Šiuo metu Ankara turi trečią pagal dydį F-16 naikintuvų parką pasaulyje, o neseniai užsisakė dar 56 „Eurofighter Typhoon“ orlaivius. Lygiagrečiai šalis kuria nacionalinę „Plieninio kupolo“ (Steel Dome) sistemą, pagrįstą vietinės gamybos technologijomis.
Raketų gamintojos „Roketsan“ generalinis direktorius Muratas Ikinci, komentuodamas situaciją agentūrai „Anadolu“, negailėjo pagyrų šiam projektui: „Galiu pasakyti, kad dirbame siekdami užtikrinti, jog ši sistema patenkintų visus mūsų šalies oro gynybos poreikius.“
Tačiau ekspertų vertinimai kur kas atsargesni. Nors „Hisar“ ir „Siper“ raketos rodo gerus rezultatus, „Plieno kupolas“ vis dar negali pakeisti amerikietiškų „Patriot PAC-3“ arba THAAD sistemų, kai kalbama apie kovą su balistinėmis raketomis.
2019 metais iš Rusijos įsigytos S-400 sistemos ne tik neišsprendė šios problemos, bet ir tapo pagrindine kliūtimi Turkijai įsigyti penktosios kartos JAV naikintuvus.
Remiantis turimais duomenimis, šių rusiškų tolimojo nuotolio kompleksų net neplanuojama naudoti realioje gynyboje.
Maža to, šių metų kovo mėnesį atremiant realias grėsmes, Turkijos gynybos ministerija pirmenybę teikė NATO sistemoms, o ne rusiškai ginkluotei.
Leidinyje pažymima, kad S-400 pademonstravo mažą efektyvumą prieš balistines raketas karo Ukrainoje metu, o tai skatina Ankarą vėl sėsti prie derybų stalo su JAV.
Šaltinių teigimu, Turkija gali apsvarstyti galimybę grąžinti raketas Rusijai. Tai atvertų kelią 40-ies modernių F-35 lėktuvų pirkimui bei „Patriot“ arba THAAD sistemų įsigijimui.
