Kurdai taip ir nėra sukūrę savo valstybės. Aršiausia kova dėl kurdų nepriklausomybės vyksta Turkijoje, kur kuriantis nacionalinei valstybei kurdai patyrė įvairių represijų.
Po Pirmojo pasaulinio karo ir Osmanų imperijos žlugimo pergalę šventę Vakarų sąjungininkai 1920 metų Sevro sutartyje numatė kurdų valstybę. Tiesa, po trejų metų pasirašyta Lozanos sutartis, nustačiusi dabartinės Turkijos sienas, nepaliko vietos Kurdistano valstybei, tik suteikė kurdams mažumos teises visose šalyse, kuriose jie gyvena.
1978 metais Turkijos kurdų lyderis Abdullah Ocalanas įsteigė Kurdistano darbininkų partiją (PKK), kuri nuo pat įkūrimo įsiveldavo į konfliktus su Turkijos saugumo pajėgomis. Tiesa, tikrasis Turkijos kurdų sukilimas tik brendo.
Jis prasidėjo 1984 metais ir tęsėsi net iki 1999-ųjų. Vėliau sukilimas ir kurdų teroristiniai išpuoliai bei turkų atsakomosios represijos lydėjo ne tik oficialius sukilimus, bet ir taikos laikotarpį. Jų metu žuvo apie 37 000 žmonių.
Manoma, kad aktyvių PKK kovotojų šiuo metu yra apie 10 000. Dalis jų veikia ir Šiaurės Irake. Būtent šie kovotojai, dažnai peržengiantys Turkijos–Irako sieną, privertė Ankarą nusiųsti į Iraką savo karius. Šis sprendimas suerzino Irako premjerą Haiderą al-Abadį, kuris viešai supeikė Turkiją dėl nelegalaus karinių pajėgų dislokavimo.
Irake kurdai sudaro 15–20 proc. gyventojų, Sirijoje – 7–10 proc. Irako ir Sirijos kurdai buvo pirmieji, stoję į kovą su besiplečiančios „Islamo valstybės“ pajėgomis. Ši kova, kurdų atstovų manymu, gali suteikti galimybę kurdams sukurti savo valstybę.
Net ir tradiciškai mažiausiai politiškai aktyvūs Sirijos kurdai 2014 metų sausį prisidėjo prie kurdų regioninės vyriausybės. Ši pabrėžė, kad nesiekia nepriklausomybės, o tik nori būti „vietos demokratine administracija“.
Irako kurdų kova dėl pripažinimo žymiai ilgesnė. Didžiausių represijų Irako kurdai patyrė Saddamo Husseino valdymo laikotarpiu.
Dar 1946 metais vietinis lyderis Mustafa Barzani įsteigė Kurdistano demokratinę partiją (KDP) kovai už autonomiją Irake. Po 1958 metų revoliucijos naujoji Konstitucija pripažino kurdų tautybę, tačiau platesnių galių neužtikrino.
Per Irano ir Irako karą kurdai parėmė islamo respubliką, tad 1988 metais Saddamas Husseinas už tai atkeršijo panaudojęs prieš juos mirtinas dujas. Nenuostabu, kad kurdai rėmė JAV vadovaujamas pajėgas, kai 2003 metais šios įsiveržė į Iraką ir nuvertė S.Husseino režimą. Jie įėjo ir į visas po šios invazijos sudarytas Irako vyriausybes.
Didžiausia Turkijos baimė – regiono kurdų susivienijimas ir galimas puolimas. Būtent todėl Ankara bando skaidyti ir silpninti kurdų politinius ir karinius darinius.
Šie atsilygina teroro išpuoliais, kurie dažniausiai nukreipti prieš Turkijos teisėsaugą ar karines pajėgas. Kortas sumaišė ir Turkijos konfliktas su Rusija, kilęs po numušto Rusijos karo lėktuvo Su-24.
Naujausi duomenys rodo, kad Rusija imasi remti karinius kurdų veiksmus šiaurės Irake, taip dar labiau sumaišydama kortas politiškai nestabiliame regione.
