Kaip rašoma šioje publikacijoje, Šaltasis karas reiškia, kad dėl savų tikslų petys į petį kovoja dvi pusės ir tarp jų nėra erdvės įsiterpti kažkam kitam. Tačiau įvykiai Ukrainoje nerodo, kad pasaulis griežtai būtų griežtai pasidalijęs į dvi dėl vieno tikslo kovojančias puses, kaip tai buvo Šaltojo karo metais.
Autorius išvardina keturias priežastis, kodėl tai nėra Šaltasis karas.
Pirma, europiečiai ne visiškai palaiko amerikiečius. Jie norėtų, kad Ukraina būtų orientuota į Europą, tačiau nenori kovoti dėl to. Vokietija netgi pasipriešino idėjai Rusiją išmesti iš G8. Kai imama svarstyti sankcijas, kurios turėtų realų poveikį – bankininkystės, energetikos, nekilnojamojo turto, prekybos – srityse, Europa nepalaiko griežtų priemonių, nes nenori nutraukti bendradarbiavimo su Rusija. Lenkija ir Baltijos šalys pasisako už griežtesnius NATO veiksmus, tačiau jos yra mažuma. Jeigu situacija smarkiai pablogėtų, JAV turėtų smarkiai padirbėti, kviesdama Europą pagalbos.
Jeigu situacija smarkiai pablogėtų, JAV turėtų smarkiai padirbėti, kviesdama Europą pagalbos
Antra, Kinija neypatingai palaiko Rusiją. Taip, Vladimiras Putinas surengė triumfo žygį į Šanchajų, pasirašė 400 mlrd. dolerių vertės dujų sutartį, tačiau tai nereiškia, kad abi valstybės tapo politinėmis sąjungininkėmis. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdyje dėl Ukrainos Kinija susilaikė, ir tai buvo tarsi spjūvis Rusijai į veidą. Sutartis dėl dujų buvo ruošiama dešimt metų ir galiausiai buvo pasiekta todėl, kad Rusija ėmė elgtis desperatiškai ir pagerino sąlygas. Kinija yra daugiau nei laiminga, galėdama paimti jai siūlomus pinigus. Ji nori dirbti su visais ir likti atvira pasiūlymams. Ji bus didžiausia laimėtoja Ukrainos krizės metu, jei išliks nuošalyje – ir būtent tai ji ketina daryti.
Trečia, Rusija paprasčiausiai nėra tokia jau galinga. Per pastaruosius 25 metų Rusija smuko – demografiškai, ekonomiškai, diplomatiškai, geografiškai ir karine prasme. Šiais metais jos ekonomika bus recesijoje. Jeigu apsižvalgytumėte ir pabandytumėte pažiūrėti, kas yra Rusijos sąjungininkai pasaulyje, pamatytumėte apgailėtiną sąrašą: Baltarusija, Venesuela, tokie žmonės kaip Basharas al-Assadas ar Edwardas Snowdenas. Tai toli gražu nėra sąrašas, kuriuo galėtum didžiuotis. Ir ši dinamika labai skiriasi nuo Šaltojo karo. Rusija gali pridaryti daug problemų savo kiemo prieigose – tokiose valstybėse kaip Ukraina ar Moldova, tačiau tai nėra tas pats, kas įsiveržti į NATO šalį – tarkime, Lenkiją. Nors Hilary Clinton ir princas Charlesas lygino V.Putiną su Adolfu Hitleriu, iš tiesų, kad ir kokius blogus darbus bedarytų, jis neturi galimybių tapti Hitleriu. To jis paprasčiausiai nesugebėtų padaryti ekonomiškai.
Ketvirta, ir pati svarbiausia priežastis – amerikiečiams tai nėra ypatingos svarbos reikalas. Ukraina nėra ta šalis, dėl kurios amerikiečiai labai jaudintųsi. JAV prezidentas Barackas Obama neseniai pasakė, kad Afganistanas nėra tobula šalis ir amerikiečiai nepavers jos tokia. Šiame sakinyje Afganistaną galite pakeisti Ukrainos pavadinimu. JAV supykusi ant Rusijos ir pasiruošusi pritaikyti jai sankcijas. Tačiau kaip toli ji yra pasiryžusi eiti? Sakoma, kad rinkimai Ukrainoje pavyko. Taip, tačiau Kryme rinkimai nevyko, Donecke ir Luhanske dėl iš Rusijos atvykusių separatistų daugelis balsavimo apylinkių buvo uždarytos. Aš asmeniškai to nepavadinčiau sėkmingais rinkimais. Tačiau taip vertinti gali tik tas, kuriam iš tiesų rūpi Ukrainos teritorinis vientisumas. Jeigu tau nerūpi ir tu tiesiog nori būti užtikrintas, kad Rusija nepridarys daug nemalonumų, tuomet šių rinkimų pavadinimas sėkmingais yra apsukrus žingsnis. Ukraina nėra sąjungininkai ir dėl jos nėra pasiruošta sunkiai kovai.
Taigi, tai nėra Šaltasis karas. Tačiau tai nebūtinai yra gerai.
Pažvelgus į dabartinę situaciją ir tai, kuo ji skiriasi nuo Šaltojo karo, tai reiškia, kad situacija tik blogės. Tokioms krizėms kaip Ukrainoje ar Sirijoje nėra ruošiamas sprendimas. Šios šalys tiesiog nėra gyvybiškai svarbios, kad galingosios jėgos stengtųsi kolektyviškai rasti sprendimo būdus. Daugybė valstybių laimės, likdamos nuošalyje, kai kurios nejaučia pakankamai grėsmės, kad imtų veikti. Pasaulyje be aiškaus lyderio daugelis konfliktų liepsnos smarkiau ir ilgiau. Paprasčiausiai nėra pakankamai daug valstybių, norinčių atremti priešą.
