Akimirkai įsivyrauja nepatogi ramybė. Vakaro saulė užgęsta Viduržemio jūroje, tolygus bangų ritmas gludina dienos sunkumus, o bėgikas nesustoja, visą laiką žvelgia į priekį. Ramybę pertraukė kurtinantis trenksmas. Izraelis paleido smūgį iš oro ir pataikė į rajoną kaimynystėje, iš jo į dangų pakilo dūmų stulpai.
„Pasirinkome pajūrį, nes čia ramu“, – tarė 37 metų Husseinas Hame, kuris kartu su žmona ir dviem vaikais šį mėnesį buvo iškeldintas iš Dahijos, kvartalų komplekso pietiniame Beiruto pakraštyje, kur viešpatauja „Hezbollah“.
„Bet šis karas tave suranda visur“, – pridūrė vyras.
Libane vėl prasidėjo karas, o vingiuota sostinės pakrantė netikėtai virto fronto linija. Kontrastas akivaizdus. Namų netekę ir likimo nuskriaustieji kalena dalintimis šaltyje, o kiti, apsupti svaiginančių turtų ir prabangos, čia pat gyvena įprastą gyvenimą – bėgioja ir važinėja dviračiais.
Kovo pradžioje Izraelis paleido eilę smūgių į Libaną po to, kai Irano įgaliotinių grupuotė „Hezbollah“, atsakydama į JAV ir Izraelio karinę kampaniją prieš Teheraną, apšaudė raketomis šiaurės Izraelį.
Smurto protrūkis privertė daugiau kaip 1 mln. žmonių palikti savo namus. Izraelis paskelbė įspėjimus evakuotis iš didelės dalies Libano pietuose ir kai kurių vietų Beirute bei rytiniame Bekaa slėnyje. Per Izraelio smūgius žuvo daugiau kaip 1000 žmonių, per 2700 buvo sužeista ir Libanas vėl atsidūrė ant katastrofos slenksčio.
Žmogiškosios aukos pajūryje matomos ypač ryškiai. Promenadą nusėjo palapinių eilės. Automobiliai pavirto laikinomis prieglaudomis. O šalitgavius nuklojo drabužių ryšuliai. Aplink slampinėja paaugliai, nelankantys mokyklos ir neturintys kur dėtis. Alkani ir išvargę mažyliai verkia ir kelia šurmulį.
Šaltas naktis šeimos ištveria besiglausdamos prie artimųjų ir kūrendamos nedidelius laužus, tik nuo vėjo ir lietaus jie mažai ką tepadeda. Nėra kur nusiprausti, persirengti ir vos pakanka maisto. Ypač sunku tiems, kurie laikėsi pasninko per šventąjį musulmonų ramadano mėnesį.
Likusieji be nieko sukomponuoja tam tikrą paties Libano mozaiką. Tai – iš namų, įmonių ir žemės ūkio paskirties žemės išvaryti vietiniai. Yra ir užsieniečių, kurių dauguma dirba namuose arba yra vienadieniai darbininkai. Jie atvyko iš Afrikos, Azijos ir kitų Artimųjų Rytų šalių, ieškodami ekonominių galimybių ir saugumo, tačiau rado tik netikrumą.
Praėjus savaitei nuo kovų pradžios, Izraelis pataikė į kelis automobilius krantinėje. Žuvo mažiausiai aštuoni žmonės, o dar dešimtys buvo sužeisti, pranešė sveikatos apsaugos pareigūnai.
Tačiau net ir tada, kai pakrantėje nelieka nieko kito, kaip tik kančia, šalia jos atsiveria kitokia tikrovė. Nuo krantinės atsiveria kvapą gniaužianti panorama: blizganti Viduržemio jūra, grubios Libano kalnų viršūnės ir iš jūros iškilusios ikoniškosios Balandžių uolos.
Promenada taip pat yra vienas turtingiausių miesto ruožų, apstatytas aukščiausios klasės apartamentais, viešbučiais ir prabangių automobilių salonais bei nusagstytas prašmatniais restoranais, kuriuose pasiturintys lankytojai lėtai gurkšnoja kokteilius.
Tuo pačiu pakrantės ruožu dalijasi ir netekusieji namų, ir dviratininkai, ir sportiniais drabužiais vilkintys bėgikai, ir vakare pasivaikščioti išėjusios šeimos, ir žvejai, bandantys užmesti meškeres nuo apačioje esančių uolų.
Kažkurią popietę pakrante vaikštinėjusi Vera Noon pasidalijo ją užplūdusiomis prieštaringomis emocijomis. Dalis žmonių ėjo keliu palei jūrą, vedžiojo savo šunis ir juokėsi, tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Atrodė, kad aplinkinių kančia jų net neliečia. Ir vis dėlto ji suprato, kad tiesiog visi žmonės krizę išgyvena savaip.
„Jie šio karo nepasirinko“, – komentavo Edinburgo universiteto doktorantė iš Libano V.Noon, tyrinėjanti paveldo ryšius tarp Viduržemio jūros regiono ir savo šalies.
Anot jos, pajūris tapo prieglobsčiu ir tiems, kurie trūks plyš laikosi savo kasdienės rutinos, ir tiems, kurie neturi kur eiti.
„Jūra yra paskutinis prieglobstis, – sakė moteris. – Ji nuramina. Žmonės atsipalaiduoja. Ji suteikia ramybę.“
Beiruto pajūriui karas nėra svetimas.
1973 m. balandį iš šios pakrantės išplaukė Izraelio komandosai po to, kai pasikėsino į mieste veikusius palestiniečių organizacijos „Fatah“ narius. 1982 m. rugpjūtį ant žurnalo „Time“ viršelio pasirodė pakrantės pastatų, liepsnojančių po Izraelio bombardavimo, vaizdas. Per 15 metų trukusį pilietinį karą, kuris baigėsi 1990 m., kranto linijoje stovėjo kulkų suvarpyti pastatai.
Vėliau teritorija buvo atstatyta. Privati plėtros bendrovė „Solidere“, kuriai vadovavo buvęs ministras pirmininkas Rafikas Hariri, pertvarkė Beiruto centrą, apstatydama jį daugiaaukščiais pastatais ir komerciniais projektais. Transformacija turėjo savo kainą: kavinės, viešbučiai ir paplūdimio klubai privatizavo didelius pakrantės ruožus, todėl daugeliui ji tapo neprieinama.
Tačiau žmonės to neužmiršo. Aktyvistai organizavo kampanijas, protestus ir kėlė teisinius ginčus, kad išsaugotų priėjimą prie jūros. Tuo tarpu krizės sekė viena po kitos.
Finansų sektoriaus griūtis 2019 m. sukėlė antivyriausybinį maištą, per kurį minios žmonių išėjo į tą pačią pakrantę reikalauti permainų. 2020 m. Beiruto uoste nugriaudėjo sprogimas, nusinešęs šimtus gyvybių ir nuniokojęs ištisus rajonus. 2024 m. prasidėjo karas su Izraeliu, kuris vėl privertė žmones ieškoti prieglobsčio pajūryje.
Dabar, šalį vėl purtant konfliktui, daugelis, kaip 52 metų baro savininkė Gizelle Hassoun, sako, kad jaučiasi išsekę ir atitrūkę nuo realybės, juos traukia atgal į pakrantę, jog bent trumpam pajustų, kad viskas sugrįžo į savas vėžias.
„Mes visi esame bala mokh stadijoje“, – pareiškė moteris, pavartodama arabišką frazę, kuri pažodžiui reiškia „besmegeniai“, bet liaudiškai apibūdina psichiškai išsekusį ir jautrumą praradusį asmenį.
G.Hassoun prisiminė, kad per 2024 m. karą ji ir kartu su kitais skubėjo padėti tiems, kurių namai ir verslai buvo sugriauti. Dabar ji pernelyg išsekinta, kad tai darytų, o plačiai žinomas libaniečių atsparumas, kuris paprastai ją lydėdavo, kažkur dingo.
Kai kovo 2 d. vėl prasidėjo Izraelio ir „Hezbollah“ kovos, ji net nepasivargino apsirūpinti maisto atsargomis ar pripildyti automobilio baką.
„Tai liūdna, bet galbūt mes pernelyg prie to pripratome“, – pastebėjo moteris, vaikščiodama pakrante su savo bičiuliu, kai orą perskrodė Izraelio dronų švilpimas.
Tačiau ne visus, atvykusius į pakrantę, kamuoja toks nuovargis. Mohammedas Ismailas jau daugiau nei dešimtmetį sugrįžta į šį Beiruto pakrantės ruožą. Paprastai jis gyvena Dahijoje, taip vadinamoje „Hezbollah“ tvirtovėje, kurią buvo nurodyta evakuoti, ir ten turi elektronikos prekių parduotuvę. Tačiau net ir priverstas sprukti, jis nepraleidžia progos aplankyti pakrantę.
Vieną iš popiečių jis sėdėjo saulėje ir skaitė ant kelių padėtą Koraną, nes griežtai laikėsi ramadano pasninko. Tai jau antras kartas per mažiau nei dvejus metus, kai jis buvo priverstas palikti savo namus. Vyras prisipažino, kad kartais jo mintys nuklysta į sunkumus, bet jis stengiasi gyventi savo gyvenimą kuo įprasčiau.
Netoliese grupelė žaidė padelį, kiti rūkė ir kalbėjosi, o dalis žmonių tiesiog mankštinosi. Trumputę akimirką gyvenimas atrodė toks, kaip visada.
„Tai pati geriausia vieta atsikratyti streso“, – pareiškė jis.
Būna dienų, kai pakrantės ramybė tiesiog užmaskuoja mirtiną tikrovę.
Kovo viduryje Izraelio aviacijos smūgiai kiaurai perskrodė kelis automobilius palei kelią Ramlet al-Baidos rajone, aptaškydami šaligatvį kruvinu smėliu. Vos prieš kelias dienas buvo apšaudyti keturių žvaigždučių viešbučio „Ramada Plaza“ apartamentai, esantys kiek toliau pakrantėje. Izraelis teigia, kad savo atakomis taikosi į „Hezbollah“ smogikus ir jų rėmėjus iš Irano.
-
Ministerija: per Izraelio smūgius Beiruto centre žuvo 12 žmonių
-
Izraelio smūgis Beirute pražudė „Hezbollah“ televizijos programų direktorių
-
Libanas: Izraelio ir „Hezbollah“ karo aukų skaičius išaugo iki 968
-
Izraelis skelbia sunaikinęs du tiltus per Litanio upę Libane
-
„Hezbollah“ smerkia „bailų“ Irano saugumo vadovo Ali Larijani nužudymą
-
Šiaurės Izraelyje raketa iš Libano pražudė žmogų
-
Izraelio kariuomenė po įspėjimo smogė tiltui Pietų Libane
-
Izraelis plės antžemines operacijas Libane, sako kariuomenės vadas
Tų, kurie prisiglaudė Beiruto pakrantėje, kaip Hamė ir jo šeima, gyvenimas dabar svyruoja tarp siaubo ir palengvėjimo. Tą naktį, kai buvo atakuotas Ramlet al-Baida paplūdimys, jo vaikus ištiko panika ir jie puolė į jo glėbį. Vyras juos laikė glėbyje ir bandė nuraminti. Kai tai nepadėjo, jie paliko palapinę ir Hamė motociklu nuvežė juos į bažnyčią, esančią į rytus nuo Beiruto, kur iškeldintiems žmonėms siūloma pastogė.
Ten jie pasiliko iki ryto, bet netrukus, anot jo, vaikai primygtinai pareikalavo grįžti į pakrantę.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
