Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

JAV karių nužmogėjimas Afganistane: duok afgano vaikui saldainį ir jį nužudyk... Antroji dalis

Afganistano valstietis su berniuku aguonų lauke
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Afganistano valstietis su berniuku aguonų lauke.
Šaltinis: 15min
0
A A

Žurnalas „Rolling Stone“ publikavo šiurpų straipsnį apie JAV karių kruvinas pramogas Afganistane. Amerikiečių aukomis tapdavo nekalti civiliai, kartais net paaugliai. JAV kariams neužtekdavo vien tik nužudyti...

ISTORIJOS PRADŽIA: būrys iš pasalų nužudė 15-metį berniuką, vėliau jo pirštą pasiėmė kaip medžioklės trofėjų...

Dar iki karo nusikaltimams iškylant į viešumą, Pentagonas ėmėsi ypatingų priemonių, kad užkirstų kelią nuotraukų ir vaizdo įrašų mainams tarp kareivių. Apie susiklosčiusią situaciją buvo informuotas generolas Stanley McChrystalas ir Afganistano prezidentas Hamidas Karzai. Įvykį tiriančios tarnybos konfiskavo tuzino kareivių kompiuterius ir įsakė jiems ištrinti bet kokią provokuojančio turinio medžiagą. Armijos nusikaltimų tyrimo komandos nariai buvo išsiuntinėti po kareivių artimųjų namus. Ten jie turėjo ištrinti bet kokią medžiagą, galinčią pakenkti armijos ir pačių kareivių įvaizdžiui. Žinia buvo aiški: kas nutinka Afganistane, tas ir lieka Afganistane.

Konfiskuojant nuotraukas buvo bandoma nuslėpti, kad ne vien 3-iojo būrio vyrai rengė kraupias egzekucijas. Viename nufotografuotų vaizdų galima matyti prie kelio numestus dviejų surištų vyrų kūnus. Ant jų užkabintas ženklas su užrašu „Talibanas mirė“.

Pentagonas teigia, kad šiuo metu vyksta tyrimas, aiškinamasi, kokiomis aplinkybėmis nuotraukos buvo padarytos. Tačiau nuogąstaujama, kad pavaizduotų vyrų tapatybė ir jų mirties aplinkybės taip ir nebus išaiškintos. „Tai mums tikra mįslė, – teigia Pentagono atstovas. – Jei atvirai, aš nežinau ką dar galima padaryti. Viskas ką mes žinome, kad nuotraukoje yra dviejų antrankiais surakintų afganų kūnai. Aplinkybės nėra žinomos. Ten gali būti žmonės, kuriuos Talibanas nužudė už bendradarbiavimą su Amerikos armija.“

Tačiau tokie pareiškimai rodo Pentagono nenorą atlikti nuodugnų tyrimą. Ant nuotraukos fone matomo šarvuočio galima aiškiai įžvelgti skiriamuosius jo numerius. „Bravo“ būrio narys, sutikęs duoti anoniminį interviu žurnalui „Rolling Stone“, tvirtino, kad nuotraukoje matomus vyrus nužudė kariai iš kitos kuopos. „Nuotraukoje matomi žmonės – nekalti ūkininkai“, – teigia šaltinis.

Armijos kaltintojai visą kaltę verčia žemo rango šarvuočių brigados stabui – Calvinui Gibbsui, tris misijas Irake ir Afganistane atitarnavusiam veteranui, vieno iš 3-iojo būrio vadų. Morlockas ir dar 5 kareiviai prisipažino kaltais ir buvo nubausti švelnesnėmis bausmėmis su sąlyga, kad liudys prieš Gibbsą. Šis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už tris suplanuotas žmogžudystes.

26 metų seržantas apibūdinamas kaip psichopatas ir pakvaišęs žudikas, kuris iš visos širdies nekentė visų afganų, kuriuo šlykštėjosi ir nekentė jį supantys žmonės. Vis dėlto Armijos tyrėjų surinkti įrodymai byloja priešingai.

„Gibbsą mėgsta tiek jo kuopos vyresnieji, tiek pavaldiniai“, – teigė specialistas Adamas Kelly. „Man buvo didelė garbė tarnauti su juo. Esu įsitikinęs jo patirties dėka daug vyrų išsaugojo gyvybes ir galėjo grįžti namo sveiki“. Kitas kareivis taip pat negailėjo gerų žodžių Gibbsui: „Jis buvo vienas tų žmonių, su kuriais gali kalbėti bet kada ir apie bet ką. Jis visada išklausydavo ir padėdavo jaustis geriau.“

Atvirai tyčiojosi iš taikios kariuomenės politikos

194 cm ūgio ir 100 kilogramų sveriantis Gibbsas aplinkiniams tikrai turėjo atrodyti grėsmingai. Užaugęs pamaldžioje mormonų šeimoje, nedidelėje Montanos valstijoje, Gibbsas metė mokyklą ir užsirašė į armiją. Vėliau jis visa širdimi pasinėrė į armijos gyvenimą ir tarnybos metu Irake gavo ne vieną medalį. Vis dėlto skirtumas tarp būtinosios savigynos ir civilių žudymo Gibbso veiksmuose buvo neaiškus. 2004 metais Gibbsas ir dar keli kareiviai, manoma, nužudė beginklę Irakiečių šeimą. Dėl neaiškių aplinkybių tyrimas pradėtas tik dabar.

Prieš prisijungdamas prie „Bravo“ kuopos 2009 m. lapkritį, Gibbsas dirbo vienam iš aukščiausių Afganistano misijos vadų – Harry Tunnnellui. Tunnell'is atvirai tyčiojosi iš kariuomenės politikos, kurios esmė – įgyti vietinių gyventojų palankumą. Tokią politiką jis pašiepiamai vadino socialinių mokslininkų reikalu.

Vos atvykęs į frontą Gibbsas ėmė elgtis kaip negailestingas agresorius. Perėmęs būrio vadovavimą, ant savo palapinės jis iškėlė piratų vėliavą.

„Eime brolau“ – kartą jis tarė draugui, „eime pirmyn, ten tikrai rasime ką nužudyt“. Tatuiruotėje, puošiančioje jo kairę blauzdą pavaizduotos šešios kaukolės – trys raudonos ir trys mėlynos. Raudonos simbolizuoja nuo jo rankos mirusius Irake, mėlynos – Afganistane. Tatuiruotėje, puošiančioje jo kairę blauzdą pavaizduotos šešios kaukolės – trys raudonos ir trys mėlynos. Raudonos simbolizuoja nuo jo rankos mirusius Irake, mėlynos – Afganistane.

Gibbsas atvyko metu, kai šarvuočių būrio nuotaikos buvo prastos. Vos prieš keturis mėnesius būrys tryško optimizmu ir didžiavosi naujaisiais šarvuočiais, kurie buvo technologiškai pažangesni ir labiau apsaugoti nei jų pirmtakai. Naujovės turėjo padėti amerikiečiams efektyviau kovoti su Talibano sukilėliais, tačiau šie rado paprastą būdą neutralizuoti modernius šarvuočius – padidinti sprogmenų kiekį užminuotose keliuose. Amerikiečių nelaimei, Talibano metodai pasiteisino. Šarvuočių brigada patyrė daugiau nuostolių ir prarado daugiau vyrų, nei per visą laiką iki tol. Tiesą sakant Gibbsas buvo paaukštintas, kai prieš tai kuopai vadovavęs karininkas buvo priverstas grįžti namo dėl nutrauktų kojų.

Kareiviai buvo nuolat apšaudomi, pavargę ir pikti. Juos atsiuntė į Afganistaną, su misija veržtis kuo giliau į Talibų valdomas teritorijas. Tačiau atvykę jie negalėjo rasti priešo.

„Jeigu atvirai, aš negalėjau atskirti, kurie iš jų buvo priešai, o kurie draugai“, – atviravo vienas kareivių. Talibano kovotojai sugebėjo išvengti visų 3-ojo būrio reidų. Nusivylimas buvo toks didelis, kad kai kareiviai rado sukilėlio kūną, vienas jų išsitraukė medžioklinį peilį ir įsmeigė jį į negyvėlio krūtinę. Vieno būrio nario teigimu, Gibbsas žaisdamas su žirklėmis susimąstė: „Gal tos žirklės pajėgios nukirpti pirštą?“.

Kaip pakelti karių moralę?

Pentagono vadai, užuot darę ką nors kad palaikytų  smunkančią karių moralę, pasirinko brigadą kaip karo progreso pavyzdį. Likus vos keturioms savaitėms iki pirmosios žmogžudystės, Jungtinio Štabo pirmininkas admirolas Mikeas Mullenas atvyko aplankyti karių. Šis žingsnis susilaukė gausaus žiniasklaidos dėmesio. Oficialios kalbos metu jis priminė, kad vietinių gyventojų palenkimo savo pusėn strategija yra paremta mintimi, jog vietiniai, supratę, kad amerikiečiai juos gina nuo Talibano, nustos jį rėmę. „Jei mes žudysime vietinius civilius, pralaimėsime strategiškai“, – perspėjo admirolas.

Tačiau Gibbsas žinojo kitų būdų, galinčių pakelti karių moralę. Vos tik atvykęs, jis paaiškino, kad nereikia sėdėti ir laukti, kol sukilėliai surengs dar vieną ataką prieš amerikiečius. Užuot laukę, kareiviai gali žygiuoti į vietinius kaimelius ir žudyti Talibanui palankius gyventojus. „Savo mintis Gibbsas grindė teigdamas, kad visi afganai yra laukiniai ir kad jie yra atsakingi už tai, kad mūsų būrio vadui nutraukė kojas“, – pasakojo Morlockas. Afganų žudymas tapo būdu atkeršyti už nuostolius..

„Bravo“ kuopos nariai ėmė be paliovos kalbėti apie galimybę žudyti afganus: net atlikdami kasdienius darbus, rūkydami hašišą ar žaisdami kompiuterinius žaidimus. Iš pradžių pusiau juokais buvo pasiūlyta mėtyti saldainius iš šarvuočio, o po to šaudyti į saldainių susirinkti atbėgančius vaikus. Kitas scenarijus: išmėtyti saldainius, o po to šarvuočiu traiškyti vaikus. Trečias planas numatė galimybę sulaukti, kol talibai susprogdins savadarbį sprogmenį, šį įvykį traktuojant kaip pretekstą civilių žudymui. „Galėjai nušauti praktiškai bet ką, kas buvo teritorijoje, kurioje buvo detonuoti sprogmenys“, – teigė kareiviai. Iš pradžių pusiau juokais buvo pasiūlyta mėtyti saldainius iš šarvuočio, o po to šaudyti į saldainių susirinkti atbėgančius vaikus...

Po penkiolikmečio berniuko žmogžudystės La Mohammad Kalay kaimelyje, 3-iojo būrio nariai triumfavo. „Jie spaudė vienas kitam rankas, džiaugdamiesi berniuko mirtimi“, – atsimena vienas karys. Įkišę kūną į lavonmaišį, jie užkėlė jį ant šarvuočio ir taip važiavo visą kelią iki Ramrod'o bazės. Tą patį vakarą rūkydami hašišą, kariai dalijosi savo išgyvenimais. Morlockas negalėjo sulaikyti liežuvio už dantų ir papasakojo, kad nužudytas vaikinas nebuvo joks sukilėlis. Jis pasakojo, kaip jie paslėpė granatos žiedą, kad nebūtų įmanoma susekti. Ir kaip nuvalė sprogstamuosius miltelius aplink Mudino kūną. 

Morlockas užaugo nedideliame Aliaskos miestelyje. Nors paauglystėje neblogai žaidė ledo ritulį, vietinė policija jį neblogai žinojo. Morlockas dažnai važinėdavo be teisių, girtas įsiveldavo į muštynes, kartą net pabėgo iš rimto autoįvykio vietos. Armijoje jo elgesys nepakito. 2009 m., likus vos mėnesiui iki dislokacijos Afganistane, Morlockas buvo apkaltintas chuliganizmu, kai bandė užgesinti cigaretę į žmonos ranką. Atvykęs į Afganistaną jis įniko į narkotikus. Nutarė viską išbandyti.

Žinia apie žudynes plito greitai

Morlockui giriantis žmogžudystėmis, žinia plito plačiai.Kariai rašė elektroninius laiškus namo, siuntė nuotraukas JAV likusiems draugams. Vasario 14 dieną, likus mėnesiui iki oficialaus tyrimo pradžios specialistas Adamas Winfieldas socialiniame tinkle „Facebook“ parašė žinutę savo tėvui – „Manu būryje yra keli vyrai, kurie išsisuko nuo atsakomybės už žmogžudystę. Mes visi suprantame, kas ten įvyko“ – pasakojo tėvui karys. – Auka buvo nieko dėtas vaikinukas, maždaug mano amžiaus. Jis tiesiog stovėjo lauke ir nieko nedarė.“ Internetinių pokalbių metu Winfieldas informavo tėvą apie tai, kas vyksta Afganistane. „Adamas sakė man, kad girdėjo kaip keli vyrai planavo nužudyti dar vieną civilį ir šalia jo numest AK–47, kad jis atrodytų, kaip Talibano kovotojas“, – teigė A.Winfieldo tėvas, kuriam taip pat teko ragauti kario duonos. Sunerimęs jis bandė apie tai pranešti atsakingiems pareigūnams, tačiau jam buvo atsakyta – „tokie dalykai nutinka dažnai, viską ištirsime jūsų sūnui grįžus“. Vėliau, bijodamas dėl savo saugumo Winfieldas prašė tėvo nebepranešinėti apie situaciją Afganistane, nes Gibbsas prižadėjo nužudyti kiekvieną skundiką. Keli vyrai planavo nužudyti dar vieną civilį ir šalia jo numest AK–47, kad jis atrodytų, kaip Talibano kovotojas

Nesulaukę jokios vyresniųjų reakcijos 3-iojo būrio nariai suprato, kad jei šalia civilio numestas ginklas pateisina bet kokia žmogžudystę. Net armijos statute numatyta, kad asmenys be skiriamųjų ženklų, nešini bet kokio tipo ginklu, automatiškai traktuojami kaip sukilėliai. Chaotiškoje karo zonoje nebuvo sunku rasti numestų ar nebeveikiančių ginklų.

Kadangi JAV kariuomenė atidžiai prižiūri ir surašo kiekvieną iššautą kulką ar išmestą granatą, kariai negalėjo mėtyti savų ginklų. Gibbsas nusprendė pasirūpinti amunicija, kurią vėliau galės panaudoti kaip įkalčius. Gibbsas mainydavo pornografinius žurnalus į neveikiančius ginklus, kuriuos jam parūpindavo afganų policija. Galiausiai surinkęs nemenką ginklų ir sprogmenų arsenalą jis sudėjo viską metalinėje dėžėje vieno šarvuočio salone. Kapralas Emmitas Quintalis pamatęs dėžę ir jos turinį paklausė kolegų kokio velnio jie vežiojasi sprogmenų ir amunicijos dėžę šarvuotyje. 

„Man paaiškino, kad ši amunicija reikalinga mūsų šiknų pridengimui jei kas nors nutiktų“, – aiškino jis.

Sausio 27-osios naktį būrys važiavo atgal į bazę, kai terminio vaizdo kameros užfiksavo šilumos šaltinį. Šalikelėje esantis žmogus – potenciali grėsmė. Mat Talibano kovotojai, prisidengdami tamsa, užminuoja kelius savadarbėmis bombomis.

Nušovė senuką

Patrulis sustojo už poros šimtų metrų nuo žmogaus. Saujelė kareivių ir vertėjas išlipo iš šarvuočio. Jie pamatė prie žemės pasilenkusį vyrą. Kareiviams artinantis vyras atsistojo ir pridėjo rankas prie krūtinės. Tai galėjo reikšti du dalykus: arba vyras buvo išsigandęs, arba jis buvo apsijuosęs sprogmenų diržą ir ketino jį detonuoti.

Kariai įjungė galingas lempas, kuriomis apšvietė ir įsakė jam sustoti ir pakelti marškinius. Tačiau vyras pradėjo mėtytis tai į pirmyn tai atgal ir nereagavo į kareivių nurodymus. „Jis tikrai elgėsi keistai“ – pasakojo kariai. Kelias minutes vyras ėjo tai pirmyn tai atgal, savo ruožtu kariai iššovė kelis įspėjamuosius šūvius.

Galiausiai, nepaisydamas įsakymo stoti, vyras ėmė eiti karių link. „Ugnis!“ – kažkas sušuko. Gibbsas ir dar bent penki kariai pradėjo šaudyti. Galiausiai, per kelias sekundes buvo iššauta bent 40 kartų.

Vyras nukrito ant žemės. Kaip paaiškėjo jis buvo beginklis. Pagal oficialius parodymus vyras atrodė kurčias arba protiškai atsilikęs. Intensyvaus šaudymo dėka iš vyro galvos neliko beveik nieko. Specialistas Michaelas Wagnonas pasiėmė afgano kaukolę kaip trofėjų.

Tai buvo antroji civilio žmogžudystė per kelias savaites ir šį kartą vyrai vėl išdergė mirusiojo kūną. Tačiau vietoj to, kad išsiaiškintų kas nutiko iš tikro, būrio vadai nusprendė rasti būdų, kaip pateisinti šiuos įvykius. Kapitonas Matthew Quinglis, sužinojęs, kad tas pats būrys vėl nušovė civilį ne juokais įtūžo. „Jis manė, kad mes neteisėtai nušovėme vietinį gyventoją“, – teigė  kapralas Quintalis.

Kapitonas įsakė būriui ieškoti nušautojo afgano ginklo tol, kol jis bus rastas. „Leitenantas Ligsay, su kuriuo prieš tai kalbėjo kapitonas, buvo labai išsigandęs. Jis buvo įsitikinę, kad neteks darbo“, – atsimena Quintalis. Kariai kurį laiką ieškojo ginklo ar sprogmenų, tačiau nieko nerado.

Galiausiai seržantas Bramas įsakė Quintaliui atnešti AK–47 iš metalinės dėžės, kurią Gibbsas buvo paruošęs juodai dienai. Po kelių minučių pasigirdo balsas. „Sere!“ – sušuko Bramas – „man rodos kažką radau“. Visas būrys galėjo lengviau atsikvėpti.

„Viskas buvo padaryta taip, kad afganas atrodė ginkluotas“, – Stoneris pasakojo tyrėjams. „Mes iš visų jėgų stengėmės pateisinti šaudymą, tačiau iš tikro ten tebuvo kažkoks senas, kurčias, atsilikęs vyras. Mes praktiškai įvykdėme jo egzekuciją“.

Vis dėlto, pagal JAV kariuomenės taisykles, vyras laikomas atsakingu už savo mirtį, nes nepakluso karių įsakymui sustoti. Joks tyrimas nebuvo pradėtas, nors visiems gerai žinoma, kad šis vyras buvo nužudytas žmonių, kurie šaudė į civilius savo malonumui.

Dar viena beprasmė auka

Nepraėjus nei mėnesiui, įvykiai pasikartojo. Vasario 27 dieną kariai turėjo surinkti duomenis apie visus Kari Kheyl kaimelio vyrus. Tą dieną Gibbsas su savimi pasiėmė iš afganų policijos gautą Kalašnikovo automatą. Užėjęs į  afgano Marach Agha, kaip manyta rėmusio Talibus, namus, Gibbsas išsitraukė AK–47 ir iššovė į sieną. Tada jis pakėlė savo ginklą ir nužudė beginklį žmogų. Morlockas ir Wagnonas paleido kelis kontrolinius šūvius vyrui į krūtinę.

Vyresnysis seržantas Spragueas buvo pirmasis atvykęs į įvykio vietą. Gibbsas papasakojo savo istorijos versiją ir pridėjo, kad jį išgelbėjo, tai, jog afgano AK–47 užsikirto. Spargueas pažiūrėjęs į Kalašnikovą sudvejojo, nes šis atrodė tinkamas naudoti. Einant šarvuočio link, seržantą Sprague apšaudė keli sukilėliai ir jis instinktyviai nuspaudė konfiskuoto automato gaiduką – paaiškėjo, kad šis veikė puikiai.

Apie šį neaiškų įvykį buvo pranešta leitenantui Ligsay. Atpažinę kūną artimieji teigė, kad vyras buvo labai religingas ir nemokėjo naudotis automatu. Tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi, o Gibbsas nebuvo sudrausmintas.

Visiškai nekontroliuojamas žudikų būrys ėmė jaustis nepažeidžiamas. Norėdamas padrąsinti bendražygius žudyti civilius, Gibbsas išdalino po vieną „nelegalią“ granatą. Viena jų pasiekė vyresnįjį mediką seržantą Robertą Stevensą. „Ant stalo radau dėžutę, kurioje buvo granata su dėklu ir purvina kojinė“. Manydamas, kad kojinė buvo kažkokia išdaiga, seržantas ją išmetė. Sutikęs Gibbsą, jis užsiminė, kad gavo dėžę su granata.

– O kitą daiktą radai? – paklausė Gibbsas.
– Ar tą kojinę? – tarė Stevensas.
– Ne, tai kas buvo toje kojinėje, – atsakė Gibbsas.

Tai buvo buvo kelių žmonių pirštai.

Stevensas suprato ką daryti su tomis granatomis. Kovo 10 d., važiuojant pagrindiniu Kandaharo provincijos keliu, Stevensas atidarė šarvuočio liuką ir išmetė granatą. Ji sprogo keliomis sekundėmis vėliau nei jis tikėjosi ir sudrebino šarvuotį. Seržantas iškart pradėjo šaudyti į pakelėje stovinčias pašiūres šaukdamas:

– Kelkitės po velnių, laikas šaudyti!

Apie nukentėjusiuosius šio įvykio metu, nebuvo pranešta, tačiau šis pašaudymas uždirbo Stevensui padėkos medalį. Vėliau jis pripažino, kad susprogdino granatą, nes norėjo, kad jo būrys gautų patyrusių mūšyje pėstininkų emblemas, kurias beje būrys ir gavo. Visi apdovanojimai buvo atimti sužinojus, kad ataka buvo netikra.

Pasišaudymai į kaimiečius

Panašūs įvykiai pasikartojo ir kovo 18 d.  Važiuojant į Kandaharo aerodromą Gibbsas iš šarvuočio išmetė granatą. Skeveldroms atsimušus į šarvuotį, Gibbsas ir seržantas Darrenas Jonesas praleido kelias serijas padrikų šūvių į vietinius gyventojus. Šie apimti panikos pasileido į visas puses ir dingo. Neaišku kiek žmonių buvo sužeista. Kitiems kareiviams nežinant, kad ši ataka netikra, konvojui buvo įsakyta nesustoti ir važiuoti toliau.

Praėjus kelioms savaitėms 3-iojo būrio nariai dar kartą apšaudė civilius gyventojus. Penki patruliuojantys kariai pastebėjo grupę beginklių afganų. Stevenso teigimu, Gibbsas įsakė šaudyti, nors besibūriuojantys vyrai nebuvo ginkluoti. Nors buvo iššauta nemažai kulkų, afganai sugebėjo pabėgti. Gibbsas tuo nebuvo patenkintas. „Ji minėjo, kad mums reiktų daugiau laiko treniruotis, nes nesužeidėme nei vieno žmogaus“, – pasakojo Stevensas.

Tą patį vakarą būrys patruliavo Zhari rajono laukuose. Jiems buvo įsakyta nešaudyti į laukuose dirbantį vyrą, kuris buvo gavęs leidimą dirbti žemę būtent tuo metu. Neklausydami įsakymų, 3-iojo būrio vyrai paleido kelis šūvius vyro link. Laimei, vyras sugebėjo pasišalinti iš vietos nesužeistas. Prižiūrintis pareigūnas buvo pasipiktinęs. „Tas ūkininkas nekėlė jokios grėsmės, jam buvo gal 70 metų“.

Pakišo rusišką granatą

Vieną rytą Gibbsas parodė Morlockui naują savo pirkinį – rusišką granatą. Kadangi tokio tipo granatas naudoja Talibanas, Gibbsas nusprendė ją panaudoti kaip dar vieną priemonę civilių žudymui. Tokia idėja Morlockui patiko. Naktį prieš tai jis buvo pareiškęs, kad nori nužudyti dar vieną haji (tokį terminą JAV kariai naudoja Afganistano musulmonams apibūdinti). Pokalbį nugirdęs karys vėliau pasakojo tyrėjams, kad tokio tipo plepalai niekam nekeldavo nuostabos, nes visi kareiviai nuolat pratrūkdavo apie neapykantą Afganams.

Gegužės 2 d. būrys išsiruošė į Qualaday kaimelį esantį netoli bazės. Dalinio vadai nuėjo apklausti vyro, kuris anksčiau buvo suimtas už savadarbių bombų laikymą. Dalinys liko praktiškai be priežiūros ir vaikštinėjo po kaimelį ieškodami potencialios grėsmės.

Keli kareiviai vėliau girdėjo, kaip Morlockas pasakojo Winfieldui apie granatos detonavimo subtilybes. Pasitarę vyrai nuėjo vaikų būrio link. Netoliese stoviniavęs žilabarzdis afganas užkliuvo kariams, todėl jie šį nusivedė kiek toliau. „Jis atrodė draugiškas, neatrodė kad jaustų mums neapykantą“, – apie vyrą pasakojo Winfieldas.

Gibbsas paklausė „Vyrukai, gal norit jį nukalt ar ką?“. Morlockas ir Winfieldas sutiko, kad vyras tiks jų egzekucijai.

Gibbsas nuvedė afganą prie netoliese buvusio griovio ir liepė jam atsiklaupti. Jis nurodė Morlockui ir Winfieldui pasislėpti griovyje šalia afgano, o pats nuėjo kiek toliau ir užlindo už nedidelės sienos. „Jeigu atvirai, mes su Winfieldu manėm, kad patys sprogsim, nes buvom labai arti“, – tyrėjams pasakojo Morlockas.

Galiausiai Gibbsas išmetė granatą ir sušuko: „Gerai, vyrai, žudykit jį!“. Granatai sprogus, Morlockas su Winfieldu kelias sekundes šaudė afgano link. Šūviams nutilus Gibbsas vėl sušuko: „Gerai, dabar nuneškit ir padėkit prie jo tą granatą!“

Vyro kūnas gulėjo be gyvybės ženklų. Granatos sprogimas nutraukė jam pėdą ir pusę kitos kojos. Pribėgęs Morlockas padėjo rusišką granatą šalia sužeisto civilio rankos. Paskui Morlocką atėjęs Gibbsas du kart iššovė afganui į galvą. Pasilenkęs prie negyvo kūno, jis išlupo dantį ir padavė jį Winfieldui. Šis dantį palaikęs kelias minutes, išmetė.

Žinoma, Gibbsas nepamiršo savo kolekcijos: išsitraukęs žirkles jis nukirpo kairės rankos mažąjį pirštą.
Šį kartą, kaimelio gyventojai atsisakė nusiraminti. Paaiškėjo, kad mirusysis buvo taikus dvasininkas vardu Mullah Allah Dad. Po kelių dienų šis įvykis sukėlė sujudimą rajoninė taryboje, kurią prižiūrėjo kapitonas Quiggleas. Apylinkės vadovas apkaltino būrį civilių žudynėmis. „Jis sakė, kad mano mūsų kariai nužudė tą vyrą, o po to padėjo granatą prie jo lavono“, – atsimena Quiggleą į susitikimą lydėjęs leitenantas Stefanas Moye.

Tačiau tyrimas ir vėl nebuvo pradėtas. Tiesio Quiggleas įsakė leitenantui S.Moye grįžti į įvykio vietą ir apžiūrėti kokie nuostoliai padaryti. Kaimelyje jis tikino sutikęs porą senyvo amžiaus gyventojų, kurie teigė matę Mullah Allah Dad su granata rankose. Su palengvėjimu jis paskatino juos apie šią žinią paskleisti kuo plačiau. „Tokiomis žudynėmis Talibanas naudojasi ieškodamas savanorių, kurie vėliau kovoja prieš mus“, – pasakojo Moye'is.

Pretekstas skųsti žudikus – hašišas

Viskas tikriausiai būtų tęsėsi toliau, jei ne pasipiktinimas pačių kareivių tarpe. Eilinis Stoneris pateikė skundą, kuriame teigė, kad kareiviai jo kambaryje nuolatos rūko hašišą. Bijodamas, kad narkotikų dūmų kvapas įsigėręs į jo drabužius, pridarys bėdų, jis paprašę bendražygių susirasti kitą vietą, tačiau šiems buvo nė motais.

„Jie rūkydavo taip dažnai, kad visas kambarys buvo prasmirdęs hašišo dūmais“, – pasakojo Stoneris. „Aš bijojau netekti darbo“. Pabrėždamas, kad jis nėra skundikas, Stoneris prašė seržanto išlaikyti paslaptį ir neminėti jo vardo. Susijaudinęs jis užsiminė, kad jis ir dar keli vaikinai nužudė vietinį afganą prie greitkelio. „Aš maniau, kad jis tiesiog nusiminęs ir jam reikia su kažkuo pasikalbėti“, – vėliau sakė seržantas, kuris netikėjo Stoneriu. Užuot perspėjęs vyresniuosius, seržantas tik užtikrino, kad hašišo problema bus sutvarkyta neminint Stonerio vardo.

Tačiau jau kitą dieną visas būrys žinojo, kas prasitarė vadovybei apie hašišą. „Visi pradėjo panikuoti“, – atsimena Quintalis. Gibbsas, sunerimęs visai ne dėl hašišo, surinko visus susijusius su civiliu žudymu ir tarė: „Mums reikia jį sutvarkyti“.

Bijojo, kad nužudys saviškiai

Gegužės 6 d. Gibbsas ir dar šeši kareiviai įsiveržė į Stonerio kambarį ir užrakino duris. Žudikų būrys spardė ir daužė Stonerį, tačiau nelietė veido, kad išvengtų mėlynių matomose vietose. „Aš jau keturis metus tarnauju armijoje, – smūgio Stoner'iui į pilvą metu išrėžė Morlockas. – Kaip tu galėjai taip pasielgti su manim?“.

Po kelių valandų Morlockas su Gibbsu grįžo į Stonerio kambarį. Gibbsas nušveitė ant žemės skiautę, kurioje buvo du pirštai. „Jei nenori, kad tau baigtųsi, kaip baigėsi jiems, geriau prikąsk savo sumautą liežuvį“,– šūktelėjo Morlockas.

Stoneris net neabejojo, kad Morlockas ištesės savo pažadą. „Aš buvau įsitikinęs, kad pirmai progai pasitaikius Morlockas mane nužudys“,– vėliau jis pasakojo tyrėjams.

Tačiau Stonerio sumušimas tapo didžiausia žudikų būrio klaida. Kitą dieną, planinės apžiūros metu daktarė pamatė Stonerio mėlynes ir didelę taituoruotę ant jo nugaros. Joje buvo pavaizduota raudona kaukolė apsupta giltinių, o apačioje gotikiniu šriftu parašyta: „Kas jeigu aš ne herojus? Kas jeigu aš esu blogasis? “.

Stoneris buvo nusiųstas pas Armijos tyrėjus, kurie klausinėjo jo apie sumušimą. Įsijautęs į pasakojimą, Stoneris netyčia užsiminė apie pirštus, kuriuos Gibbsas numetė ant žemės. Tyrėjams paklausus, iš kur šis gavo pirštus, Stoneris buvo priverstas papasakoti apie civilių žudynes.

Galiausiai visi būrio nariai buvo apklausti ir visi jie patvirtino Stonerio istoriją. Morlockas, kuris buvo itin linkęs bendradarbiauti, sutiko kalbėti prieš kamerą. Atsipalaidavęs ir nerūpestingas, jis detaliai nupasakojo visas žmogžudystes.

Po Morlocko prisipažinimo buvo pradėtas tyrimas. Armijos tyrėjai atvykę į Ramrodo bazę pirmiausiai aplankė Gibbso kambarį. Dviejose skiautės gabalėliuose buvo rasti keli pirštai. Tačiau palyginus juos su informacija laikoma duomenų bazėje, paaiškėjo, kad ne visiems pirštams rasti savininkai. Tai gali reikšti, kad kareiviai susimovė skenuodami negyvėlius arba, kad yra dar daugiau nužudytų civilių apie kuriuos niekas neužsiminė.

Kovo 23-ąją Morlockas, sutikęs liudyti prieš Gibbsa, buvo nuteistas 24 metams nelaisvės. „Armija nori Gibbso, – teigia vienas advokatų. – Jie nori įmesti Gibbsą į kalėjimą ir viską pamiršti“. Gibbsas tvirtina, kad visos trys mirtys su kuriomis jis susijęs, buvo „teisėti mūšio veiksmai“. Kiti trys kareiviai kaltinami žmogžudyste – Winfieldas, Holmesas ir Wagnonas, taip pat tvirtina esą nekalti. Likę „Bravo“ būrio nariai buvo apkaltinti švelnesniais nusikaltimais: narkotikų vartojimu, Stonerio sumušimu, chuliganizmu. Gruodį, vyresnysis seržantas Stevensas buvo nuteistas devyniems mėnesiams kalėjimo, seržantas taip pat neteko visų rangų ir laipsnių ir dabar lieka eiliniu, tačiau jam bus leista tęsti tarnybą armijoje.

Kol kas nei vienas aukštesnio rango karininkas nebuvo apkaltintas dėl nesugebėjimo prižiūrėti 3-iojo būrio veiksmų. Net jei vadovaujantieji karininkai tiesiogiai ir neprisidėjo prie žudymų, jie ignoravo pranešimus apie karių žiaurumą.

Baigiantis interviu su Morlocku, buvo pradėtos nagrinėti aplinkybės leidusios įvykti šioms žudynėms. „Visiems būrio nariams, tiek seržantui, tiek vadui, buvo nusispjaut ant tų žmonių“, – pasakojo karys.

Tada jis atsilošė kėdėje, nusižiovavo ir apibendrino vyresniųjų karininkų požiūrį į Afganistaną: „Jei kas nors nutinka, sulauki draugiško būrio seržanto patapšnojimo per petį: Gerai padirbėjai“...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min