Rašinio pabaigoje patalpintame vaizdo reportaže turėsite progos dar kartą įsitikinti, kaip Mijakio miesto betoninę sieną, turėjusią sulaikyti jūros vandenis, cunamio banga tiesiog prarijo. Gigantiškas betono įtvirtinimų statinys stichijai įsišėlus miestą apsaugojo tiek, kiek kiemą nuo potvynio apsaugotų pripučiamas guminis baseinėlis. Ofunato ir Kamaišio miestus nuo cunamio grėsmės patikimai apsaugoti turėjo specialūs cunamių bangolaužiai. Deja, neatlaikė ir jie.
Beje, atominės elektrinės buvo suniokotos ir branduolinė grėsmė regionui bei visam pasauliui kilo ne po žemės drebėjimo, o po jį atlydėjusių cunamio bangų. Atominės jėgainės požeminius smūgius sėkmingai atlaikė.
Tačiau cunamiui paskandinus apsaugines sienas, Fukušimos jėgaines apsėmė jūros vanduo – sustojo ne patys reaktoriai, o jų aušinimo procesams energiją tiekiantys dyzeliniai generatoriai. Nebeaušinami reaktoriai pradėjo kaisti, dėl ko kilo visa virtinė grėsmingų pasekmių, pradedant reaktorių išorinių sienų sproginėjimais ir baigiant radioaktyvių medžiagų patekimu į aplinką.
Paprasčiau tariant, nuvylė japonų gynyba nuo jūros grėsmių.
„Turėsime permąstyti saugojimosi nuo gamtos kataklizmų strategiją, – pripažįsta Kansajaus universiteto (Osaka, Japonija) katastrofų valdymo ekspertas, Kobės stichinių nelaimių prevencijos centro direktorius Yoshiakis Kawata. – Akivaizdu, kad mūsų gynybiniai įrengimai „jūros fronte“ buvo nepakankami.“
Sienos, skirtos sulaikyti jūros vandenį, seniai buvo kritikuojamos kaip itin brangūs ir aplinkos netausojantys statiniai, kurie gyventojus ramino apgaulingai. Kaip parodė kovo 11-osios cunamis, netoli šių gynybinių įrenginių įsikūrę žmonės buvo klaidingai įsitikinę, kad tokie įrenginiai visiškai apsaugos nuo vandenyno, todėl galimų jūros grėsmių nepagrįstai nesibaimino.
