Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 28d. 23:00

Kodėl Rusija nevykdo intervencijos protestų purtomoje Armėnijoje?

Armėnijoje tęsiasi protestai
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Protestas Armėnijoje

Vienuolika dienų trukusių protestų nulemtas Armėnijos premjero, buvusio prezidento Seržo Sargsiano atsistatydinimas kelia svarbų klausimą – kodėl artimus ryšius su Jerevanu palaikanti ir savų interesų regione turinti Rusija dar neįvykdė intervencijos Armėnijoje? Į šį klausimą portale „The Moscow Times“ atsako analitikas Simonas Saradžianas.

Anot autoriaus, žvelgiant į protestuotojus pirmiausia į galvą šauna Kremliaus nekenčiamos „spalvotosios revoliucijos“ posovietinėse šalyse, pavyzdžiui, Gruzijoje ar Ukrainoje.

Vis dėlto tam, kad Rusija pradėtų intervenciją, neužtenka net ir tikros revoliucijos. Tiesa, Armėnija tokios kol kas nematė.

„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas skaito metinį pranešimą
„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Putinas skaito metinį pranešimą

S.Saradžianas rašo, kad Maskvos intervencijai posovietinėse šalyse reikia mažiausiai dviejų sąlygų. Visų pirma, Vladimiras Putinas turi matyti didelę grėsmę esminiams nacionaliniams interesams, pavyzdžiui, galimybę palei Rusijos sienas atsirasti priešiškiems Vakarų vadovaujamiems aljansams.

Narystė NATO Armėnijai nenumatoma

Autorius mano, kad jei protestų lyderis Nikolas Pašinianas, pasinaudodamas protestais arba išankstiniais rinkimais, perims parlamento kontrolę, tuomet pastarųjų dienų įvykius galima vadinti revoliucija.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Nikolas Pašinianas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Nikolas Pašinianas

Vis dėlto tam, kad Rusija pradėtų intervenciją, N.Pašinianas turėtų ne tik iš valdžios išstumti dabartinius valdančiuosius, bet ir pademonstruoti ryžtą vesti Armėniją Europos Sąjungos (ES) ir NATO link.

S.Saradžiano teigimu, kol kas N.Pašinianas tokių ketinimų neparodė, ir tai neturėtų stebinti.

Nepaisant asmeninių pažiūrų, protestų lyderis puikiai suvokia, kad NATO greitu metu nesiruošia priimti daugiau posovietinių valstybių. Tuo tarpu Armėnija neturi jokių kitų esminių alternatyvų Rusijai kaip pagrindiniam savo saugumo garantui: šalies kaimynystėje išsidėsčiusios dvi priešiškos jėgos – Azerbaidžanas ir Turkija.

Anot autoriaus, nepaisant S.Sargsiano pasitraukimo, prorusiškas elitas ir toliau valdo Armėniją. Tai paaiškina, kodėl Vladimiras Putinas, su S.Sargsianu sutariantis šiek tiek prasčiau nei buvusiu prezidentu Robertu Kočarianu, nepasmerkė įvykių Armėnijoje.

Be to, Rusijos vyriausybės ir parlamento atstovai pažadėjo paremti Armėniją, kai kurie jų net džiaugėsi pokyčiais, pavyzdžiui, Valstybės Dūmos pirmininkas Igoris Lebedevas.

S.Saradžianas rašo, kad Armėnijos situacija visiškai priešinga tiems atvejams, kai buvusioms sovietinėms respublikoms ėmė vadovauti lyderiai, siekiantys prisijungti prie Rusijai nedraugiškų varžovų – NATO ir ES.

Rusija įvykdė intervenciją Gruzijoje 2008 m. todėl, nes JAV prezidento George'o W.Busho remiamas lyderis Michailas Saakašvilis beveik sugebėjo iš NATO gauti narystės veiksmų planą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Saakašvilis Nyderlanduose
AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Saakašvilis Nyderlanduose

Tuo pat metu Gruzijos ryšiai su Vakarais vis šiltėjo, šalis bėgant metams darėsi vis demokratiškesnė.

Anot autoriaus, V.Putinas nevykdė intervencijos tol, kol neišvydo, kad G.W.Busho administracijai NATO viršūnių susitikimo Bukarešte metu beveik pavyko suteikti narystės veiksmų planą Gruzijai ir Ukrainai. Susitikime lankėsi ir pats Rusijos lyderis – bandė užkirsti tam kelią.

Vis dėlto susitikime narystės veiksmų planas taip ir nebuvo pasiūlytas – iš dalies dėl prieštaravusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel. Galiausiai Aljansas paskelbė, kad „NATO sveikina Ukrainos ir Gruzijos euroatlantinius siekius NATO. Šiandien sutarėme, kad šios šalys taps NATO narės“.

Neturėjo galimybių dvigubai intervencijai?

S.Saradžiano teigimu, tuo metu V.Putinas greičiausiai negalėjo sau leisti dvigubos intervencijos Gruzijoje ir Ukrainoje. Jis pasirinko Gruziją – iš dalies todėl, kad M.Saakašvilis įsakė pulti separatistų valdomas Pietų Osetijos teritorijas siekiant atgauti jų kontrolę.

Po to galėjo ateiti Ukrainos eilė, tačiau 2010 m. tuometinis jos prezidentas Viktoras Juščenka užleido postą Maskvai kur kas draugiškesniam Viktorui Janukovyčiui, aiškiai parodžiusiam, kad šalis nesieks narystės NATO.

Anot autoriaus, poreikis įvykdyti intervenciją Ukrainoje atsirado 2014-aisiais, kai provakarietiška Ukrainos valdančiojo elito dalis sugrįžo į valdžią. Kartu su jais – po Maidano revoliucijos atsiradę lūkesčiai, kad šalis prisijungs prie ES ir NATO.

S.Saradžianas tikina, kad Rusija nevykdo karinių intervencijų posovietinėse šalyse tik todėl, kad jose įvyko revoliucijos, jos tapo demokratiškesnės ar jų lyderiai nori užmegzti draugiškesnius santykius su Rusijos varžovėmis.

Intervenciją lemia esminiams Maskvos interesams kylanti grėsmė.

Autorius kaip pavyzdį pateikia Armėniją: ji laikoma kur kas demokratiškesne nei Rusija ir palaiko draugiškus santykius su Vakarais. Jerevanas neseniai pasirašė ES asociacijos sutartį, dalyvauja NATO programoje „Partnerystė taikos labui“.

Armėnijos pajėgos dislokuotos Afganistane ir prisideda prie Aljanso vadovaujamos kampanijos. Praeityje armėnų kariai vykdė net JAV vadovaujamą kampaniją Irake.

Kol kas Rusija neįvykdė intervencijos Armėnijoje todėl, kad lyderiai nedemonstravo jokių ambicijų prisijungti prie NATO.

Kirgizijoje, nuolat vertinamoje kaip demokratiškesnė nei V.Putino vadovaujama Rusija, net buvo įsikūrusi JAV bazė (manoma, kad Maskva darė spaudimą Biškekui ją uždaryti). Vis dėlto Rusija nevykdė intervencijų net revoliucijų 2005 m. ir 2010 m. metu, nors 2010-aisiais tuometinis prezidentas Kurmanbekas Bakijevas prašė tokio Maskvos įsikišimo.

Anot S.Saradžiano, Maskva susilaikė nuo intervencijos, nes nugalėjusi opozicija nepareiškė noro pasitraukti iš Rusijos įtakos zonos ar prisijungti prie priešiško bloko.

Įmanoma itin greita intervencija

Autoriaus teigimu, antra sąlyga Rusijos intervencijai – situacija turi būti palanki jėgos panaudojimui. Kitaip tariant, Maskva turi būti įsitikinusi, kad ji dominuos karinio susidūrimo metu ar sugebės įšaldyti konfliktą.

Toks įšaldymas padėtų apriboti taikiniu tapusios šalies pajėgumus vykdyti veiklą, kurią Rusiją suvokia kaip rimtai kenkiančią esminiams jos interesams.

Tokia sąlyga iš dalies egzistuoja Armėnijos atveju. Maskva šiuo metu yra stipriai įsitraukusi į konfliktus Sirijoje ir Ukrainoje, o naujausios apklausos rodo, kad rusai tikrai netrokšta tolimesnio karinio įsitraukimo, jei jiems ar rusakalbėms mažumoms užsienyje nekyla jokia reali grėsmė.

S.Saradžianas rašo, kad vis dėlto Rusija Armėnijoje turi didžiulę karinę bazę, todėl jei Maskva nuspręstų čia panaudoti jėgą, teoriškai galėtų tai padaryti greičiau nei Ukrainoje ar Gruzijoje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./NATO vėliava
AFP/„Scanpix“ nuotr./NATO vėliava

Tiesa, tokios intervencijos padariniai ir kaina galėtų būtų didesnė nei nauda. Ypač todėl, kad nevyksta dideli pokyčiai Armėnijos integracijos kryptyje, pavyzdžiui, ji neketina „pabėgti“ į NATO.

Bet koks bandymas perimti Armėnijos kontrolę, ypač tuomet, kai nekyla rimta grėsmė esminiams Rusijos interesams, itin pakenktų Maskvos pastangoms išlaikyti kitas posovietines respublikas savo tarptautiniuose integracijos projektuose.

Tai pademonstruotų, kad net narystė Rusijos vadovaujamose koalicijose – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje ir Eurazijos Ekonominėje Sąjungoje – nebūtinai apsaugo nuo teritorijų ar nepriklausomybės praradimo Maskvai.

Autoriaus teigimu, šios respublikos greičiausiai pradėtų ieškoti kitų laiduotojų ir globėjų, priversdamos Maskvą padarinių likvidacijai skirti daugiau išteklių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:38
01:02
01:19
Parašykite atsiliepimą apie 15min