Pirmas daugeliu aspektų
Nepaisant pastaruoju metu suprastėjusios Pranciškaus sveikatos, panašu, kad žinia apie jo netektį pirmadienio rytą daugeliui Italijos leidinių buvo itin nelaukta. Juoba kad sekmadienį, pirmą Velykų dieną, jis pasirodė tikintiesiems, pasveikino su švente.
Tad pagrindiniai dienraščiai liūdną naujieną paskelbė ne iškart, vos ją pranešė Šventasis Sostas. Net vienintelis Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“ apsiribojo faktu apie netektį.
Vien šią lakonišką žinią – kad mirė popiežius – antraštėse skelbė ir kai kurių Italijos laikraščių portalai, pavyzdžiui, „Il Post“.
Milane leidžiamas dienraštis priminė, kad argentinietis Jorge Mario Bergoglio popiežiumi buvo išrinktas 2013 m. kovo 13 d. ir buvo pirmas jėzuitas bei pirmas kardinolas iš ne Europos šalies, tapęs Katalikų Bažnyčios vadovu. Taip pat – pirmas, pasirinkęs Pranciškaus vardą.
„Per beveik dvylika popiežystės metų Pranciškus susidūrė su pasauliniais pokyčiais ir didžiuliais įvykiais, tokiais kaip pandemija, keli karai ir daug matomų klimato kaitos pasekmių, – rašė „Il Post“. – Priešingai nei daugelis jo pirmtakų, popiežius Pranciškus dažnai išsiskyrė progresyviais įsitikinimais, kuriems atvirai priešinosi konservatyvesni Katalikų Bažnyčios atstovai.“
Priešingai nei daugelis jo pirmtakų, popiežius Pranciškus dažnai išsiskyrė progresyviais įsitikinimais, kuriems atvirai priešinosi konservatyvesni Katalikų Bažnyčios atstovai.
Romos dienraščio „La Repubblica“ portalo pagrindinio puslapio viršuje įkelta nuotrauka, kurioje pontifikas užfiksuotas iš nugaros, palenkęs galvą. „Sudie, Pranciškau“, – parašyta viršuje. Žemiau – „Mirė popiežius Bergoglio. Sudie, pontifike reformatoriau“.
Čia pacituotas visas kardinolo Kevino Farrello pranešimas apie mirtį: „Brangūs broliai ir seserys, su giliu liūdesiu turiu pranešti apie mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus mirtį.
Šį rytą 7.35 val. Romos vyskupas Pranciškus grįžo į Tėvo namus. Visas jo gyvenimas buvo skirtas tarnauti Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai.
Jis išmokė mus gyventi pagal Evangelijos vertybes su ištikimybe, drąsa ir visuotine meile, ypač skurdžiausių ir labiausiai atstumtų žmonių labui.
Didžiai dėkingi už jo, kaip tikro Viešpaties Jėzaus mokinio, pavyzdį pavedame popiežiaus Pranciškaus sielą begalinei gailestingajai Vieno ir Triasmenio Dievo meilei.“
„La Repubblica“ priminė, kad per vienuolika metų pontifikas aplankė 67 šalis penkiuose žemynuose, parašė keturias enciklikas ir septynis apaštališkus raginimus, atgaivino Sinodo instrumentą ir pirmininkavo šešiems susirinkimams.
Dešimt metų jis buvo pirmas popiežius, gyvenęs dar esant gyvam savo pirmtakui Benediktui XVI. Pranciškus yra ir pirmas popiežius, susitikęs su Rusijos ortodoksų patriarchu Kirilu, pasirašęs dvišalį susitarimą su Kinija, paskyręs moterį Vatikano departamento vadove.
Jis iš esmės reformavo Vatikano finansus, pertvarkė Vatikano organizacinę schemą ir, skirtingai nei pirmtakai, reikalavo spręsti tokius klausimus, kaip ekonominė nelygybė, migrantų priėmimas ir klimato kaita.
Paskutiniai prisiminimai – netikėti
„Pranciškaus saulėlydis po 88 gyvenimo ir beveik 12 popiežystės metų atneša kažko negrįžtamo, „švelnumo revoliucijos“, kurią sukėlė Benedikto XVI atsistatydinimas, pojūtį“, – apibendrino dar vienas Romos dienraštis „Corriere della sera“.
Ją vykdė emigrantų iš Pjemonto – geležinkelių bendrovės buhalterio Mario ir penkių vaikų auklėjimu užsiimančios namų šeimininkės Reginos Sivori – sūnus.
Tas callejero (isp. gatvės – red. past.) kunigas, užaugęs 531 Calle Membrillar, itališkame Buenos Airių Flores kvartale, kur jį matydavo su kitais vaikais žaidžiantį futbolą.
Chemijos inžinieriaus diplomas, pašaukimas, seminarija, o sulaukus dvidešimt vienerių – noviciatas Kordobos draugijoje, 700 kilometrų nuo Buenos Airių, kur keliavo autobusu kartu su tėvais.
Kardinolų susitikimuose jėzuitas iš Argentinos jau turėjo pontifikato programą: „Bažnyčia pašaukta išeiti iš savęs ir eiti į periferijas, ne tik geografines, bet ir egzistencines.“
Tai buvo sunkūs metai, nes pas jėzuitus mokėsi daug pasiturinčių šeimų atžalų. Tai pagimdė vienatvės jausmą ir pasipiktinimą elitistiniu mentalitetu, kurį būsimasis popiežius apibūdino kaip „princų psichologiją“.
Taigi į Siksto koplyčią susirinkę kardinolai žinojo, už ką balsuoja. J.M.Bergoglio vardas skambėjo jau 2005 m. konklavoje, kurioje buvo išrinktas Josephas Ratzingeris. Vėlesnė – itin konservatyvi – konklava pasirinko kardinolą, kuris Buenos Airėse kartais nepažįstamus žmones priemiesčiuose pasiekdavo autobusu.
Kardinolų susitikimuose jėzuitas iš Argentinos jau turėjo pontifikato programą: „Bažnyčia pašaukta išeiti iš savęs ir eiti į periferijas, ne tik geografines, bet ir egzistencines.“
Dar joks pontifikas nebuvo pasirinkęs šventojo iš Asyžiaus, neturtingųjų globėjo, vardo. „Nepamiršk vargšų“, – ištarė šalia sėdintis pranciškonas Hummesas. Po keturių dienų, jau išrinktas popiežiumi, argentinietis atskleidė, kad tas žodis pateko jam į krūtinę, ir iškart kilo mintis apie Pranciškaus Asyžiečio vardą.
Sužinojęs, kad popiežiumi išrinktas lotynų amerikietis, ligtolinis pontifikas Benediktas XVI pajuokavo: „Žinote, kad konklavos pareiga yra duoti vyskupą Romai. Atrodo, kad mano broliai kardinolai iškeliavo jį pasiimti beveik iš pasaulio galo.“
Kaip tik tai savo straipsnio antraštėje akcentavo Turino dienraščio „La Stampa“ portalas: „Viso gero, Pranciškau, popiežiau iš pasaulio krašto.“
Čia, kaip ir daugelyje rašinių, priminta, kad Šventojo Sosto vadovas ką tik pasveiko po sunkaus abipusio plaučių uždegimo, dėl kurio jis ilgą laiką praleido ligoninėje.
Popiežius mirė kaip paskutinį prisiminimą palikęs keletą siurprizų, kaip ir per visą pontifikatą. Velykų rytą, netrukus po 11.30 val., pontifikas priėmė JAV viceprezidentą J.D.Vance’ą.
Vėliau papamobiliu pravažiavo tarp Šv. Petro aikštėje susirinkusių žmonių. Prieš tai Pranciškus pasirodė centrinės bazilikos lodžijoje, iš kur sakoma kalba „Urbi et Orbi“.
Perskaityti ją šį kartą buvo patikėta popiežiaus ceremonijų meistrui. „Ne“ perginklavimui. Padėtis Gazoje yra „apgailėtina“, – toks buvo paskutinis jo prašymas siekti taikos.
Jėzuitas pasirinko gyventi ne Apaštalų rūmuose, o kukliame būste, prišlietame prie Šv. Petro bazilikos ir pavadintame „Casa Santa Marta“. Pontifikas lankėsi Lampedūzos saloje, kuri yra beviltiškų dramų jūroje ir migrantų tragedijų simbolis, ir ten kalbėjo apie „abejingumo globalizaciją“.
„Il Post“ taip pat priminė, kad po Pranciškaus mirties Katalikų Bažnyčia turės išrinkti jo įpėdinį. Pastarąjį kartą, kai popiežius mirė dar eidamas pareigas, Jonas Paulius II 2005 m., Benediktui XVI išrinkti prireikė maždaug trijų savaičių.
