2013 metais daugiausia badaujančiųjų buvo Pietų Azijoje – 295 mln., Afrikos Saharos regione – 223 mln. ir Rytų Azijoje – 167 mln. Bendras badaujančių žmonių skaičius palyginti su 1990-1992 metais sumažėjo 173 mln., bet vis dar yra labai didelis. Ir tebėra toli nuo nusistatyto tikslo, kad 2015 metais badaujančiųjų skaičius sumažės perpus.
Specialusis Jungtinių Tautų (JT) pasiuntinys maisto klausimais Olivieris de Schutteris pastaraisiais metais lankė vietoves, kur situacija itin sunki. Jis apkeliavo 13 šalių nuo visiškai skurdžių kaip Kamerūnas iki vidutiniškai išsivysčiusių kaip Brazilija ar aukštą išsivystymo lygį turinčių kaip Kanada. Belgijos profesorius pažėrė daugybę kritiškų pastabų ir rekomendacijų, kaip reikėtų šią problemą spręsti, į kai ką jau yra atsižvelgiama, nors mokslininko teiginiai turi tikrai daug priešininkų.
Karaliauja didieji gamintojai
Šiuo metu pasaulyje karaliauja didieji maisto produktų gamintojai, o žmonės linkę juos įsigyti didžiuliuose prekybos centruose. Tačiau tokiu būdu išstumiami vietiniai, mažieji, gamintojai ir ūkininkai.
Anot O.de Schutterio, šiuo metu pasaulyje karaliauja didieji maisto produktų gamintojai, o žmonės linkę juos įsigyti didžiuliuose prekybos centruose. Tačiau tokiu būdu išstumiami vietiniai, smulkieji, gamintojai ir ūkininkai. Ypač skurdžiuose kraštuose tai juntama: vietiniai gamintojai pagamina vis mažiau produkcijos, tad kaimiškų vietovių gyventojai nesugeba uždirbti pragyvenimui.
JT pasiuntinys siūlo stiprinti sistemas, kai gamintojas ir vartotojas suartėja, perkama tiesiogiai. Tokie dalykai populiarėja, bet dar apima labai mažą dalį bendros prekybos ir nekelia jokio pavojaus didiesiems gamintojams.
Mažųjų gamintojų, ūkininkų ar kitų asmenų darbas itin svarbus ir dėl bendros darbo rinkos. Tarkim, žuvininkystės sektorius: visame pasaulyje žvejyba užsiima apie 140 mln. žmonių, net 90 proc. yra smulkieji, daugiausia – Pietų pusrutulyje. 60 proc. jų pagaunamos žuvies atitenka iš karto vartotojams, likusi dalis perdirbama. Svarbu ir tai, kad kiekvienas iš šitų žvejų sukuria darbo vietas dar bent keturiems žmonėms: kažkas turi parengti valtis ir tinklus, kažkas – išdoroti žuvį, kažkas ją parduoti. Čia vietos atsiranda moterims, o tai skurdžiuose regionuose itin svarbu.
Siūlo skatinti smulkius gamintojus
Skaičiuojama, kad į šiukšlių dėžes patenka net trečdalis maisto, nemaža dalis yra išmetama perdirbimo metu. Šios atliekos kasmet kainuoja 750 mlrd. dolerių (1 871 trln. Lt).
Bet pramonės politika, žvejybos plotų dalybos, didžiųjų bendrovių įtaka stumia mažuosius žvejus iš rinkos. Be darbo jie nepateiks maisto vietos bendruomenėms, patys neuždirbs ir nesugebės išmaitinti savo šeimų. O neteko darbo patys žvejai likimo valiai paliks ir jiems padėjusius žmones. Todėl O.de Schutteris siūlo, kad dalis žvejybos kvotų visada būtų paliekama smulkiesiems žvejams.
Dar vienas negatyvus dalykas, apie kurį pradėta kalbėti labai neseniai, yra maisto produktų atliekos. Skaičiuojama, kad į šiukšlių dėžes patenka net trečdalis maisto, nemaža dalis yra išmetama perdirbimo metu. Šios atliekos kasmet kainuoja 750 mlrd. dolerių (1 871 trln. Lt).
Maisto produktų išmetimas svarbus ne tik todėl, kad badauja milijonai žmonių. Tai taip pat turi įtakos CO2 išsiskyrimui ir vandens taršai. Tačiau su tuo kovoti ypatingai sunku, nes jeigu žmonės mažiau išmes maisto produktų, niekas iš to neuždirbs. Kur kas labiau apsimoka gaminti daugiau produktų.
Biodegalų mada turi baigtis
Negatyvus dalykas, O.De Schuterrio teigimu, yra ir biodegalų mada, nors tai dabar jau bent pripažįstama. Esą šimtų milijonų maistui tinkamų žaliavų perdirbimas į biodegalus yra nusikaltims žmogiškumui, įsitikinęs buvęs JT pasiuntinys maisto klausimais Jeanas Ziegleris. Esą mažesnis CO2 išmetimas, kurio reikalaujama iš energijos gamintojų, pavertė laukus ne maisto produktų, o degalų gamyklomis.
Šimtų milijonų maistui tinkamų žaliavų perdirbimas į biokurą yra nusikaltims žmogiškumui, įsitikinęs buvęs JT pasiuntinys maisto klausimais Jeanas Ziegleris.
Šis dalykas gerokai pakeitė nuosavybės teisę – vien Europoje bendrovės išpirko 6 mln. ha laukų, kad galėtų auginti biokurą, kadangi Europos Sąjunga yra nutarusi, jog iki 2020 metų 10 proc. degalų, sunaudojamų transporte, turi būti biokuras. Skaičiuojama, kad tam prireiks tiek žaliavos, kiek užtektų pamaitinti 127 mln. žmonių. Laimė, mokslininkai ir politikai jau sutinka, kad gaminti degalus iš maistui tinkamų žaliavų nėra geras sumanymas ir to palaipsniui atsisakoma.
Tad problema yra aiški, sprendimai – irgi, tačiau peržengti stambiųjų gamintojų lobizmą sudėtinga. Vis dėlto, anot O.De Schutterio, pasaulis keičiasi, tiek turtingame Šiaurės pusrutulyje, tiek skurdesniame Pietų populiarėja judėjimai, skatinantys atsakingą vartojimą.
Šalis turi save išmaitinti pati
Reikia grįžti prie mažesnės gamybos ir leisti šalims pačioms save išmaitinti. Į praeitį nueina požiūris, kad reikia gaminti daug ir stambiose bendrovėse, o skurdiems kraštams tiekti paramą maisto produktais.
Bandoma spausti šalių vyriausybės, kad spręstų šias problemas, kadangi teisė į maitinimąsi yra žmogaus teisė, nurodoma JT žmogaus teisių deklaracijoje. Tačiau ši teisė neteigia, jog valstybės privalo nemokamai tiekti produktus tiems, kuriems jų reikia. Ši pagalba galima tik tam tikrų nelaimių atvejais. Teisė į maitinimąsi reiškia, kad valstybės privalo užtikrinti tokias visuomenės ir ekonomines sąlygas, kad žmonės galėtų uždirbti ir nusipirkti maisto arba jį patys pasigaminti.
