„Noriu suteikti sau galimybę jaustis moterimi, ne tik kažkieno mama“, – rašė viena skaitytoja vardu Laquo, atsakydama į šį klausimą.
„Ilga istorija – trumpai. Aš tikiuosi įdomios seksualinės patirties ir orgazmo šįmet“, – antrino jai kita.
Tokie atsakymai džiugina Nana Darkoa Sekyiamah, Ganos rašytoją, kuri paragino Afrikos moteris praskleisti miegamųjų šydą. Tinklaraštį ji pradėjo prieš dešimtmetį su drauge Malaka Grant, kuriai ir šiandien jaučiasi dėkinga.
Naną Darkoa Sekyiamah seksas domina ne iš gašliosios pusės (nors sunku nenurausti skaitant kai kuriuos pasisakymus tinklaraštyje), labiau jai rūpi sveikata, įgalinimas ir bendruomenė.
Rytų Legone Nanos Darkoa Sekyiamah erdvus vasarnamis įsispraudęs tarp kur kas didesnių namų. Apsupta šeimos fotografijų, meno ir literatūros ji prižiūri minėtą tinklalapį ir dirba komunikacijos vadove asociacijoje Moterų teisių vystymuisi, organizacijoje, kuri remia feministinį judėjimą pasaulyje.
Gurkšnodama šviežiai išplaktą vaisių kokteilį Sekyiamah, kuriai dabar apie 40, pasakoja, kad tik pasiekusi trečią dešimtį pasijuto esanti saugi su moterimis kalbėti apie seksą ir seksualumą.
Prieš dešimtmetį atostogaujant su penkiomis kitomis moterimis pokalbis pakrypo apie seksą. Tai ir paskatino ją sukurti „Nuotykius“, tinklaraštį, kuriame apie seksą kalbama atvirai. Jo tikslas aiškus – suteikti „saugią erdvę Afrikos moterimis atvirai diskutuoti apie seksą ir seksualumą“.
Tarp tinklaraščio temų – queer erotinio rašymo antologija, tinklalapyje taip pat aiškinamasi, kaip saugiai siųsti nuotraukas, kuriose moteris pozuoja nuoga (tiesa, nėra patikimo būdo, kad nuotrauka nebūtų panaudota piktiems tikslams), ir 2011-ųjų įrašai, kuriuose atskleidžiama, kaip tas paslaptingasis moterų malonumas gali atrodyti.
Akroje nėra visiškai vengiama kalbėti apie seksą. Jis visur. Tačiau daugiausiai viskas sukasi apie vyrų troškimus ir nesaugumą. Reklamos, grojamos radijo stotyse, reklamos ant elektros stulpų, sienų siūlo vyrams gydymo priemones nuo „seksualinio silpnumo“.
Štai vienoje reklamoje vaizduojamas vyriškis, vartojantis žolelių preparatą, žmonos paklaustas, ko norės valgyti, „išalkęs“ atsako: „Tavęs, žinoma!“
Vis dėlto kai kurie žodžiai ir tradicijos saugo kur kas subtilesnį, kilnesnį suvokimą apie seksą ir seksualumą. Žodis „supi“, pavyzdžiui, reiškia intymią draugystę tarp dviejų mergaičių, kuri gali (ne)būti su seksualiniu prieskoniu. Tiesa, moterys iš didžiausios Ganos etninės grupės – Akano – turi pagrindą nutraukti santuoką, jei vyras seksualiai jų nepatenkina.
Žodis „supi“, pavyzdžiui, reiškia intymią draugystę tarp dviejų mergaičių, kuri gali (ne)būti su seksualiniu prieskoniu.
Taip pat yra daug programų, inicijuotų vyriausybės ir tarptautinių labdaros organizacijų, kurios dirba ties seksualine ir reprodukcine sveikata, tačiau, anot Sekyiamah, šios programos linkusios ignoruoti pasitenkinimo klausimą.
„Kuomet kalbama apie Afrikos moterų seksualinę ir reprodukcinę sveikatą, jie koncentruojasi ties ligomis, Afrikos moterų vaisingumo kontrolę“, – pastebi ji.
„Šis diskursas neapima tiek daug, konkrečiai, Afrikos moterų, kontroliuojančių savo kūnus, svarbos. Malonumas siejamas su gerove ir todėl visapusiškas seksualinis švietimas yra būtinas visapusiam moterų vystymuisi“, – teigia ji.
Kobby Ankomahas-Grahamas dalyvavo tinklaraščio „Nuotykiai“ bendruomenėje nuo pat jo pradžios, ir jis kartu su Sekyiamah, diskutuodavo, sutelkdamas dėmesį į vyrų ir berniukų vaidmenį seksualiniame gyvenime.
Gimęs Ganoje, tačiau augęs Jungtinėje Karalystėje ir grįžęs į Ganą vėl, Ankomahas-Grahamas dėsto Akros miestelyje, Amerikos aukštojo mokslo institucijoje, priklausančioje Websterio universitetui. Jis taip pat rašė apie tai, kaip lyčių vaidmenys keičiasi ir kaip jauni Ganos vyrai, atrodo, nepasirengę naujai lygybės realybei.
„Kai esate privilegijuoti ir tos privilegijos atimamos, priimate tai kaip priespaudą“, – atkreipia dėmesį jis.
„Berniukams sunku dėl lyčių lygybės. Skyrybų skaičiai Ganoje auga ir viena iš priežasčių yra vyrų nelankstumas“, – teigia jis.
Ankomahas-Grahamas remiasi savo asmenine patirtimi tiek pateikdamas pavyzdžius šia tema, tiek pradėdamas pokalbį apie tai.
„Turiu tėvą, kuris gyveno įdomų gyvenimą, kalbant apie moteris: 12 vaikų, aštuonios moterys ir keturios žmonos. Tačiau aš esu ir moterų teisių aktyvistės (kovos su moterų lytinių organų žalojimu kampanijos atstovės Efua Dorkenoo OBE) sūnus“, – tęsia vyras.
„Aš esu feministas, berniukai gali matyti, kad tai įmanoma. Bandau paaiškinti jiems, kad mums reikia nueiti ilgą kelią, kad jie turėtų galvoti apie faktą, jog jie konkuruos su moterimis dėl darbų. Jie turi būti pasirengę tam, nors jų tėvai – ir nebuvo“, – tvirtina jis.
Aš esu feministas, berniukai gali matyti, kad tai įmanoma. Bandau paaiškinti jiems, kad mums reikia nueiti ilgą kelią, kad jie turėtų galvoti apie faktą, jog jie konkuruos su moterimis dėl darbų. Jie turi būti pasirengę tam, nors jų tėvai – ir nebuvo, – tvirtina jis.
Maame Akua Kyerewaa Marfo yra viena tų, su kuria Ankomahas-Grahamas suveda savo studentus.
„Aš lyg feminisčių balsas, tačiau turiu nuobodžiausią seksualinį gyvenimą – esu nekalta“, – sako ji ir priduria, kad taip yra ne dėl religinių priežasčių.
Kovojusi su menka saviverte, dainininkė, kuri taip pat viena iš Akros jaunųjų feminisčių kolektyvo narių, paaiškina, kad atviras pokalbis apie seksą ir seksualumą padėjo jai labiau save pamilti ir dabar ji atsakingai renkasi, su kuo dalytis intymia erdve.
„Visuomet buvau plius dydžio, tamsiaodė mergina, pasibjaurėjimo savimi nuo paauglystės šiame kūne tilpo astronomiškai daug“, – prisipažįsta ji.
„Man pozityvumas lyties atžvilgiu buvo galvojimas, kaip galiu priimti šį kūną, suvokti jį kaip geidžiamą. Praleidžiu daug laiko namuose savo kūne ir jaučiuosi patogiai kviesdama žmones į namus, tačiau nenoriu savo politikos palikti už durų“, – teigia ji.
Anot Sekyiamah, prieš dešimtmetį nebuvo nei interneto, nei kitokių forumų pokalbiams apie seksą ir seksualumą, Jaunųjų feminisčių kolektyvas, kuris susitinka kas mėnesį, yra įrodymas to, kaip smarkiai pasikeitė tinklaraštis nuo įsikūrimo dienos.
Marfo kolektyvą apibūdina kaip erdvę jaunoms moterims, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos, suvokti, kad jos yra savo kūno šeimininkės.
„Jų kūnai yra tik jų, jų seksualiniai malonumai yra tik jų, ir jos gali dalintis tuo su kuo nori“, – sako ji.
Jų kūnai yra tik jų, jų seksualiniai malonumai yra tik jų, ir jos gali dalintis tuo su kuo nori, – sako ji.
Sunku negalvoti, kokią kainą tokios moterys kaip Sekyiamah ir Marfo moka, būdamos moterų seksualinio malonumo balsais religinėje šalyje ir kur homoseksualumas yra nusikaltimas. Marfo sako, kad tviteryje nuolat sulaukia puolimų ir pripažįsta besimokanti kovoti internete.
„Krikščioniškasis fundamentalizmas auga, – atkreipia dėmesį Sekyiamah, – ir kyla pavojus fiziniam saugumui“. Anot jos, queer moterys Ganoje turi rinktis privačiai ir tyliai, ir viltis, kad niekas apie tai nepasakys netinkamam žmogui. Kartais renginiuose esą reikalinga ir apsauga.
Yra įrodymų, patvirtinančių Sekyiamah pastebėjimus ir polinkį į atsargumą ir slaptumą tarp queer moterų. 2018-ųjų sausį išplatintoje „Human Rights Watch“ ataskaitoje mokslininkė Wendy Isaack sako: „Homofobiški pareiškimai vietinių ir nacionalinių vyriausybės pareigūnų, tradicinių vyresniųjų ir vyresniųjų religinių vadovų skatina diskriminaciją, ir kai kuriais atvejais – smurtą.“
Tačiau per dešimtmetį nuo tinklaraščio „Nuotykiai“ atsiradimo, tokios grupės kaip „Drama Queens“ – teatro kompanija, kurios spektakliai, be kita ko, kalba apie išprievartavimus, sutikimą su tos pačios lyties santykiais, – tai įrodymas, sako Sekyiamah, kad vyksta pokyčiai.
Pasak Sekyiamah, būta baimės, kad žmonės šį tinklaraštį supras klaidingai, tačiau jos siekis buvo tai, kad moterys žinotų apie savo teisę jausti malonumą.
