Kaip veikia pasaulinė maisto rinka?
Pirmiausiai reikėtų trumpai aptarti, kaip veikia pasaulinė maisto produktų rinka. Ją sudaro būtino vartojimo prekės, kurios parduodamos biržoje ir jų bruožas yra standartizavimas ir ilgo laikymo galimybė. Tokie produktai yra grūdai, cukrus, pieno milteliai, sviestas, mėsa, tam tikrų rūšių sūriai ir t.t.
Svarbu, kad žemės ūkio politika Europoje ir JAV turi ilgą istoriją su sudėtingomis reguliavimo priemonėmis, kurios buvo sukurtos per pastaruosius penkiasdešimt metų.
Šie produktai gaminami dideliais kiekiais beveik visuose pasaulio kampeliuose. Svarbu ir tai, kad, nepaisant to, jog cukrus maiše ir cukrus ant lentynos yra tos pačios cheminės sudėties, ekonominiu požiūriu tai yra visiškai skirtingi produktai. Pirmuoju atveju cukrus yra prekė, antruoju – plataus vartojimo produktas. Ir jų kaina skiriasi net ne procentais, o kartais.
Maisto produktų rinkos ypatybė yra ta, kad išsivysčiusiose šalyse ji labai stipriai reguliuojama. Svarbu, kad žemės ūkio politika Europoje ir JAV turi ilgą istoriją su sudėtingomis reguliavimo priemonėmis, kurios buvo sukurtos per pastaruosius penkiasdešimt metų. Dabar žemės ūkio reguliavimo institucijos yra sukūrusios sudėtingą grandinę su kelių lygių kvotomis, sezoniniais muitais, mokėjimo ir eksporto subsidijomis, išmokomis už neišdygusį derlių ir pan.
Verta priminti, kad dabartinė Pasaulio prekybos organizacija (PPO) išaugo iš organizacijos GATT (angl. „General Agreement on Tariffs and Trade"), kuri buvo atsakinga už žemės ūkio politikos derinimą visose šalyse.
Agrarinė politika leidžia padaryti taip, kad prancūzų fermeris, parduodantis tokį pat pieną, kaip ir fermeris Kinijoje, galėtų savo šalyje gyventi pagal prancūzišką gyvenimo būdą ir nenugrimztų į skurdą. Tai reiškia, kad būtina priversti vartotojus mokėti už pieną ar cukrų daugiau, nei pienas kainuoja konkurencingoje rinkoje. Taigi Europos ūkininkas gauna teisę parduoti tam tikrą kiekį produktų už didelę kainą. O viskas, ko jis pagamino per daug, yra išvežama į pasaulio rinkas ir gali būti parduodama 3-5 kartus pigiau.
Grubiai rinka veikia taip: vidaus rinkoje pardavęs savo produktus ūkininkas padengia pastoviąsias sąnaudas. O eksporto kaina padengia tik kintamąsias išlaidas, todėl eksportas ūkininkui nėra išgyvenimo klausimas.
Iš tiesų viskas šiek tiek sudėtingiau – egzistuoja ir tam tikros produktų grupės, kurios turi ir eksporto subsidijų, jos yra daugiapakopės: ūkininkas gali tam tikrą produktų kiekį parduoti pasaulinėmis kainomis ir už tai gauti nedideles subsidijas. Tačiau tai iš esmės nekeičia bendro vaizdo.
Kodėl Europos fermeriui embargas nėra pražūtingas?
Kai Rusija uždaro savo sienas Europos ir JAV pardavėjams, net ir pačiose tragiškiausiose fantazijose negalime įsivaizduoti, kad Europos ar JAV ūkininkai bankrutuos. Europos žemės ūkio politika yra daugiafunkcė ir ji lengvai gali atlaikyti tokią situaciją, nes tokiai situacijai jos modelis ir yra pritaikytas.
Europos pareigūnai šiandieną jau įvardina su embargu susijusius skaičius „žala“, o tai parodo, kaip greitai ir efektyviai jie moka skaičiuoti. Rusijoje niekas dar nė nemėgino skaičiuoti dėl embargo patirtos žalos.
Žinoma, tam tikrais atvejais žala gali būti nemenka. Pavyzdžiui, embargas tikrai atsilieps Lenkijos sodininkams. Tačiau bendras poveikis Europos ekonomikai bus gana nedidelis.
Taikyti sankcijas yra tas pats, kas kovojant su miško partizanais sunaikinti ežiukus tikintis, jog, sutrikdžius ekologinę pusiausvyrą miške, partizanai mirs iš bado.
O koks poveikis Rusijai?
Tam, kad maisto produktai atsidurtų ant lentynos, jie turi pereiti įvairiausio lygio apdorojimo procedūras. Dėl Europos žemės ūkio politikos Rusija turėjo galimybę gauti aukštos kokybės produktų iš JAV ir ES ne pasaulinėmis kainomis – netgi mažesnėmis už jų gamybos sąnaudas.
Tačiau problema tame, kad Rusija pati save uždarė nuo daugumos kokybiškų produktų – tų produktų, kuriems jau sukurta logistikos grandinė, įdiegtos duomenų tvarkymo technologijos.
Biržos produktų kokybė priklauso ne nuo skonio, o nuo stabilaus veikimo, pristatymo laiku, gabenamų prekių svorio, kuris nurodytas dokumentuose, laikymosi ir t.t.
Rusijoje egzistuoja vidaus rinkos apsauga ir importinės prekės taip pat yra apmokestinamos. Kartais apmokestinimas gali siekti ir 100 proc. prekių kainos ir visi šie pinigai keliauja į Rusijos biudžetą.
Rasti kitų tiekėjų maisto produktų rinkoje lengva. Tačiau problema tame, kad Rusija pati save uždarė nuo daugumos kokybiškų produktų – tų produktų, kuriems jau sukurta logistikos grandinė, įdiegtos duomenų tvarkymo technologijos ir pan. Šioje rinkoje prekių marža paprastai labai maža – 2–4 proc., todėl net ir nedidelis pabrangimas turi didelės įtakos ir atsispindi galutinio produkto kainai.
Pavyzdžiui, šaldytos mėsos galima užsisakyti ir iš Venesuelos. Vienintelė problema bus ta, kad tokia siunta bus dešimtadaliu mažesnė nei nurodyta dokumentuose, o dalis mėsos bus sugedusi ir aiškintis santykius reikės skristi į Karakasą.
Be to, perdirbėjams svarbu, kad žaliava būtų tos pačios kokybės, o tiekėjo keitimas reiškia, kad reikia ir vėl keisti gamybos technologiją.
Kodėl kumpis svarbus tiems, kas jo nevalgo?
O dabar apie kumpį. Be dideliais kiekiais importuojamų prekių, taip pat importuojamos ir tos, kurios keliauja tiesiai į parduotuvių lentynas. Tarp jų ir kumpis su dešra. Iš tiesų, paprasti žmonės dažnai nevalgo kumpio, tačiau nenusisuka nuo konservuoto kumpio iš Danijos. Žinoma, šią produkciją galima pakeisti ir Kinijos mėsos konservais, tačiau kokybiško kumpio vaidmuo neturėtų būti nuvertintas.
Vartotojų rinka auga ne tik todėl, kad žmonės daugiau užsidirba, bet ir dėl to, kad jie tampa vis reiklesni. O tam reikia prekių, tenkinančių jų poreikius. Jeigu į Rusiją nebūtų pradėtas importuoti jogurtas, tai Rusijos vaikai būtų valgę tik šaltą sūrį ir gėrę pieno miltelius.
Jeigu parduotuvėje nebūtų parduodamas kepsnys iš JAV, vartotojas apie tai nežinotų, o Rusijos ūkininkai niekada jo nepagamintų.
Galiausiai, visai ne atsitiktinumas, kad kiniška mėsa dingo iš lentynų. Turėdami galimybę rinktis vartotojai balsavo už Danijos kumpį.
SSRS maisto importas buvo labai apribotas ir nebuvo kalbos ne tik apie kepsnį, bet apskritai apie jautieną. Laimingas sovietų pirkėjas geriausiu atveju galėjo tenkintis guliašu ar kaulais.
Taigi neturėdamas Europos ir JAV prekių Rusijos vartotojas neturės su kuo jų palyginti, o gamintojas – kaip pagerinti kokybę.
O tie, kurie sako, kad kokybė nesvarbu, tegu uždraudžia prancūziškus ir suomiškus pieno produktus – gersime skanų pieną, pagamintą mūsų šalyje, nesuprasdami, kad vidaus vartojimo prekės skanios tik tada, kai prancūziška produkcija kainuoja 120, o suomiška – 80 rublių. Tada vidaus produktas, kuris yra ne blogesnis ir kainuoja 60 rublių, bus sėkmingas. O jeigu pašalinsime brangiausius pasirinkimus, 60 rublių pienas bus tik vos geresnis nei 40 rublių milteliai.
Be to, tai neatneš laimės gamintojui. Anksčiau ar vėliau rinka atsidarys ir vėl, ir gamintojas susidurs su konkurencija, o tuomet jo pozicija bus gerokai silpnesnė.
Kaip embargas paveiks mažmenininkus ir kodėl jis blogas?
Dar viena tragišką pasekmę pajus ir mažmenininkai. Kol nebuvo embargo, konkurenciją laimėdavo tie tinklai, kurie dirbo efektyviausiai. Gera parduotuvė skiriasi nuo blogos asortimento pateikimu, o ne fasado spalvomis. Galimybė rinktis ir traukia žmones į parduotuvę.
Pirkėjas ateis į tą parduotuvę, kurioje bus jo mėgstamiausio sūrio ir atėjęs ten nusipirks visas likusias prekes. Taigi embargas smogs Rusijos aukščiausios klasės prekybininkams ir sulygins juos su vidutiniokais.
Kada embargas palies Rusijos maisto tiekimo saugumą?
Kabant apie galimybė apsirūpinti maistu, Rusija gali pati apsirūpinti pirmo būtinumo prekėmis. Sovietų Sąjungos laikais Rusija buvo priversta pirkti grūdus iš Dėdės Semo. Šiandieną Rusija, nepaisant visų istorijų apie „rizikingą ūkininkavimą“, yra grūdų eksportuotoja. Rusijos ūkininkai dabar dirba gerokai produktyviau nei Sovietų Sąjungos laikais.
Šiandieną Rusija, nepaisant visų istorijų apie „rizikingą ūkininkavimą“, yra grūdų eksportuotoja. Rusijos ūkininkai dabar dirba gerokai produktyviau nei Sovietų Sąjungos laikais.
O kodėl? Šiandieną Rusijos ūkininkai turi priėjimą prie Vakarų žemės ūkio technologijų. Sovietų Sąjunga, nepaisant akivaizdžių techninių pajėgumų, nesugebėjo sukurti žemės ūkio technikos.
Taigi tie, kurie tiki, kad galima išmaitinti save savo jėgomis, pirmiausiai turėtų galvoti apie techninės bazės stiprinimą ir „Uralvagonzavod“ turėtų pradėti gaminti žemės ūkio techniką. Nes jei nebus sėklų, veislinių kiaušinių ir technikos, greitai bus grįžta į SSRS laikus.
Smūgis galimybei apsirūpinti maistu buvo patirtas jau anksčiau, kai Rusijos vyriausybė, išsigandusi prasto grūdų derliaus, apribojo eksportą. Tuomet Rusija per naktį prarado pozicijas tarptautinėje rinkoje, nes mažai kas norėjo sudaryti ilgalaikes sutartis su šalimi, kuri laužo susitarimus.
JAV Tarptautinėje rinkoje tokia stipri todėl, kad, nepriklausomai nuo politinės situacijos, šalis visada vykdė įsipareigojimus. Ji įsipareigojimus vykdė netgi tada, kai JAV bendrovės dėl grūdų tiekimo Rusijai subsidijuotomis kainomis (angl. „Great Grain Robbery“) patyrė nuostolių, tačiau ir tada nė viena bendrovė neatsisakė vykdyti įsipareigojimų. Juk kontraktas yra kontraktas.
Todėl net ir prie didžiausių norų neišeina rasti nė vieno produktų embargo privalumo. Belieka tikėtis, kad sveikas protas nugalės ir mes maisto tiekimu apsirūpinsime ne skelbdami embargus ir kariaudami, o gerindami materialinę bazę.
