„Rytų Europa“ yra keistas geografinis darinys, juk prie regiono priskiriama Čekija (esanti žemyno viduryje), bet ne Graikija ar Kipras (matyt, „Vakarų“ Europa, nors ir labai toli pietryčiuose). Ir istoriškai regiono koncepciją sunku pateisinti: esą jam priklauso tokios šalys (pavyzdžiui, Ukraina), kurios prispaustos Sovietų imperijos pado gyvavo dešimtmečius, ir tokios (pavyzdžiui, Albanija), kurias sovietai palietė mažiau. Vienose jų buvo griežta planinė ekonomika, kitose – „guliašo komunizmo“ padiktuotos versijos (Vengrija) ar „savarankiškas socializmas“ (Jugoslavija). Stereotipas tapo bereikšmis žlugus komunizmui, kai šalys pasuko skirtingais keliais. Beveik 30 valstybių šiandien turi daugiau skirtumų nei panašumų. Tačiau „Rytų Europa“ asocijuojasi ne tik su totalitarine priespauda, bet ir su daugybe atsiradusių bėdų: audringa istorija, bloga vyriausybe ir skurdžia ekonomika.
Absurdiška baimė, kad Latvijos bankų krizė išplis į kitas regiono šalis, rado atgarsį ir solidžią ekonomiką turinčiose Lenkijoje ar Čekijoje. Juk iš tiesų smarkiausiai krizė kirto Islandijai, o Europos Sąjungoje (ES) didžiausi biudžetų deficitai prognozuojami ne pokomunistinėse valstybėse, bet Jungtinėje Karalystėje ir Graikijoje.
Tarp „Rytų“ valstybių yra prasisiekėlių, kur jautiesi šiuolaikiškas, ir lėtapėdžių, kur vis dar sklando apkartęs praeities prieskonis. Tarkim, Slovėnija ir Čekija savo gyvenimo lygiu lenkia Portugaliją, skurdžiausią „Vakarų“ stovyklos atstovę. Kai kurios pokomunistinės valstybės turi geresnius kredito reitingus nei senosios ES narės. Kartu su Slovakija Slovėnija įsivedė eurą, kurio neturi Švedija, Danija ir Jungtinė Karalystė. Estija vertinama kaip viena mažiausiai korumpuotų valstybių Europoje, pagal šį rodiklį pralenkianti ir kai kurias ES steigėjas, tarkim, Italiją.
Iš visos „Rytų Europos“ tik trys subkategorijos turi prasmę. Pirmoji – penki autokratiniai „–stanai“ (Kazachstanas, Kirgizstanas, Tadžikistanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas), nors iš esmės jie vargiai gali būti laikomi „Europa“. Antroji kategorija – potencialios ES narės – apima būsimą narę Kroatiją ir kitas mažas Vakarų Balkanų valstybes. Į ją patenka ir „problemiški“ atvejai – Turkija bei Ukraina ir net tokios posovietinės respublikos kaip Gruzija, Moldova, Armėnija ir Azerbaidžanas.
Trečioji šalių kategorija, pati sudėtingiausia, apima 10 valstybių, į ES įstojusių 2004 ir 2007 metais. Jų puokštė itin marga: nuo pavyzdinės Estijos iki Rumunijos ir Bulgarijos, kurios Briuselyje tapo atitinkamai korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo sinonimais. Aštuonios jų (Rumunija ir Bulgarija yra išimtys) jau įsiliejo į Šengeno erdvę. Dauguma (Lenkija yra skausminga išimtis) turi bevizį režimą su JAV. Visos (priešingai nei ES narės Austrija, Kipras, Airija ir Malta) yra NATO narės.
Ilgametė atskirtis ir praleistos galimybės joms dar kelia pyktį. Kaip ir kita „Rytų Europos“ etiketės pasekmė: tarptautinėse organizacijose nesuteikiami aukšti postai. Ten, kur institucijos silpnos, nuodingos praėjusių laikų liekanos, per daug galingos praeities šmėklos ar tonos slaptų politinių bylų atveria kelią šantažui ir piktadarystėms. Pavyzdžiui, Lietuvos galinga saugumo tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, yra politinės audros centre.
Apskritai nerimas dėl nežabotos užsienio įtakos vilnija nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lenkija ir Baltijos šalys labai daug dėmesio skiria Rusijos revizionizmui (arba revanšizmui). Vengrija, Čekija ir Slovakija taip pat nerimauja, bet labiau dėl energetinio ir ekonominio šalies saugumo nei ginklų žvanginimo. Kitur, pavyzdžiui, buvusioje Juguslavijoje, tokios baimės atrodo netgi paranojiškos.
Kategorijos „naujosios narės“ prasmė bėgant metams irgi nyksta. Oksfordo universitetas vis dar turi „Naująjį koledžą“, kurio pavadinimas tiko 1379 metais. Dabar jis skamba, švelniai tariant, keistokai. Lenkai, čekai, estai ir kiti viliasi, kad pavyks nusimesti „naujųjų“ etiketę ir gana greitai jos bus vertinamos už savo nuopelnus, o ne už praeitį.
