Šis garbingas titulas priklauso 94 metų Rauliui Castro, kuris 2008-2018 m. prezidento poste pakeitė savo brolį Fidelį Castro, o paskui atsitraukė tam, kad būtų sukurtas civilinio pereinamojo laikotarpio įvaizdis, vadovaujant M.Diazui-Caneliui.
Tačiau Kubai atsidūrus ant ekonominio žlugimo slenksčio dėl Jungtinių Valstijų naftos blokados ir šaliai klimpstant į vis gilesnę humanitarinę krizę, iš šešėlio į šviesą išlindo ir kiti Castro šeimos nariai.
Vienas jų tiesiogiai kalbėjosi su JAV valstybės sekretoriumi Marco Rubio. Kitas dalyvauja derybose su D.Trumpo administracija. O trečiasis – Kubos revoliucinės (ir viliojančios) kampanijos leisti išeiviams kubiečiams investuoti šalyje veidas.
Naujasis šeimos amplua primena apie dinastiją, kuri iš tikrųjų niekada nebuvo apleidusi politinės scenos ir evoliucionavo.
Nors JAV pareigūnai veržia kilpą dėl esminių ekonomikos pokyčių saloje ir daro spaudimą, kad iš prezidento posto būtų nušalintas R.Castro pasirinktas įpėdinis M.Diazas-Canelis, šeima, kurią amerikiečių lyderiai ilgą laiką smerkė, siekia, kad naujosioms Castro kartoms tektų svarbiausi vaidmenys šalyje.
„Tai gali būti absurdiškas de-Castrofikacijos atvejis, kai šeimai pavyksta sukurti permainos iliuziją, nors tikroji valdžia Kuboje vis dar priklauso jiems ir kitiems po 1959 m. veikusio elito nariams“, – įvertino Andresas Pertierra, Kubos istorijos ekspertas Viskonsino universitete.
Castro šeima sprendžia Kubos likimą nuo 1959 m., kai turtingo cukraus plantacijos savininko sūnūs Fidelis ir Raulis dirigavo revoliucijai, nuvertusiai senąją, Jungtinėms Valstijoms palankią, sistemą. Jų pastangomis, Kuba atsidūrė Sovietų Sąjungos orbitoje ir virto viena pagrindinių Šaltojo karo veikėjų.
2016 m. miręs Fidelis buvo tas charizmatiškasis Kubos revoliucijos „didysis lyderis“. Tuo tarpu Raulis ilgai laikėsi santūriai, veikdamas kaip pagrindinis ryšininkas su Maskva ir organizacinis revoliucijos architektas. Jis teikė pirmenybę biurokratijai, aiškios hierarchijos puoselėjimui ir administraciniam efektyvumui.
Brolių Castro valdymas susidūrė su daugybe iššūkių, tarp kurių ir Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) organizuoti pasikėsinimai nužudyti, dešimtmečius užsitęsęs JAV embargas bei Sovietų Sąjungos, kuri kadaise buvo pagrindinė Kubos globėja, žlugimas. Sovietus pakeitė Venesuela – ji buvo pagrindinė salos naftos tiekėja tol, kol JAV pajėgos sausio mėn. sučiupo jos autoritarinį lyderį Nicolasą Maduro.
Dabar, kai JAV prigrasė Venesuelą sustabdyti naftos tiekimą Kubai, šeima, ko gero, susiduria su didžiausiu iššūkiu – degalų trūkumu. Tai iki pamatų sukrėtė Kubos ekonomiką ir kelia klausimų dėl salą valdančios represinės komunistinės vyriausybės išlikimo.
Šia degalų blokada Jungtinės Valstijos siekia, kad režimas taptų lankstus amerikiečių reikalavimams. Panašiai nutiko Venesueloje, kuri, nušalinus N.Maduro, iš aršios priešininkės tapo priklausoma nuo JAV.
M.Rubio, kalbėdamas apie Kubą, neseniai pareiškė, kad „šaliai vadovaujantys žmonės nežino, kaip ją sutvarkyti, todėl salai reikia paskirti naujus žmones“.
Tačiau pakeisti Castro šeimą, jei to nori Jungtinės Valstijos, bus nelengvas uždavinys.
Šeimai vadovauja Raulis, dabar einantis 95-uosius gyvenimo metus, kaip teigiama, tebėra blaivaus proto ir gana geros sveikatos.
Nors jis iš pareigų atsistatydino 2018 m., jo prestižas ir galia yra neatsiejami nuo jo, kaip galingiausio Kubos karinio veikėjo, statuso. Būdamas gynybos ministru F.Castro laikais, Raulis vadovavo GAESA – kariuomenės valdomo verslo konglomerato, kuris yra svarbiausia Kubos ekonominė jėga – sukūrimui.
Raulio vaikai ir anūkai šiandienos Kuboje užima svarbesnes oficialias pareigas nei Fidelio palikuonys, iš kurių vienas yra „Instagram“ žvaigždė, gerai žinomas dėl savo prabangaus gyvenimo Havanoje.
Raulio anūkas, 41 metų Raulis Guillermo Rodriguezas Castro, krizės Kuboje metu iškilo kaip naujas žaidėjas. Žinomas kaip Raulito, jis taip pat vadinamas „El Cangrejo“ – Krabas – tai nuoroda į tai, kad gimė su šešiais pirštais ant vienos rankos.
Raulito buvo savo senelio apsaugos komandos dalis, tačiau pastaruoju metu daugiausia dirba jo asmeniniu padėjėju. Kadaise jis buvo aktyviai įsitraukęs į Kubos elito gyvenimą, bendravo su populiariais muzikantais, tokiais kaip „Charanga Habanera“, kurie 2008 m. net dalyvavo jo vestuvėse, surengtose elitiniame kariniame klube.
Dabar „El Cangrejo“ atlieka pasiuntinio vaidmenį derybose su prezidento D.Trumpo administracija. Kiek anksčiau Sent Kitse ir Nevyje vykusiame renginyje, į kurį susirinko Karibų jūros regiono valstybės, jis susitiko su M.Rubio komanda.
Apstulbindamas visus, kurie buvo įpratę, kad jis veikia užkulisiuose, Raulito šį mėnesį pasirodė per valstybinę televiziją, kur jis buvo matomas sėdintis kartu su aukščiausio rango režimo nariais, kuomet M.Diazas-Canelis pranešė apie pradėtas derybas su Vašingtonu.
Vienintelis Raulio sūnus, 60 metų Alejandro Castro Espinas, taip pat sugrįžo į veiksmų teatrą po to, kai, jo tėvui atsistatydinus iš prezidento posto, praktiškai buvo dingęs iš viešojo gyvenimo.
Kuboje ir Sovietų Sąjungoje inžinieriaus išsilavinimą įgijęs Alejandro buvo salos kariuomenės brigados generolas, o po to ėjo vadovaujančias pareigas Kubos žvalgyboje. Be kita ko, jis parašė ne vieną Jungtines Valstijas kritikuojančią knygą, tarp kurių yra ir „Teroro imperija“.
Anot pranešimų žiniasklaidoje, Castro Espinas taip pat atlieka svarbų vaidmenį derybose su Jungtinėmis Valstijomis. Tokia patirtis jam nėra nauja: 2014 m. jis vadovavo Kubos pusei slaptose derybose su Baracko Obamos administracija, po kurių salos santykiai su JAV trumpam atšilo.
Kitas netikėtai iškilęs Castro šeimos narys – 54 metų Oscaras Perezas-Oliva Fraga. Jis yra aštrialiežuvis inžinierius, Raulio bei Fidelio Castro sesers anūkas. Šiuo metu jis užima Kubos ministro pirmininko pavaduotojo bei užsienio prekybos ir investicijų ministro postus.
Šį mėnesį Oscaras atsidūrė dėmesio centre, paskelbęs apie vieną didžiausių politikos pokyčių nuo 1959-ųjų, kai valdžią užgrobė Castro šeima: iš salos išvarytiems kubiečiams leidžiama turėti įmones ir investuoti Kuboje. Toks žingsnis padarė O.Perezą-Oliva Fraga viešuoju režimo išlikimo strategijos veidu.
Be kita ko, tai suteikė peno kalboms, kad jis gali tapti naujosios D.Trumpui palankios Venesuelos vadovės Delcy Rodriguez kubietiška versija – jaunesniu,į Jungtines Valstijas lanksčiau žiūrinčiu, tarptautinio verslo kalba kalbančiu ir Vašingtono reikalavimams paklūstančiu žmogumi Kubos viduje.
Pasak kai kurių politikos ekspertų, dėl šių savybių, taip pat dėl to, kad jo pavardėje nėra žodžio „Castro“, jis galėtų atrodyti priimtinas administracijai Vašingtone, kuriai svarbiau režimo nuolankumas, o ne jo žlugimas.
Tuo pat metu jo giminystės ryšiai galėtų padėti jam sutelkti politinę paramą tarp Kubos valdžios struktūrų, kurios laiko Castro dinastiją stabilumo ir revoliucinio legitimumo šaltiniu.
Neseniai įvykęs Oscaro paskyrimas Kubos Nacionalinės Asamblėjos deputatu taip pat vertinamas kaip apskaičiuotas žingsnis, kadangi pagal Kubos įstatymus prezidentais gali būti renkami tik deputatai, atkreipė dėmesį dalis analitikų.
„Galbūt jis ir turi ateitį, – apie O.Perezą-Olivą Fraga sakė buvęs CŽA analitikas ir Kubos ekspertas Brianas Latellas. – Nėra taip, kad kubiečiai neturi svertų. Trumpas nenori, kad, jam prezidentaujant, visuomenę ištiktų krachas“.
Tai, kad tiek daug Castro dinastijos narių yra įsitraukę į režimo išlikimo strategiją, pabrėžia vieną iš Kubos revoliucijos prieštarų: nors jos komunistiniai lyderiai siekė sukurti beklasę, egalitarinę visuomenę, daugelis jų tapo elitinės klasės nariais.
Castro šeimos palikuonys buvo vieni labiausiausiai privilegijuotų naujosios valdančiosios klasės veikėjų, kurios nariai dažnai mokėsi tokiose aukštosiose mokyklose kaip Lenino profesinis institutas, kadaise buvęs Kubos revoliucinės švietimo sistemos perlu, arba bičiuliavosi su panašiais į save tokiose vietose kaip „Club Habana“, iki revoliucijos vadintame „Havana Biltmore and Country Club“.
Vis dėlto galimybė, kad autoritarinei Kubos politinei sistemai vadovaujanti šeima išsaugos savo valdžią, nuviltų daugelį Kubos išeivių Jungtinėse Valstijose. Kai kurie jų jau dešimtmečius siekia, kad Castro dinastija būtų visiškai nustumta į šalį, o Kuboje neliktų jokios komunistų įtakos.
Kaip bebūtų, Castro šeimos nariai yra žinomi kaip įžvalgūs derybininkai, praeityje sugebėję išsisukti iš keblių situacijų, pastebėjo Ricardo Zuniga, buvęs JAV pareigūnas, padėjęs tarpininkavimo pastangose buvusiam prezidentui B.Obamai, kai šis pasišovė užmegzti santykius su Kuba, bei dirbęs D.Trumpui.
B.Obamos derybos su Havana truko 18 mėnesių, iš dalies dėl to, kad susitikimai vyko slaptai, daugiausia Kanadoje, o derybų komandos buvo nedidelės.
Tie, kurie tikisi Kuboje panašios baigties kaip Venesueloje, gali nustebti. Venesuelos politinis elitas yra susiskaldęs į skirtingų ekonominių tikslų siekiančias stovyklas, todėl nebuvo vieningas dar iki tol, kai buvo sučiuptas N.Maduro.
Tai palengvino kelią D.Trumpo pareigūnams. D.Rodriguez – technokratė, kuri jau buvo pradėjusi į rinką orientuotų reformų įgyvendinimą, kuriomis siekta pagerinti Venesuelos ekonomiką.
Kubos elitas, priešingai, yra kur kas labiau susitelkęs po dešimtmečius trukusių „valymų“ ir kontržvalgybos operacijų, kurios aptikdavo net menkiausius nesutarimus. Ši sistema visada buvo naudinga Castro šeimos nariams.
„Nėra opozicijos, pasislėpusios kamputyje, ir nėra tokio žmogaus kaip Delcy“, – sakė R.Zuniga. Net ir susiduriant su tokia galybe iššūkių, šis esminis skirtumas gali suteikti daugiau galios Castro šeimai, ieškančiai būdų, kaip kuo ilgiau išlaikyti valdžią.
„Yra požymių, – pažymėjo ekspertas, – kurie leidžia manyti, kad jie galėtų bandyti pereiti nuo revoliucinės oligarchijos prie kapitalistinės oligarchijos.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company







