Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 12d. 23:08

Ivanas Golunovas – jau laisvėje, bet Vladimiras Putinas įkalintas: kodėl?

Maskvoje sulaikomas protestuotojas
„Scanpix“/AP nuotr. / Maskvoje sulaikomas protestuotojas

Vienu geriausių Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovų laikomas Igoris Golunovas netikėtai kalėjo neilgai – jis jau paleistas į laisvę. Toks įspūdingas įvykių posūkis rodo, kad šalies prezidentas Vladimiras Putinas tuo pat metu ir vis dar nepajudinamas, ir jau bejėgis, „The Moscow Times“ rašo Rusijos ekspertas Markas Galeotti, knygos „Mums reikia pasikalbėti apie Putiną“ autorius.

Taip, I.Golunovas – jau laisvėje. Byla jau sukišta į stalčių, kaltinimai panaikinti, tyrėjai patys jaučia svilinantį padidinamąjį stiklą.

Tačiau verta pagalvoti ir apie dar vieną korumpuotų, ėdrių Rusijos teisėsaugos tarnybų bei niekaip nepasisotinančio elito auką. Apie žmogų, kuris negali ištrūkti iš šių žabangų. Žinoma, apie vargšą V.Putiną.

Revoliucijų pamatas – viltis

Rusijos lyderio narvas, aišku, paauksuotas, ir jį susirentė pats V.Putinas. Tad neturėtume lieti ašarų dėl jo likimo.

„Scanpix“ nuotr./Vladimiro Putino narvas paauksuotas, bet, šiaip ar taip, narvas
„Scanpix“ nuotr./Vladimiro Putino narvas paauksuotas, bet, šiaip ar taip, narvas

Vis dėlto I.Golunovo istorijos pamoka yra tokia, kad jis, nors ir, be abejo, vis dar yra pagrindinis reikalų sprendėjas Rusijoje, negali užkirsti kelio tokioms kontrproduktyvioms katastrofoms kaip pastaroji. Be to, V.Putinas dažniausiai negali ir nebando šių situacijų komentuoti.

Juk I.Golunovo byla, deja, puikiai žinoma. Tiriamosios žurnalistikos atstovai Rusijoje persekiojami nuolat.

Revoliucijų pamatas – ne desperatiškumas, o viltis, taigi brangiausias autoritarinių režimų turtas – visuomenės apatija.

Bet šio žurnalisto atvejis kiek kitoks. Yra trys priežastys. Visų pirma, I.Golunovą mėgsta ir gerbia didelė Maskvos žiniasklaidos ir kultūros bendruomenės dalis – žmonės, dirbantys ne regioninėje, o nacionalinėje žiniasklaidoje, ir daug bendraujantys su kitomis urbanistinio elito grupėmis.

„Scanpix“ nuotr./Į laisvę paleistas Ivanas Golunovas
„Scanpix“ nuotr./Į laisvę paleistas Ivanas Golunovas

Antra, I.Golunovas neužsitraukė stambiųjų V.Putino sistemos plėšrūnų rūstybės. Jo skalpo, tarkime, panoro ne „Rosneft“ bosas, prezidento patikėtinis Igoris Sečinas, kuris į kalėjimą įgrūdo buvusį ministrą Aleksejų Uliukajevą.

Be to, skirtingai nei JAV investuotojas Michaelas Calvey, žurnalistas nesusikivirčijo su Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, kuris laikomas gerokai nuožmesniu tironu nei V.Putinas, sūnaus bičiuliu.

Trečias aspektas plačiausias. Apie I.Golunovo suėmimą pranešta kaip tik tokiu metu, kai rusai, regis, pradeda vis dažniau reikšti nepasitenkinimą dabartiniu status quo, bet tuo pačiu demonstruoja optimizmą, kad kažkas gali pasikeisti.

Revoliucijų pamatas – ne desperatiškumas, o viltis, taigi brangiausias autoritarinių režimų turtas – visuomenės apatija.

Neseniai Jekaterinburge, o dabar – ir Maskvoje pilietinė visuomenė pakilo į žygį ir išdrįso garsiai protestuoti prieš siekį susidoroti su I.Golunovu.

Artėja V.Putino eros saulėlydis?

Daugeliui rusų gyvenimas sunkesnis nei dar gana neseniai – kasdienybė bent jau tikrai nėra lengvesnė. Atlyginimai, atsižvelgiant į perkamąją galią ir infliaciją, pastaruosius penkerius metus krito.

V.Putino vasarį viešai duotas pažadas, esą „šiais metais žmonės turėtų pajusti, kad situacija gerėja“, dabar skamba tuščiai. Nedaug liko ir tikinčiųjų pirmųjų V.Putino kadencijų naratyvu, neva jo valdžia reiškia stabilumą ir klestėjimą – mainais Kremliui tereikia mainų laisvės.

Tiesa, yra naujas siužetas – kad Rusija yra apsupta priešų ir tuos priešus tiesiog reikia rodyti, kad juos nuvytų. Tokie pasakojimai daliai visuomenės patrauklūs.

Akivaizdu, kad V.Putinui tie bajorai reikalingi, o kontroliuoti juos prezidentui vis sunkiau.

Tačiau toji dalis labai maža, o tai rodo desperatiškos pastangos paslėpti, kiek aukų ir ekonominių nuostolių prasme daug Rusijai kainuoja nuotykiai Donbase, Sirijoje ir kitur. Nepriklausomos apklausos rodo, kad entuziazmo tokioms misijoms visuomenėje trūksta.

Tad nenuostabu, kad nuslopinti skandalą dėl I.Golunovo arešto Kremlius panoro kuo greičiau – iki tradicinės V.Putino „tiesioginės linijos“ birželio 20-ąją. Kaip ir planų Jekaterinburge statyti cerkvę atveju, reikėjo skubaus sprendimo.

„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Jekaterinburge per protestą prieš cerkvės statybas prasiveržė smurtas
„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Jekaterinburge per protestą prieš cerkvės statybas prasiveržė smurtas

Vis dėlto labai įdomu tai, kad, rodos, baigėsi laikai, kai valdžios pasamdyti komunikacijos specialistai galėdavo prastumti seną gerą teoriją, esą gerasis caras V.Putinas gina liaudį nuo „blogųjų bajorų“.

Tokį mitą po dviejų dešimtmečių valdymo sunku išlaikyti. Bet akivaizdu, kad V.Putinui tie bajorai reikalingi, o kontroliuoti juos prezidentui vis sunkiau.

Susidaro įspūdis, kad sukčiavimo, atviros nuožmios konkurencijos, skandalų, teisinio persekiojimo atvejų vis daugiau. O tai, vėlgi, yra ekonominės stagnacijos simptomas – gurgiančiu pilvu ginčijiesi audringiau.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas sunkiai suvaldo įsismarkavusį elitą
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas sunkiai suvaldo įsismarkavusį elitą

Tačiau toks fonas taip pat leidžia manyti, kad vis daugiau rusų jaučia artėjantį V.Putino eros saulėlydį. Niekas gal ir nesitiki, kad režimas liepto galą prieis rytoj ar kitą savaitę, bet pabaiga tikrai artėja.

Kai atrodai silpnas ir esi silpnas

Todėl nėra reikalo būti geru, kaupti politinį kapitalą. Atėjo metas, kai reikia greitai užsidirbti pinigų, „palaidoti“ savo priešininkus ir pernelyg nesijaudinti dėl savo veiksmų pasekmių.

„Putinas tuo pat metu ir nepajudinamas, ir bejėgis. Jis gali įsikišti bet kuriuo konkrečiu atveju, bet dažniausiai to nepadaro.

Bajorai jam reikalingi, be to, prezidentas pagal charakterį linkęs savo pavaldiniams leisti lipti per kitų galvas“, – rašo M.Galeotti.

Jis priminė Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo atvejį – pastarasis, regis, niekuo nerizikavo, kai, kaip manoma, įsakė palei Kremliaus sienas nužudyti Borisą Nemcovą. I.Sečinas A.Uliukajevo skalpą pasikabino pas save ant sienos.

„Scanpix“ nuotr./Aleksejus Uliukajevas teisme
„Scanpix“ nuotr./Aleksejus Uliukajevas teisme

Dar svarbiau tai, kad prie visų golunovų reikėtų pridėti galybę atvejų, kurie visuomenės taip nesudomina. V.Putinas gali pasakyti pavaldiniams nevogti, paliepti policijai liautis pakišinėti įkalčius, pareikalauti oligarchų žaisti pagal taisykles.

„Tačiau niekas netiki, kad jis kalba rimtai arba kad jis tikrai gali jiems kažką padaryti“, – teigia M.Galeotti.

Jo vertinimu, toks ir yra V.Putino kalėjimas. Jis negali pažaboti jį supančio elito ir dėl to atrodo silpnas, o kadangi politikoje įvaizdis be galo svarbus – ne tik atrodo, bet ir yra silpnas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vienišas protestuotojas Maskvoje plakatais anglų kalba skelbia: „Putinas meluoja“
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vienišas protestuotojas Maskvoje plakatais anglų kalba skelbia: „Putinas meluoja“

Elitas, nujaučiantis neaiškius laikus ateityje, iš tikrųjų pradeda entuziastingai vogti ir kovoti tarpusavyje. Įpykę dėl socialinio kontrakto laužymo, bet turintys vilčių dėl galimų pokyčių, vis drąsesni ir Rusijos žmonės.

„Kartais sistema leis žmonėms reikštis ir taip juos tik drąsins. Bet daugeliu atvejų taip nebus, o tai reikš didesnį pyktį. Kadangi Putinas nebegali suvaldyti elito, jis nebegali beveik nieko“, – konstatuoja ekspertas.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

00:31
02:20
01:32

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min