„Kada visa tai baigsis?“ – atviras rusų pasakojimas apie tai, kas iš tiesų vyksta Rusijoje

Rusijos kariams krentant kaip musėms, visur sklando gandai apie gresiančią masinę priverstinę mobilizaciją. Šalies ekonomiką smaugia nevaldomos išlaidos karui. O po Ukrainos smūgių naftos perdirbimo gamykloms milijonai gyventojų priversti laukti ilgiausiose eilėse prie degalų.

Maskvos gyventojai, rodos, pasidalijo į dvi stovyklas: vieni atkakliai tvirtina, kad įvykiai klostosi sava vaga, o kiti – pripažįsta, kaip viskas pasikeitė nuo praėjusių parlamento rinkimų prieš penkerius metus, kai Rusija dar nebuvo pradėjusi plataus masto karo prieš Ukrainą.

Dauguma „Lukoil“ degalinės klientų, su kuriais kalbėjausi, pažymėjo, kad ne tokia jau didelė bėda palaukti 20 minučių, kol pavyks užsipildyti automobilio baką. Rusija, viena iš pagrindinių naftos gamintojų, atsidūrė neįprastoje padėtyje – jai stinga kuro.

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Partijos „Vieningoji Rusija“ reklama Maskvoje

Tačiau vienas vairuotojas, 37 metų amžiaus Jurijus, pripažino, kad „gyvena karo sąlygomis“, ir „žmonės pradeda tai suprasti“. Jis ir jo bičiulis Igoris niekaip nesutarė, ar padėtis pagerės, ar pablogės. Jurijus laikėsi labiau pesimistinės nuomonės. Jie, kaip ir kiti, su kuriais kalbėjausi, prašė nenurodyti jų pavardžių, siekdami išvengti nemalonumų su valdžios institucijomis.

Tris dienas truksiančių rinkimų metu rusai beveik neturės galimybių oficialiai pareikšti nepasitenkinimo dėl vis skaudesnių karo, kurio pabaigos vis dar nematyti, padarinių.

Kremlius šiuos rinkimus pavertė mirtina nuobodybe net ir pagal Rusijos standartus, o jų rezultatai yra žinomi iš anksto. Vienintelei prieš karą nusistačiusiai partijai „Jabloko“ buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose. O daugybei kandidatų atrodo, kad dėl šių rinkimų net neverta stengtis.

Visoje Rusijoje populiarumo sulaukė vaizdo įrašai, kuriuose skelbiama, kad planuoti politiniai debatai buvo atšaukti, nes niekas į juos neatvyko. Praeitą šeštadienį Maskvoje dalyvavau forume, skirtiame jauniems kandidatams ir jauniesiems rinkėjams. Tačiau jame nepasirodė nė vienas valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ atstovas.

Tie keli pasirodę rinkimų kampanijos vaizdo įrašai yra mažo biudžeto. Viename iš jų Viktoras Butas – liūdnai pagarsėjęs ginklų prekeivis, žinomas „Mirties pirklio“ pravarde – vaizduojamas kaip sunkiai galą su galu suduriantis verslininkas.

Vis dėlto Kremlius rinkimus laiko legitimumo suteikimo būdu savo politikai, o daugelis rusų ruošiasi tam, kas įvyks po to, kai jie atiduos balsus. Vyriausybė gali imtis drastiškų veiksmų karinėje, ekonominėje ir politinėje srityse.

AP/ „Scanpix“/Rusijos rinkimai okupuotoje Donecko srityje

„Žmonės gyvena šiandiena, nes niekas nežino, kas nutiks rytoj, – pripažino Aleksejus Venediktovas, buvęs radijo stoties „Maskvos aidas“, kuri buvo uždrausta karo pradžioje, vyriausiasis redaktorius.“

„Visi vis labiau nerimauja dėl to, kas gali nutikti. Ar pakils kainos? Mokesčiai? Ar bus mobilizacija? Ar žmonėms prireiks kortelių, norint įsigyti degalų? – kalbėjo jis. – Įsišaknijo nesaugumo jausmas.“

Samaroje, 1,1 mln. gyventojų turinčiame mieste prie Volgos, gyvenanti psichologė ir profesorė Anna mano, kad ilgai slopintas Rusijos žmonių nerimas anksčiau ar vėliau prasiverš.

„Jie sako: „Aš to nematau“, „Aš to negirdžiu“, „Niekam nieko apie tai nesakysiu“, – teigė ekspertė. – Bet tuo pačiu metu šie jausmai yra tokie intensyvūs, kad tai tiesiog nepakeliama.“

Liepą vienos iš pagrindinių su valstybine siejamų apklausų organizacijų „Visuomenės nuomonės fondo“ atliktame tyrime beveik 60 proc. rusų nurodė, kad jų artimieji patiria nerimą – tai didžiausias rodiklis per pastaruosius ketverius metus.

„Shutterstock“ nuotr./Maskvos kremlius

Tą mėnesį rusai iš bankų išsiėmė daugiau grynųjų pinigų nei per praėjusius šešerius metus, naujienų portalui „RBC“ teigė valstybinio banko „Sberbank“ finansų vadovas Tarasas Skvorcovas. Daugelis rusų taip pat baiminasi, kad Kremlius sugriežtins interneto apribojimus.

Kremlius ir jo viešųjų ryšių aparatas atnaujina savo retoriką ir už rinkimų kampanijos ribų. Ilgą laiką dominavęs naratyvas, kad esą viskas vyksta įprastai, keičiasi. Dabar Rusijos valdžia pripažįsta, kad daugelis žmonių susiduria su sunkumais ir baime bei tikina, jog vienintelė išeitis – susitelkti aplink šalies vadovą Vladimirą Putiną ir jo karą.

Iki rinkimų buvo likusios dvi savaitės, kai, Vidaus reikalų ministerijos skaičiavimais, į plačius Rusijos sostinės prospektus išėjo 100 tūkst. rusų minia, kuri žygiavo paskui Dmitrijaus Doniečio, 1359–1389 m. Maskvą valdžiusio kunigaikščio, palaikus. D.Donietis yra aukštinamas už tai, kad 1380 m. atvedė Rusijos kariuomenę į plačiai nuskambėjusią pergalę prieš mongolų Aukso Ordą.

Jo palaikai buvo atkasti praėjusį mėnesį vienos iš Kremliaus katedrų katakombose po to, ką Rusijos pareigūnai pavadino visiškai atsitiktiniu atradimu. Šio įvykio simbolika akivaizdi: taip, kaip D.Donietis, nepaisydamas menkų savo šansų, įveikė mongolus, taip ir Rusija neva nugalės „kolektyvinius Vakarus“, kurie šiandien remia Ukrainą.

„Jis yra šventasis karys, kuris vadovavo mūšiams iki pergalės ir suvienijo Rusijos karius“, – pareiškė 38 metų Aleksejus, pridūręs, kad 2022 m. savo noru išvyko kariauti prieš Ukrainą, o kitais metais perėjo į tarnybą vyriausybės aparate.

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Rusijos stačiatikiai ortodoksai dalyvauja parade Dmitrijaus Doniečio garbei

„Mūsų priešas bando mus suskaldyti“, – tvirtino jis, apibūdindamas priešą kaip „tuos, kurie padeda Ukrainai“.

Tą patį vakarą viena iš žinomiausių Kremliaus propagandininkių Margarita Simonian kaip viešnia pasirodė pagrindinėje Rusijos vakarinių naujienų pokalbių laidoje ir perėmė D.Doniečio propagandos estafetę.

„Kai baisu ir sunku, kai mano vaikai – ir ne tik mano – pusę vasaros praleido slėpdamiesi persirengimo kambariuose Sočyje, žmonės klausia: ar galėjome apsieiti be to, tiesiog to nepradėti?“ – retoriškai klausė ji, paminėdama kurortą prie Juodosios jūros, kurį ne kartą atakavo Ukraina.

„Aišku, kad privalėjome tai padaryti, – rėžė ji. – Jei nebūtume sukilę, kaip kad Dmitrijus Donietis, būtume pasukę negrįžtamu keliu į vergovę, būtume tapę Vakarų kolonija“.

Tačiau šis propagandinis naratyvas gali nesulaukti pageidaujamo atgarsio tarp tų rusų, kuriems karas jau įgriso iki gyvo kaulo.

„Atrodo, kad nuolat jauti kažkokį spaudimą“, – paatviravo studentas Jaroslavas po renginio „Jabloko“ partijos būstinėje.

„Iš esmės viskas gerai: tu gyvas. Tavęs dar nesusprogdino. Gali vaikščioti. Gali eiti į darbą ar mokytis. Tik, atrodo, tarsi kažkas visada tave slegia“, – kalbėjo jis, rodydamas į krūtinę.

Jaunas vyras sakė, kad neseniai gavo elektroninį šaukimą atvykti į karo prievolės biurą. Tačiau, kaip pasakojo jis, visai prieš kelias dienas į Maskvos metro įeidinėjo pasislėpęs po džemperio gobtuvu, tikėdamasis, kad jo neužfiksuos veido atpažinimo kameros.

Sugedus jo tėvo, tolimųjų reisų vairuotojo, vilkikui, prireikė pinigų, ir jis prisijungė prie kariuomenės. Kaip sakė Jaroslavas, tėvas buvo išsiųstas į frontą, nors neturėjo jokios karinės patirties.

Novosibirsko srityje dirbantis 33 metų mokytojas Pavelas atkreipė dėmesį, kad Rusijoje vyraujanti nuotaika dėl karo, palyginus su praėjusiais metais, labai pasikeitė.

„Frazė „Kada visa tai baigsis?“ pokalbiuose pradėjo kartotis gana dažnai, – atkreipė dėmesį jis. – Net jei žmonių požiūris į karą visiškai skiriasi ir jų radikalumo laipsnis nevienodas, kai jie kalbasi tarpusavyje ir pokalbis akimirkai prityla, kas nors ištaria būtent šiuos žodžius.“

Pavelas pasakojo, kad jo kaime laidotuvės tapo tokios įprastos, jog paskutinius du metus jie švenčia ne daugumai rusų svarbiausius Naujuosius metus, o organizuoja „gedulingus renginius“.

IMAGO/ „Scanpix“/Vladimiras Putinas

Iš Kazanės kilęs 50 metų amžiaus Vitalis, neseniai pradėjęs dirbti vairuotoju Maskvoje, buvo atviras: netrukus prasidės viena mobilizacijos banga, nors V.Putinas viešai tvirtino, kad vyriausybė tokių planų neturi.

Jo teigimu, vietos šaukimo biuras, nepaisydamas jo vyresnio amžiaus, prieš kelis mėnesius bandė įtikinti Vitalį stoti į kariuomenę.

„Visos vietos įmonės sunkiai verčiasi, – sakė jis. – Tiek daug žmonių miršta. O jei paklaustumėte manęs, aš vis dar negaliu suvokti, kam viso to reikia.“

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.