam – 30.
– Ar būtumėt ir pats susisprogdinęs?
– Niekada apie tai negalvojau. Mano ne toks darbas, aš buvau atrinktas operacijų planavimui, ne vykdymui.
– Kokią matote savo ateitį?
– Ji neaiški.
