Situacija – kraupyn
Dar prieš mėnesį Alepo provincijos miestas Marėja buvo gana saugus prieglobstis sirams, bandantiems pabėgti nuo Basharo al Assado režimo bombų ir IS kovotojų žiaurumo. Tačiau prieš porą savaičių islamistai iš savo pozicijų Rytuose pasistūmėjo miesto link ir ant jo paleido raketų lietų. Įtariama, kad buvo panaudotos ir iprito dujos.
Šios atakos paskatino naują didelę sirų, bėgančių į Turkiją, bangą. Tačiau dabar ir tie, kurie jau buvo kirtę Sirijos ir Turkijos sieną bei laukė, kada galės grįžti namo, pradėjo planuoti rizikingas keliones į Europą.
„Jie prarado bet kokią viltį Sirijoje, ir jie praranda viltį, kad tarptautinė bendruomenė ras sprendimą Sirijai“, – sakė Yeasseras al Hajjas, aktyvistas iš Marėjos.
Ketverius metus besitęsiantis karas Sirijoje, vilties nebeturėjimas dėl regiono ateities – tai didelę dalį žmonių verčia rizikuoti gyvybėmis. Net ir tų, kurie kelerius metus gyveno pabėgėlių stovyklose prie Sirijos sienos.
„Jie kelerius metus gyveno Jordanijoje, Turkijoje ar Libane ir dabar pradeda judėti tolyn. Tai – begalinės desperacijos ženklas vietose, kur jie ieškojo prieglobsčio. Jie turi stovyklas, bet neturi vilties“, – sakė Europos paramos organizacijos atstovas.
Ekspertai, pagalbos darbuotojai ir patys pabėgėliai pagrindine priežastimi, kodėl būtent dabar bandoma pasiekti Europą, įvardija pastarojo meto situacijos pablogėjimą Sirijoje – sirai prarado viltį, kad galės kada nors grįžti namo, todėl siekia pradėti gyvenimą kur nors kitur. Per karą Sirijoje jau žuvo mažiausiai 240 tūkst. civilių, apie 11,7 mln. buvo priversti palikti namus. Iš viso šalyje gyveno 24 mln. žmonių.
29-erių Mohammadas Erwani iš Damasko, dabar gyvenantis Stambule, sako, kad su kiekvienu mėnesiu karas verčia vis daugiau sirų imti rimtai svarstyti drastiškas priemones, kaip nuo jo bėgti. „Galbūt šeima turėjo penkis vaikus, ir vienas jų mirė, tačiau jie vylėsi, kad viskas pagerės, – sakė jis. – Bet kai trys vaikai mirė, jie prarado bet kokią viltį.“
Nors prieš IS vykdomi JAV vadovaujamos koalicijos antskrydžiai, džihadistams pavyksta užimti vis naujų teritorijų. Taip pat suintensyvėjo mūšiai tarp B.al Assado režimo ir sukilėlių. Abi pusės ir jų tarptautiniai rėmėjai meta vis didesnes pajėgas, kad laimėtų. Kalbos dėl taikos žlugo daugiau nei prieš pusantrų metų ir nematyti ženklų, kad jos vėl galėtų būti atgaivintos.
Pagalbos organizacijos teigia, kad tarp iš B.al Assado režimo kontroliuojamų teritorijų bėgančių žmonių – ir vyrai, kurie žino, kad jeigu liks, jie bus priversti prisijungti prie režimo kariuomenės. Sirijos diktatorius prieš kelias savaites savo kalboje įspėjo, kad kariuomenei trūksta karių – tai buvo ženklas vyrams, nenorintiems kariauti jo pusėje, kad reikia bėgti.
Neviltis stovyklose
Pasak pagalbos darbuotojų, daug žmonių, šią vasarą atvykstančių į Europą jūra, kelerius metus gyveno pabėgėlių stovyklose. Jie ten turi kitą problemą – išvykę iš režimo kontroliuojamų teritorijų, nebeturi galimybės pasidaryti ar atnaujinti pasus ar bet kokius kitus dokumentus.
„Kai jie yra Europoje, turi aiškesnį teisinį statusą ir šansą, kad per penkerius ar dešimt metų galėtų gauti kitos šalies pilietybę“, – sakė vienos organizacijos vadovas.
Vienintelė darbo perspektyva – dirbti fabrike 60 valandų per savaitę už mėnesinę 250 JAV dolerių algą.
Jau kurį laiką kaimyninėse šalyse gyvenantiems pabėgėliams iš Sirijos gyvenimas darosi vis sunkesnis – nėra perspektyvų dėl darbo, didėjant jų srautui ima trūkti paramos. Jordanijoje ir Libane įstatymai draudžia jiems dirbti. Turkijoje pabėgėliams leidžiama gauti darbo leidimus ir ieškotis darbo, tačiau pastaraisiais mėnesiais šalies ekonomika buksuoja, taip pat jaučiamas politinis nestabilumas.
20-metis Sirijos kurdas Alanas, kuris į Turkiją atvyko prieš tris mėnesius, „Buzzfeed“ sakė, kad kelionę laivu į Europą pradėjo planuoti tada, kai sužinojo, kad vienintelė darbo perspektyva – dirbti fabrike 60 valandų per savaitę už mėnesinę 250 JAV dolerių algą. „Aš noriu studijuoti verslą, tikiu, kad man bus daugiau galimybių Europoje“, – sakė jis.
Vaidmenį dabartinėje krizėje suvaidina ir sezoniniai veiksniai. Ir kontrabandininkai, ir pabėgėliai žino, kad Viduržemio jūra rudenį darysis vis pavojingesnė, todėl jie skuba Europos krantus pasiekti kuo greičiau.
Žiniasklaidos vaidmuo
Ironiška, bet tarptautinės žiniasklaidos dėmesys tragedijoms jūroje taip pat paskatina tuos, kurie gyvena chaosu virtusioje valstybėje. Pabėgėliai mato, kaip kiti lošia dėl savo gyvybių varganose valtelėse, ir pagalvoja, kad jiems jau yra tekę išgyventi ir dar blogiau.
Pabėgėliai mato, kaip kiti lošia dėl savo gyvybių varganose valtelėse, ir pagalvoja, kad jiems jau yra tekę išgyventi ir dar blogiau.
Žiniasklaidoje skleidžiama nepatvirtinta informacija apie tai, kad bus ribojamas pabėgėlių skaičius arba kad Turkija ims griežčiau prižiūrėti savo krantus ir neišleidinėti pabėgėlių laivų, ant kranto esančius desperacijos apimtus sirus paskatina kuo skubiau ryžtis kelionei.
„Yra žiniasklaidos poveikis. Žmonės sužino apie galimybę pabėgti, – sako Paryžiaus žurnalistas, rašantis apie Sirijos karą. – Tai tarsi kelionė iš mirties į viltį. Jie sako, kad jau yra negyvi, tai kodėl nepabandžius to.“
M.Erwani, kuris Sirijoje dirbo radijuje, paskutinius trejus metus gimtinėje praleido sukilėlių kontroliuojamame ir nuolat kitų pajėgų puldinėjamame Damasko priemiestyje. Jis taip pat buvo priverstas imti ginklą į rankas ir prisijungti prie sukilėlių.
Galiausiai nusprendė bėgti į Turkiją – keliavo per kalnus ir dykumą, naudojosi suklastotais dokumentais, davė kyšius. Jo kelionė truko savaičių savaites – tuo tarpu persikėlimas Egėjo jūra yra visai trumpas.
„15 dienų laukiau dykumoje, kur režimo, sukilėlių ir IS nariai kovėsi vieni su kitais, – sakė jis. – Praėjau režimo patikros punktus. Praėjau IS. Nebėra nieko, kas mane gąsdintų.“
