TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kas ryšis nugalėti islamistų Minotaurą?

IS džihadistai sugrįžo į Palmyrą
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / „Islamo valstybės“ džihadistai
Šaltinis: Lrt.lt
3
A A

Pasak graikų mito, Atikos didvyris Tesėjas nuplaukė į Kretą, kad išlaisvintų atėniečius nuo prievolės mokėti duoklę Minotaurui, po Knoso rūmais įrengtame požeminiame labirinte tūnančiai pabaisai, kas devynerius metus paaukojant jam po septynis jaunuolius ir septynias merginas.

Remiantis įvairiomis mito versijomis, Atėnų karalius Egėjas nusileido karą Atėnams paskelbusiam Kretos karaliui Minui ir, kad išvengtų dar didesnio karo, įsipareigojo reguliariai kaip duoklę Minotaurui aukoti Atėnų jaunuolius ir merginas. Užaugęs Egėjo sūnus Tesėjas pasiryžo užkirsti kelią šiam kruvinam scenarijui – nuplaukė į Kretą ir nukovė Minotaurą. Viskas tuo ir pasibaigė.

Kaip svetainėje hoover.org rašo Hooverio instituto mokslinis bendradarbis, karo istorijos žinovas Victoras Davisas Hansonas, paprotys tam tikrus žmones atsirinkti ir panaudoti pagal kokį nors keistą protokolą tam, kad būtų išvengta dar didesnio ir kur kas pragaištingesnio karo, žinomas tiek iš istorijos, tiek iš populiariosios mitologijos.

Duoklę mokėti paprasčiau

Daugybė tūkstančių žmonių gyvybių įvairiems išalkusiems actekų dievams paaukota kaip tam tikra privaloma žmogiškoji duoklė iš užkariautų kaimyninių miestų ir genčių. Menkesnieji suvokė, kad reguliariai susimokėti žmogiškąją duoklę yra pigiau negu įsivelti į kruvinas ir, tikėtina, bergždžias kovas su actekų vadais – bent jau iki Hernano Corteso ir jo konkistadorų atėjimo 1519-aisiais.

Kas toliau? Praėjus maždaug savaitei po įvykio vakariečiai nusiramina, guosdami save tuo, kad ir vėl žuvo tik 50 ar pan. nekaltų žmonių, o pasaulyje juk daugiau kaip milijardas.

Kažkas panašaus dabar vyksta Europoje. To apraiškų matyti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žmogiškoji duoklė mokama visame Vakarų pasaulyje – nuo Fort Hudo iki Mančesterio. Siužetas paprastai prasideda nuo to, kad atitinkamai Vakarų šaliai svetimas musulmonas iš Artimųjų Rytų yra, kaip sakoma, radikalizuojamas. Paskui, dėl nusivylimo pačiu savimi ar dėl to, kad laimės Vakaruose taip ir nerado, nelaimingasis imasi ieškoti kažin kokios islamiškosios transcendencijos, terorizuodamas tuos, kurie kažkada suteikė užuovėją jo tėvams ar jam pačiam.

Kas vyksta toliau, irgi galima numanyti. Teroristas išsirenka niekuo nenusidėjusį ir nieko neįtariantį taikinį – naktiniame klube ar koncerte besilinksminančius jaunuolius, beginklius policininkus ar karius, žydų organizaciją, minią poilsiautojų ar šventės dalyvių.

Suprantama, rašo V.Hansonas, nei jis pats, nei jis kartu su kitais teroristais neturi nei noro, nei galimybių atakuoti NATO būstinės arba Amerikos jūrų pėstininkų bazės. Taigi, jis išsitraukia ginklą ir, kaip jau tapo įprasta, skerdžia visus iš eilės – nekaltus ir negalinčius apsiginti. Jei labiau organizuotas, jis bus išsinuomojęs kokį nors mikroautobusą – juk kuo daugiau nudaužtų pėsčiųjų, tuo misija sėkmingesnė.

Pasitaiko, kad ryžtingesni, destruktyvesni žudikai vilki savižudžių liemenes – jos padeda įprasminti mirtį ir dar labiau įbaugina. Skersdamas nekaltuosius, teroristas visada kartos savo mantrą allahu-akbar“. Pareigūnai paprastai atvyksta pernelyg vėlai, kad spėtų išgelbėti atakuojamuosius.

Tragedija tęsiasi toliau

Dažnai girdime, kad tariamas „vienišas vilkas“, kaip paaiškėja, yra „gerai žinomas vilkas“ ir kad Vakarų žvalgyba, pasirodo, į jį jau seniai yra atkreipusi dėmesį, tačiau jokių tyrimų, susijusių su akivaizdžia jo džihadistine veikla, nevyksta. Priežastis – arba vakarietiškasis politkorektiškumas, arba baimė sulaukti kaltinimų islamofobija, rašo V.Hansonas.

Politiniai lyderiai tuomet suskumba žudynes pasmerkti. Bent tiek.

Paskui, anot straipsnio autoriaus, Vakarų lyderiai pradeda skleisti įspėjamuosius pranešimus, kuriuose raginama nepasiduoti islamofobiškam pykčiui, kuris labai spėriai kontekstualizuojamas taip, kad, atrodo, būtent jis, o ne kas kitas yra tikroji egzistencinė grėsmė. Žudiko šeimos nariai ir draugai tada duoda interviu ir, būdami tikri, kad nepatirs jokių su išpuoliu susijusių padarinių, prisiekinėja, kad neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad šalia jų – žudikas džihadistas.

Atkaklesni moralistai moko Vakarų visuomenę elgtis apdairiau ir nesidairyti į netolimą neliberalią praeitį, kuomet po Rugsėjo 11-osios įvykių žvalgybos tarnybos esą neteisėtai stebėjo tariamai radikalias mečetes, o visus įtariamus ekstremistus įtraukė į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Jungtines Valstijas, sąrašą. Musulmonų teises ginančios organizacijos tokiais atvejais platina pranešimus, kuriuose minimi nusikaltimai dėl neapykantos – dėl islamofobijos jų esą vis daugėja.

Tokie dabartiniams amerikiečiams rūpimi klausimai, kaip imigracija ir ginklų kontrolė, pamažu virsta tikru galvosūkiu. Kairė paprastai tvirtina, kad jei ginklų kontrolė veiktų tinkamai, skerdynių būtų buvę galima išvengti. Progresyvistai nevengia paaiškinti, kad terorizmas mažiau pavojingas gyvybei negu maudymasis vonioje arba eismo nelaimės. Jie atkakliai tvirtina, kad tik nedidelė islamistų žudikų dalis yra imigrantai, taip išsisukdami nuo nepatogaus klausimo – kodėl antros kartos imigrantai yra neretai linkę į džihadistinį ekstremizmą – ir reikalo iš esmės pažvelgti į visų atvykstančių imigrantų nuodugnaus tikrinimo problemą.

Džihadistai žino, kad vienintelė Osamos bin Ladeno padaryta strateginė klaida – vienu kartu nužudyta per daug. Tai sukėlė aršų Amerikos atsaką.

Pasak straipsnio autoriaus V.Hansono, mažai kas mano, kad, nustačius apribojimus imigrantams iš karo siaubiamų Artimųjų Rytų zonų, sumažėtų tikimybė, jog vieną dieną antros kartos imigrantai taps teroristais.

Kas toliau? Praėjus maždaug savaitei po įvykio vakariečiai nusiramina, guosdami save tuo, kad ir vėl žuvo tik 50 ar pan. nekaltų žmonių, o pasaulyje juk daugiau kaip milijardas.

Ar lauksime kitos strateginės klaidos?

Džihadistai žino, kad vienintelė Osamos bin Ladeno padaryta strateginė klaida – vienu kartu nužudyta per daug. Tai sukėlė aršų Amerikos atsaką. Vadinamosios „Islamo valstybės“ siekis – neiššaukti jungtinio, karinėmis priemonėmis paremto Vakarų atsako. Jos tikslas – pamažu išsiurbti Vakarų gyvastį ir parodyti pasauliui, kad Europa ir Šiaurės Amerika – išsekusios, agnostiškos, hedonistinės – arba negali, arba nenori sustoti mokėjusios duoklę savo piliečiais.

V.Hansono įsitikinimu, jau vien tai, kad vakariečiai įsileidžia imigrantus, kurių vaikai reguliariai terorizuoja juos priėmusias valstybes, yra galingas džihadistų propagandos ginklas. Tai dar kartą parodo, kokios bejėgės yra pasaulietiškosios Vakarų vertybės kovoje su visiškai asimetrišku, tačiau gerokai uolesniu priešininku. Kas mums atrodo blaivus ir protingas teisingumas, islamistų vertinimu tėra beviltiškas teisinimasis dėl egzistencinio negebėjimo apsibrėžti ir apginti savųjų vertybių. Radikalūs islamistai negali atsidžiaugti privertę bejėgius Vakarus pripažinti, kad jau verčiau jie reguliariai paaukos keletą saviškių, bet nerizikuos pasaulinėje arenoje būti išvadinti neliberaliais už tai, kad ėmėsi priemonių grėsmei pašalinti.

Žmogiškoji duoklė bus ir toliau mokama tol, kol islamistai vėl apsiskaičiuos ir pasielgs pernelyg kraugeriškai. Tada, pasak V.Hansono, bus duotas egzistencinis atsakas, galimai nulemsiantis tikslinius draudimus atvykti imigrantams iš tam tikrų Artimųjų Rytų šalių, daugiakultūriškumo puoselėjimo tradicijos pabaigą, žinomų islamistų stebėjimą ir deportaciją ir Antrojo pasaulinio karo metodika pagrįstus atsakus teroristų centrams Artimuosiuose Rytuose, taip pat jų rėmėjams ir finansuotojams.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min