Lemtingos aštuonios minutės: kaip Jungtinės Valstijos išvengė B.Jelcino branduolinio smūgio

Apie tai naujausioje knygoje „Karo baimė“ („Fear of War“) rašo buvęs amerikiečių Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pareigūnas Peteris Vince'as Pry.

Pasak autoriaus, branduolinėje eroje būta ir kitų klaidingų pavojaus signalų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo nuvedęs taip toli.

„Tai neabejotinai pavojingiausias branduolinių raketų eros momentas“, – rašo jis.

„Wikipedia“/Rusijos branduolinis lagaminėlis

Teigama, kad radarų operatorius, užfiksavęs nežinomą raketą, kuri jam pasirodė panaši į tarpžemyninę raketą, akimirksniu perdavė informaciją specialiajame pavojaus terminale budėjusiam generolui.

Tuomet jis esą nuvyko į „Kaukazą“ – taip vadinosi sudėtingas kabelių, radijo signalų, palydovų ir retransliatorių tinklas, kurio viena modifikacija iki šiol naudojama Rusijos vadovybės. Iš ten pavojaus signalus gavo prezidentas B.Jelcinas, gynybos ministras Pavelas Gračiovas ir generalinio štabo vadas Michailas Kolesnikovas.

Knygos autorius nurodė, kad kiekvieno iš jų turimo branduolinio lagamino sistema buvo aktyvuota. Tačiau atkreipė dėmesį, kad iš branduolinio lagaminėlio įsakymas paleisti atsakomąją raketą neduodamas, o tik leidimas ją paleisti. Sprendimą priima prezidentas, tačiau patį atsakomojo smūgio procesą kontroliuoja Generalinis štabas.

B.Jelcinas dvejojo, nes turima informacija itin svarbiam sprendimui priimti buvo ne visai aiški.

Atrodė, kad tarpžemyninė balistinė raketa „Trident" buvo paleista iš JAV povandeninio laivo – ir iš regiono, kuris Šaltojo karo metais buvo laikomas tikėtinu atakos koridoriumi. Tačiau raketą užfiksavęs operatorius nebuvo tikras, nes neįrašė paleidimo momento. B.Jelcinas turėjo tik aštuonias minutes suduoti atsakomąjį smūgį, kol raketa nespėjo pasiekti Rusijos teritorijos.

„RIA Novosti“ nuotr./Borisas Jelcinas ir Aliaksandras Lukašenka

Kelias minutes pasaulio likimas kabojo ant plauko, rašo knygos autorius. Rusijos prezidentas kažką šaukė į telefono ragelį gynybos ministrui, o kai jis jau buvo pasiruošęs griebtis juodojo lagamino – raketa staiga pasuko kita trajektorija ir nukrito į jūrą Norvegijos vandenyse netoli Špicbergeno.

Branduolinės grėsmės nebuvo

Iš tikrųjų jokios branduolinės grėsmės nebuvo: prie Norvegijos šiaurės vakarų pakrantės buvo paleista keturių pakopų mokslinė raketa „Black Brant XII“, kad ištirtų poliarines pašvaistes. Kai praėjus 93 sekundėms po starto sudegė ketvirtoji pakopa, raketa ir jos krovinys, kaip ir buvo planuota, skrido vertikaliai aukštyn. Tuomet, pakilusi virš horizonto, ji pateko į „plaukų smailės“ padėtį, kuri vis dar dominuoja branduolinių ginklų kontrolėje tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Rusijoje.

Būtent šis veiksnys suklaidino Rusijos radarų operatorių ir kitus kariškius. Pasakojama, kad ilgai nedvejodamas atsakingas operatorius pranešė naujieną generolams. O jie gerai prisiminė 1987 m. epizodą, kai jaunas vokietis Matthiasas Rustas nedideliu lėktuvu praskrido pro sovietų priešlėktuvinę gynybą ir nusileido Raudonojoje aikštėje. Nenorėdami rizikuoti savo pozicijomis, jie nusprendė atsakomybę užkrauti prezidentui bei aukščiausiajai karinei vadovybei.

Anatolijus Sokolovas, tuometinis Rusijos radiolokacinių pajėgų vadas, po to viename interviu prisiminė: „Mes visi buvome apimti streso. Kas tai per raketa? Kokia buvo jos paskirtis? Mums nieko nesakė... Jei ji būtų paleista optimalia trajektorija, jos veikimo nuotolis būtų padidėjęs iki 3500 km, o tai iš tikrųjų yra atstumas iki Maskvos.“

„Wikipedia“/Raketa „Black Brant XII“

Vadas pripažino, kad Rusijos išankstinio perspėjimo apie galimą ataką sistema, taip pat ir pačių branduolinių pajėgų valdymas susidūrė su daugybe problemų – kaip, galų gale, ir visa kariuomenė. Rusija iš Sovietų Sąjungos buvo paveldėjusi radarų sistemas ir palydovus, tačiau dalis įrangos buvo pasenusi arba nebenaudojama – ir niekas nesiruošė jos atnaujinti. Taip pat vėliau, 1995 m., dėl nepakankamo finansavimo buvo uždaryta Rusijos radiolokacinė stotis Latvijoje – o būtent iš jos buvo atliekami svarbiausi ir tiksliausi stebėjimai sovietmečiu.

Pasiklydo koridoriuose

Vyšnia ant torto šioje istorijoje yra tai, rašo P.Vince'as Pry, kad Norvegijos pusė iš anksto įspėjo rusus apie planuojamą tiriamosios raketos „Black Brant XII“ paleidimą. Laiškus su tokia informacija šalies Užsienio reikalų ministerija dar 1994 m. gruodžio 21 d. išsiuntė visoms kaimyninėms šalims. Pranešime buvo pažymėta, kad tai įvyks nuo sausio 15 d. iki vasario 10 d., priklausomai nuo oro sąlygų.

Kitų valstybių diplomatai informavo savo gynybos ministerijas, todėl raketa niekam nebuvo staigmena – išskyrus rusus. Tačiau Maskvoje laiškas pasiklydo biurokratiniuose Užsienio reikalų ministerijos arba Gynybos ministerijos koridoriuose. Todėl niekas neturėjo jokios informacijos apie raketos paleidimą.

Rusijos gynybos ministerija/ „Facebook“/Rusijos gynybos ministerija

Įdomu tai, kad nuo 1962 m. Norvegija paleido net 607 mokslines raketas ir jos niekada nebuvo supainiotos su branduolinėmis raketomis. Tačiau „Black Brant XII“, sukurta bendradarbiaujant su JAV nacionaline aeronautikos ir kosmoso administracija, buvo didesnė už bet kurią iš jų.

Branduolinė katastrofa lygioje vietoje

Kitą dieną po incidento B.Jelcinas žiniasklaidai paskelbė, kad pirmą kartą buvo panaudotas branduolinis lagaminas. Tačiau keista, kad Rusijoje jo pareiškimas buvo suvoktas tik kaip dar vienas mėgstančio išgerti žmogaus leptelėjimas. Visuomenė manė, kad jis tik nukreipia dėmesį nuo pralaimėjimo Čečėnijos karo fronte.

Tačiau užsienio spauda sureagavo akimirksniu ir užplūdo kitus Rusijos pareigūnus užklausomis. Tačiau jie bandė nuslėpti incidentą, sakydami, kad jis neva buvo „išpūstas Vakaruose“, nors iš tikrųjų, atrodo, nieko ypatingo neįvyko ir nebuvo jokios branduolinio karo grėsmės.

„Priimti sprendimą dėl atsakomojo smūgio paleidimo civilizuotiems vadovams labai sunku, tikriausiai net neįmanoma, – tomis dienomis spaudą tikino 4-ojo centrinio tyrimų instituto direktorius Vladimiras Dvorkinas, – net ir tada, kai perspėjimo sistema duoda signalą apie masinę ataką, niekas niekada nepriims sprendimo, net irracionalus vadovas, sunerimęs dėl to, kad buvo paleista viena raketa. Manau, kad tai tuščias pavojaus signalas“.

Tačiau JAV taip nemanė. Buvęs CŽA direktorius Jamesas Woolsey, kalbėdamas Kongrese, sakė, kad tai buvo giliai įsišaknijusi Rusijos problema – lygioje vietoje sukelti pasauliui branduolinę katastrofą. Juk rusai paskelbė visišką parengtį be jokio pagrindo, nesant jokios politinės įtampos tarp šalių. O kas nutiktų, jei tokia įtampa atsirastų?

Vėliau, kai 1999 m. sausį norvegų mokslininkai kartu su NASA antrą kartą ruošėsi panašiam eksperimentui su raketa „Black Brant XII“, jie pagal diplomatinį protokolą Užsienio reikalų ministerijos kanalais vėl išsiuntė laišką. Apie tai sužinoję JAV valstybės departamentas ir Gynybos ministerija nusprendė dar kartą apsidrausti. Čia jie suprato, kad kitoms šalims užtektų protokolinio laiško, tačiau nepakenktų kelis kartus įspėti rusus. Pasimokę iš ketverių metų senumo įvykių, Pentagono pareigūnai išsiuntė po kelis laiškus Rusijos generaliniam štabui ir kitoms karinėms žinyboms. Ir nusiramino tik gavę atsakymus, naujausioje knygoje pasakoja buvęs CŽA pareigūnas.