Sekite 15min Google
Rusijos ekonomika šlubuoja. Vairuotojai nuolat įstrigę eilėse prie degalinių. Liepsnoja sandėliai ir duomenų centrai. Net pati Maskva kartais sulaukia galingų smūgių – spalio 23 d. Ukraina jos link paleido 630 dronų spiečių.
Vieną rytą, visai neseniai, nusprendžiau išsiaiškinti, ką apie visa tai galvoja patys rusai. Nuvažiavau į Sofiną – miestelį, maždaug už valandos kelio nuo Maskvos. Spalį ten pasirodę Ukrainos dronai atakavo pramoninį rajoną ir sukėlė gaisrą. Pranešta, kad smogta ir į gyvenamąjį kompleksą, dėl ko esą žuvo du žmonės.
Pakeliui stabtelėjau prie „Rosneft“ degalinės, kur laukiančių automobilių eilė vinguriavo gerokai už įvažiavimo juostos ribų. Dyzelino nebuvo. Benzinas kainavo apie 2,9 euro už galoną (3,78 litro) – Rusijos standartais tai labai brangu.
Jaunas vyras, vardu Danilas, man sakė, kad degalų laukė pusvalandį.
Po to jis tik numojo ranka, pakartodamas frazę, kurią nuolat girdžiu iš rusų.
„Viskas gerai“, – pareiškė Danilas, kuris, kaip ir kiti, su kuriais pavyko pasikalbėti, paprašė neskelbti jo pavardės, kad išvengtų problemų su valdžios institucijomis.
Pasak jo, degalų trūkumo problema yra gerokai perdėta. Karas, kaip tvirtino jis, „visiškai neturi įtakos mano gyvenimui“.
„Viskas gerai“, – kartojo Danilas.
Į visa tai rusai reaguoja abejingai dėl kelių priežasčių. Juos nutildė represinės valdžios pasėta baimė ir konformizmas, o patys gyventojai jaučiasi turintys tiek pat įtakos šalies politikai, kiek ir orams.
Jie tiesiog pratę prie nepriteklių, kuriuos lėmė šimtmečius trukusios politinės ir ekonominės krizės. Gelbėdamiesi nuo slegiančios tikrovės, rusai sutelkia dėmesį į tai, kas nekinta. O valstybė tuo tarpu juos skandina antiukrainietiškos propagandos bangose.
Tačiau yra ir kitas paaiškinimas. Ukraina turi strategiją, išlaikant aklavietę fronto linijoje, priversti rusus savo kailiu išgyventi karą ir pareikalauti jo pabaigos.
Tai apima ir smūgius naftos perdirbimo gamykloms, kuriuos nutraukti Ukrainą spaudžia JAV prezidentas Donaldas Trumpas, pastaruoju metu atvirai demonstruojantis palankumą Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.
Nors Ukrainos kampanija akivaizdžiai sumažino Rusijos naftos gavybos pajėgumus ir padarė ekonominės žalos, viso to nepakanka, kad iš esmės pasikeitų gyvenimas pačioje Rusijoje.
Kyjivas neturi balistinių raketų ir reaktyvinių dronų, kuriuos Rusijos pajėgos kasdien nutaiko į Ukrainos miestus. O Ukrainos gynėjų smūgiai, daugiausia nukreipti į ekonominius ir karinius taikinius, nesėja tokios pačios baimės kaip sistemingi Rusijos išpuoliai prieš Ukrainos civilinius objektus.
Ukrainiečių atakos paskatino kai kuriuos rusus, kurie iki šiol bandė ignoruoti karą, įsitraukti į politinę veiklą. Žmonės ėmė telktis aplink vėliavą.
Sofine, stovėdama prie daugiabučio, kurio trečiame ir ketvirtame aukštuose žiojėjo milžiniška skylė po Ukrainos smūgio, paklausiau trijų sandėlio darbuotojų, ar jie nejaučia pykčio Rusijos valdžiai dėl to, kad ši pradėjo karą ir leidžia jam tęstis jau beveik penkerius metus.
„Atvirkščiai, šios atakos verčia žmones nekęsti jų dar labiau, nes jų namai buvo sunaikinti“, – aiškino vienas jaunas vyras, turėdamas omenyje ukrainiečius ir jų sąjungininkus Vakaruose.
Pastato viduje sutikau moterį, vardu Lusia, kuri per griuvėsiais užverstus laiptus tempė žemyn šiukšlių maišą. Ji sakė, kad, kai tą vakarą žiūrėjo televizorių, jautėsi lyg sapne: neišgirdo nė žodžio apie išpuolį, kuris paliko ją be namų. Vis dėlto ji tikino, kad pasitiki žmonėmis, kurie valdo Rusiją.
„Aš palaikau savo prezidentą, o po viso šito – dar labiau, nes tiesiog supranti, kad privalai palaikyti šį žmogų ir susitelkti aplink jį“, – dėstė Lusia.
„Manau, mums labai pasisekė, kad turime Putiną“, – pridūrė ji.
Gebėjimas ištverti sunkumus – rusų nacionalinio pasididžiavimo šaltinis. Kelios kartos žmonių iš eilės buvo auginami pasakojimų apie Antrojo pasaulinio karo aukas, o ilgos eilės prie būtiniausių prekių parduotuvių sovietmečiu buvo kasdienybė. Daugumai jų karas Ukrainoje – tik dar vienas sunkmetis, kurį būtina ištverti.
„Žmonės vėl ir vėl pripranta prie „naujosios realybės“, – įvertino Elena Stein, Berlyno Nepriklausomų socialinių tyrimų centro, remiančio mokslinę veiklą Rusijos viduje, analitikė.
Daugybė rusų sugeba tiesiog atsiriboti nuo karo. Nepriklausomo „Levados centro“ rugsėjį atliktos apklausos duomenimis, beveik 60 proc. respondentų nurodė skiriantys mažai dėmesio arba visiškai nesidomintys karo veiksmais – tai aukščiausias kada nors užfiksuotas rodiklis. Šeši iš dešimties apklaustųjų mano, kad jų šalis juda teisinga kryptimi. Pažymėtina, kad šis skaičius šoktelėjo 10 procentinių punktų, lyginant su birželiu, iškart po vienos iš masiškiausių dronų atakų prieš Maskvą.
Apklausų duomenų patikimumas autokratinėje Rusijoje yra ribotas. Vis dėlto tokie skaičiai rodo, kad ilgametės V.Putino pastangos pakankamai izoliuoti rusus nuo karo, kad galėtų jį netrukdomas tęsti, – vis dar iš esmės veikia, nepaisant vis didesnių kylančių iššūkių.
„Mano vertinimu, šiuo metu daromas spaudimas ir egzistuojančios problemos nėra tokios didelės, kad priverstų jį persigalvoti“, – pareiškė Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto Rusijos analitikas Janisas Kluge.
Kiti ekspertai atkreipė dėmesį į tai, kad paskutiniai D.Trumpo administracijos sprendimai ir verslo sandoriai su Kremliumi, nereikalujant jokių nuolaidų, tik dar labiau sustiprins V.Putino ryžtą tęsti kovą tol, kol jis Ukrainoje pasieks visus savo tikslus.
Nors apklausos rodo, kad vis daugiau rusų nori karo pabaigos, absoliuti dauguma mano, jog jis turėtų baigtis tik Rusijos sąlygomis. Taigi, panašu, kad daugybė žmonių yra pasirengę ir toliau kliautis V.Putinu.
36-erių choreografas Kirilas, segintis nedidelį auskarą, tikino, kad, išskyrus išaugusias degalų kainas, karo jis „visiškai nejaučia“.
„Nesiruošiu skųstis. Aš žinau, kad tai mano šalis, ir aš ją palaikysiu bet kokiu atveju, – kalbėjo jis. – Tikiu, kad valdžioje esantys žmonės aiškiai mato bendrą vaizdą.“
Kol „Rosneft“ degalinėje kalbėjausi su Kirilu ir kitais pašnekovais, pasirodė parduotuvės vadovė Irina, kuri priėjo sudrausminti mane už tai, kad kalbinu jos klientus. Tačiau netrukus ji pati ėmė dalintis savo istorija.
Priešingai nei kiti eilėje įstrigę rusai, Irina neneigė, kad karas turi įtakos jos gyvenimui.
Moteris pasakojo, kad jau įspėjo savo 11 metų amžiaus dukrą, jog, jei į degalinę pataikys dronas ar raketa, ji gali žūti vietoje. Iranos uošvienė dirba apsaugos darbuotoja jau apšaudytame logistikos centre, o brolis išvyko į frontą dar 2022 metais.
Ji pripažino, kad tai, jog jis vis dar yra gyvas, – tikras stebuklas. Brolis pasakojo išgyvenęs naktis, kurių metu žūdavo iki 40 žmonių. Anot jo, karas tęsis bent iki 2030 metų.
Moters žodžiai įkūnijo ir Rusijai tokį būdingą fatalizmą: „Mums tiesiog teks tai ištverti. Jei mirsim, tai mirsim. Aš su tuo jau susitaikiau.“
-
Dronai užblokavo dangų virš Maskvos: oro uostuose – sirenos, viename – visi varomi į slėptuves
-
Maskvos centre – be ryšio palikti rusai: pasipylė skundai
-
Karas Ukrainoje. Putinas prabilo apie karą su Europa
-
Maskva skelbia, kad ją užpuolė 613 dronų: uždaryti oro uostai, lėktuvai priversti apsisukti
-
Maskva darbui gamyklose masiškai pasitelkia „studentus“ iš Šiaurės Korėjos
-
JAV ambasada įspėjo apie galimą incidentą Maskvoje: būtų daug aukų
Vis dėlto Irina, kitaip nei kiti, nebuvo linkusi taip aklai kliautis valdžios elgesiu karo metu. Ji prisipažino mananti, kad pareigūnai slepia tiesą apie nuostolius: tiek mūšio lauke, tiek po Ukrainos tolimojo nuotolio smūgių Rusijos miestams.
Vis tik šis daigus leidžiantis nepasitikėjimas, susipynęs su prastėjančiomis ekonominėmis perspektyvomis, gali išprovokuoti stipresnį nepasitenkinimą Rusijoje, mano Jeremy Morrisas, Danijos Orhuso universiteto sociologas, vykdantis lauko tyrimus Rusijoje.
Nors, jo vertinimu, tai gali nutikti negreitai, dauguma rusų nėra apatiški ar apolitiški, kaip kartais bandoma pavaizduoti. Valdžiai stiprinant represijas, jie tiesiog neturi jokių legalių būdų veikti.
Rugsėjį vykusių parlamento rinkimų metu lankiausi pagrindinės prieš karą pasisakančios Rusijos partijos „Jabloko“ būstinėje. Čia kalbėjausi su 24 metų amžiaus Marija – viena iš maždaug 20 proc. rusų, kurie apklausose išdrįsta pripažinti, kad nepritaria karui.
Moteris neslėpė pasipiktinimo, pasakodama apie socialiniuose tinkluose skaitomus angliškus įrašus, kuriuose rusai vaizduojami kaip „vergų tauta“.
Ją įskaudino ir pastaruoju metu viešojoje erdvėje nuskambėję komentarai. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos atstovas spaudai pareiškė, kad „jei Rusijos piliečiai patys pajus šio karo padarinius, jie turės progą imtis veiksmų šalies viduje“.
Marija priminė, kad už garsiai išsakomą savo nuomonę, Rusijoje nustatyta atitinkama kaina. Uždraustos žmogaus teisių gynimo grupės „Memorial“ duomenimis, šiuo metu šalyje kalinami 1856 politiniai kaliniai.
„Nė vienas iš jūsų nesate patyręs to, ką išgyvena eilinis žmogus, gyvenantis totalitarizmo, represijų, visuotinės baimės ir žodžio laisvės užgniaužimo sąlygomis, – kalbėjo ji. – Negalite iš mūsų reikalauti streikuoti ar eiti į protestus, nes vienintelis dalykas, kurį taip pasieksime, – atsidursime kalėjime arba būsime nužudyti.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
