Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos-Rusijos santykiai: kaip tiltu į Vakarus turėjusi būti Kaliningrado sritis tapo militarizuota zona (I dalis)

Rusijos kariškiai ir karinė technika Kaliningrado srityje
„Scanpix“/„Sputnik“ nuotr. / Rusijos kariškiai ir karinė technika Kaliningrado srityje
Šaltinis: 15min
4
A A

Lietuva ribojasi su po Antrojo pasaulio karo atsiradusiu Rusijos federacijos eksklavu – Kaliningrado sritimi. 1946 metais sukurta sritis po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tapo vienu rimčiausių geopolitinių iššūkių. Kažkada Mažosios Lietuvos ribose buvusi teritorija pamažu tampa agresyvios ir priešiškos valstybės militarizuota zona.

Politologo, buvusio Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovo, Lietuvos ir Kaliningrado srities santykių eksperto Raimundo Lopatos teigimu, situacija šioje kaimyninėje srityje tampa katalizatoriumi, verčiančiu Lietuvą susirūpinti savo saugumu.

Tiltų į Vakarus turėjęs tapti eksklavas po Antrojo pasaulinio karo tapo militarizuota zona, o karo Ukrainoje ir Rusijos agresijos kontekste tampa grėsme ir Lietuvai.

– Ar galima teigti, kad Kaliningrado srities priklausomybės klausimas išspręstas galutinai?

– Šiandien yra svarbesnių dalykų nei ši tema, nors gal kas norėtų ir teorinių pasvarstymų šiais klausimais. Tačiau politika, ypač didžiąja vadinama – tai ne teorijos, schemos ar tušti sofistikavimai. Politika yra situacijos ir faktai. Nereikia erzinti susierzinusių. Provokatorius reikia išmokti bausti oriai ir tyliai.

Panašių insinuacijų, beje, dažnai stereotipinių, todėl neapgalvotų, netrūko ir anksčiau. O ir visai neseniai stebėjome provokuojantį vaizdą, kai 2017 m. sausio pabaigoje parlamentaras Linas Balsys paragino peržiūrėti Kaliningrado srities statusą, reaguojant į Krymo aneksiją.

Manau, kad Lietuvos Užsienio reikalų ministerija sureagavo labai tinkamai. O būtent užsienio reikalų ministro atstovės spaudai Rasos Jakilaitienės lūpomis buvo pabrėžta, kad ši sritis yra integrali Rusijos Federacijos dalis, „tačiau Lietuva ir toliau nepripažins vienašališkų sienų pakeitimų, kaip ir nepripažins ir Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos bei aneksijos“.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Raimundas Lopata
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Raimundas Lopata

– Būtent dėl Kaliningrado srities ir jos kuriamos problematikos buvo pasirašytas 1991 metų ekonominio, socialinio, kultūrinio bendradarbiavimo susitarimas?

– Gal ir nuskambės paradoksaliai, bet Rusijos Federacija buvo pirmoji šalis, su kuria Lietuvos Respublika po 1990 m. kovo 11 d. pasirašė tarpvalstybinę sutartį. Priminsiu, kad Lietuvos ir tuometinės RTFSR sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų bei Susitarimas dėl bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje-kultūrinėje RTFSR Kaliningrado srities raidoje buvo pasirašyti 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje.

Sutartį pasirašė valstybių vadovai Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis. Susitarimą, kuris įsigaliojo 1992 m. birželio pradžioje, premjerai – Gediminas Vagnorius ir Ivanas Silajevas.

Kalbant apie susitarimą. Šalys pripažino esamų sienų tarp valstybių neliečiamybę, taip pat susitarė sudaryti susitarimus, kuriais bus išspręsti vadinamieji sienų režimo klausimai. Priminsiu, kol Lietuva nebuvo prisijungusi prie Šengeno erdvės, tol tarp Lietuvos ir Rusijos federacijos Kaliningrado srities galiojo bevizis režimas.

Prieš septynetą metų vyko diplomatinės derybos dėl bevizio režimo Kaliningrado srities gyventojams, gyvenantiems pasienio rajonuose, nuo 30 iki 50 km atstumu nuo valstybinės sienos. Dėl įvairių priežasčių jos nebuvo rezultatyvios. Tuo tarpu tarp Lenkijos ir Rusijos 2012 m. viduryje įsigaliojo susitarimas dėl supaprastintų pasienio regionų gyventojų kelionių (bevizis lenkų judėjimas visoje Kaliningrado srities teritorijoje, rusų – Lenkijos teritorijoje, prilygstančiai Kaliningrado sričiai, t.y. Olštynas, Gdanskas, Elbliongas).

Grįžtant prie Lietuvos ir Rusijos 1991 m. susitarimo dėl Kaliningrado srities, galima prisiminti, jog juo Lietuva įsipareigojo, kad jos teritorijoje nutiestu dujotiekiu bus netrukdomai tiekiamos dujos Kaliningrado srities reikmėms, užtikrintas netrukdomas elektros energijos perdavimas. Šalys įsipareigojo parengti bendras aplinkosaugines programas, kovos su nusikalstamumo priemones, gerbti tautinių mažumų teises ir t.t., ir pan. Šiame susitarime fiksuotų nuostatų praktinis įgyvendinimas priklausė tiek nuo dvišalių santykių pobūdžio (pvz., sienos delimitacijos klausimai), tiek nuo platesnio tarptautinių santykių konteksto (pvz., Lietuvos euroatlantinė integracija).

Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas
Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas

Kur kas įdomesnis, ypač šiandieniniame kontekste – 1993 m. lapkričio 18 d. susitarimas tarp Lietuvos ir Rusijos dėl Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų kariuomenės ir karinių krovinių, išvedamų iš Vokietijos Federacinės Respublikos, tranzitinių vežimų per Lietuvos Respublikos teritoriją.

Nors šiame susitarime Kaliningrado sritis neminėta (o tai leido spėlioti, kad tuo metu Maskva dar neturėjo aiškumo dėl Kaliningrado srities ateities; pvz., pasigirdo balsų, kad galbūt netgi planuojama sudaryti su Vokietija sandorį šios teritorijos klausimu), visiems buvo aišku, kaip ta kariuomenė iš Vokietijos „judės“ atgal į Rusiją, t.y. bus permetama į Kaliningrado sritį, iš ten per Lietuvą į metropoliją

Ekspertų nuomonės kiek skiriasi, bet rusų kariškių, judančiu tokiu būdu namo tam tikrais praėjusio šimtmečio pabaigos laikotarpiais Kaliningrado srityje galėjo telktis iki 300 000. Šiuo susitarimu iki šiol yra reguliuojamas Rusijos karinis tranzitas per Lietuvos Respublikos teritoriją į ir iš Kaliningrado srities. Jis tiek faktiškai, tiek juridiškai vyksta Lietuvos vidaus jurisdikcijos pagrindu, t.y. minėtas tranzitas yra laikinas ir priklauso nuo Lietuvos valios.

– Kada prasidėjo Kaliningrado srities militarizacijos procesas ir kokią grėsmę jis šiuo metu kelia Lietuvai?

– Problemos ištakos geopolitinės – Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės. Glaustas jų apibūdinimas būtų toks. Po karo SSRS atitekusi Rytų Prūsijos dalis buvo paversta milžiniška sovietų karine baze. Maždaug nuo 1956 m., kai iš Leningrado į Baltijską (Pilau) buvo perkelta sovietų Baltijos karinio jūrų laivyno vadavietė, KS kartu su čia dislokuota 11-ąją Gvardijos armija buvo apie 100 000 kariškių.

Kaliningrado sritis atliko forposto prieš Vakarus ir barjero, padedančio SSRS užtikrinti Rytų Pabaltijo priklausomybę bei dominavimą Lenkijoje, funkcijas.

Kaliningrado sritis atliko forposto prieš Vakarus ir barjero, padedančio SSRS užtikrinti Rytų Pabaltijo priklausomybę bei dominavimą Lenkijoje, funkcijas. Po Šaltojo karo ši Rusijai priklausanti pusiau eksklavinė teritorija atsidūrė skirtingų saugumo struktūrų kryžkelėje, o vėliau – vienos iš jų apsuptyje.

Padėties pokyčiai ir pagimdė vadinamąjį kaliningradistikos diskursą, t.y. tarptautinės politikos Vidurio ir Rytų Europoje veikiamus politinius sprendimus ir akademines diskusijas dėl šio eksklavo vaidmens.

Militarizacija vadinamas veiksnys – aktualus. Mat, Maskva po Šaltojo karo pastoviai palaikė įtampą dėl dviejų jos strategijų srities arba kaip kaliningradiečiai įvardina „zagraničnaja Rosija“ atžvilgiu.

Pirmoji – Kaliningrado srities kaip karinio forposto, ypatingo strateginio regiono, atsižvelgiant į aplinkybes atliekančio placdarmo įtakai plėsti ir/arba barjero Vakarų įtakai stabdyti vaidmenį. Antroji – srities kaip ekonominių reformų bandymų aikštelės, galėjusios dėl savo palankios geografinės padėties tapti geopolitine sąsaja, jungiančią Rusiją su Vakarais. Tačiau realioje diplomatinėje praktikoje sritis virto įkeistu daiktu, naudojamu Rusijos ir Vakarų strateginiuose mainuose, paremtuose atgrasinimo (sulaikymo) – nuraminimo ir susiejamumo taktika.

Rusija po agresijos prieš Ukrainą ėmė Kaliningrado sritį naudoti kaip atgrasinimo įrankį, atliekantį ir bauginimo funkciją. Kiek daugiau nei 15 000 kvadratinių kilometrų teritorijoje sutelkta iki 30 000 kariškių (be FSB dalinių, užtikrinančių ne tik vidaus, bet ir išorinį saugumą – pasieniečiai; VRM policija ir kt.), iki 400 tankų, priešlėktuvinės raketų sistemos „S-400“ ir raketos „Iskander“, galinčios būti užtaisytos ir įprastinėmis, ir branduolinėmis galvutėmis bei pasiekiančios taikinius už 400 km, reguliariai pratybose dalyvaujantis ir sparnuotosiomis raketomis apginkluotas Rusijos karinis Baltijos laivynas, kuris ir be jų yra pajėgus, kaip ne taip seniai sakė buvęs rusų Baltijos karinio laivyno vadas Vladimiras Valujevas, ką nors „pastatyti į vietą“, nes aplink sritį yra įprastine ginkluote pažeidžiamos 47 atomines elektrines. Iš kur jų tiek daug, žinojo tik V.Valujevas.

Skaičiai apie kariškius yra svarbūs. Labai svarbus – karinės ginkluotės Kaliningrado srityje modernizacijos proceso faktas. Reikšmingi ir kiti strateginiai veiksniai, pavyzdžiui, karinė Rusijos – Baltarusijos sąjunga. Tačiau dar svarbiau tų skaičių ir proceso įtakojami Kaliningrado srities gyventojų psichologinė būsena ir mentalitetas. Prieš gerą dešimtmetį ne iš vieno srities gyventojo išsprūdusio prisipažinimo – būti rusu ir su Rusija, bet Europoje ir europiečiu – šiandien neišgirsite.

Kita vertus, kalbant apie pavojų Lietuvai – paradoksalu, bet rusų demonstruojami raumenys ir Lietuvą (ir Vakarus) grąžino į realybę. Tiesa, savotiškai. Su perdėta isterija, esą rusai ateina, tačiau be šokinėjimų iš daugiaaukščių žemyn galva. Rūpestis šalies nacionaliniu saugumu – ne emocijų reikalas.

– O kokia Kaliningrado srities situacija Rusijos federacijos kontekste? Tai atsiliekantis ar vienas pirmaujančių regionų?

– Jau minėjau, kad tam tikrais laikotarpiais būta gana pagrįstų vilčių, kad Maskvoje palaipsniui įsivyraus Kaliningrado srities kaip ekonominių reformų bandymų aikštelės, galėjusios dėl savo palankios geografinės padėties tapti geopolitine sąsaja, jungiančią Rusiją su Vakarais, vizija.

Ji netgi diplomatiniuose dokumentuose, derintuose tarp mūsų ir Rusijos buvo vadinta „pilotiniu projektu“ ir pan., o ir pati Maskva nesibodėjo teikti sričiai vilčių kaip kompensaciją už eksklaviškumą gauti naują politinį ir ypatingą ekonominį statusą (pvz., Laisvoji ekonominė zona, Ypatingoji ekonominė zona).

Tiesa, šiandien akivaizdu, kad tuo metu Maskva faktiškai neturėjo strateginio plano, kaip užtikrinti stabilią socialinę-ekonominę srities raidą, ir ne iš karto suvokė tarptautinių procesų, pirmiausia – euroatlantinės integracijos – masto ir greičio. Kadangi strateginės vizijos dėl Kaliningrado srities neturėjo ir Vakarai, vis dėlto Maskvai atsivėrė manevravimo laisvė galios balansavimui vadinamajame vakariniame flange, leido politinę eksklavo problemą pakeisti „techniniais“ srities ekonominės-socialinės plėtros klausimais bei užsitikrinti, kad Vakarų valstybių požiūris ES atžvilgiu gali reikštis tik su Maskvos žinia. Tokiu būdu Kremlius suvokė, kaip euroatlantiniais integracijos procesais galima pasinaudoti.

Maždaug prieš penkiolika metų Maskvoje apsispręsta, kad dramatiškas ekonominis srities atsilikimas nuo kaimynų, visų pirma, Lenkijos ir Lietuvos, gali būti pragaištingas. Todėl bandyta ieškoti naujų instrumentų ir naujų veikimo erdvių.

Mestos federalinės lėšos „stabilizuoti“ ekonominį atotrūkį nuo kaimynų, paskelbtas šūkis, esą Kaliningrado sritis yra Rusijos langas į Europą, t.y. sritis turi būti ne teritorija, kurią europiečiai stengiasi išnaudoti kaip lengvatinę kortą skverbiantis į Rusijos rinkas, o placdarmu rusiškajam verslui integruotis į europines rinkas, bandyta modernizuoti srities valdymą, apsispręsta netgi sulaužyti tradiciją traktuoti Kaliningrado istoriją tik nuo 1945 m. ir pripažinti istorijos tęstinumą, o taip pat mielai sutikta ES finansinė parama, žinoma, ją perskirstant Maskvoje.

Tuo metu, prieš dešimtmetį gubernatoriais būnant eksadmirolui Jegorovui ir Rusijos Valstybės Dūmos eksvicepirmininkui Boosui, Kaliningrado sričiai pagal oficialius rusiškuosius ekonominius–socialinius kriterijus beveik 90-ies Rusijos Federacijos subjektų sąraše tekdavo vieta trečiajame dešimtuke. Šiuo metu Kaliningrado sritis yra penktojo dešimtuko pabaigoje ir, panašu, ritasi žemyn.

Priežastys? Geopolitinės. Jos visiems žinomos, iš esmės primintos ir šiame pokalbyje.

– Koks Lietuvos įvaizdis Kaliningrade ir kokie apskritai Lietuvos interesai gali būti dabartiniame Kaliningrade?

– Apie įvaizdį. Šia tema paskutinė sociologinė apklausa Kaliningrado srityje vyko prieš dvejus metus. 2015 metų vėlyvą pavasarį srities gyventojai manė, jog jų priešų rikiuotė yra tokia: I vieta – JAV, II – Ukraina, III ir IV vietomis dalinosi Lenkija bei Lietuva, V – Gruzija. Beveik 30 proc. kaliningradiečių laiko Lietuvą ištikimiausia JAV vasale. Ypač nepopuliari jų tarpe mūsų prezidentė. 48 proc. gyventojų ją vertino neigiamai.

Mūsų nacionalinių interesų Kaliningrade suvokimas visada rėmėsi principu – problemą paversti privalumu.

Žinoma, sociologinės apklausos Rusijoje, kaip ir įvairiuose kituose kraštuose, turi savo specifiką. Kaip tą rusiškąją suvokti?

Kalbant apie Lietuvos interesus Kaliningrade. Mūsų nacionalinių interesų Kaliningrade suvokimas visada rėmėsi principu – problemą paversti privalumu. Ją mes paskelbiame dar 1998 m. Manau, kad šis principas turi išlikti kertiniu. Paklausite, kaip gi jį derėtų įgyvendinti praktikoje? Pirmiausia atsakyti į klausimą, koks Rusijos santykis su Europa.

Manyčiau, o tai su kolegomis išsakėme dar prieš penkiolika metų, kad surasti atsakymą palengvintų šios nuostatos: a) esminiai, ypač su visos Europos saugumu susiję procesai, neturi priklausyti nuo Maskvos įnorių; b) Rusiją, nors ir svarbią ekonominiais ištekliais bei reikšmingą savitos kultūros raiška, reikia traktuoti kaip valstybę, esančią šalia Europos; c) tik posūkis prie demokratijos, žmogaus teisių, kitų valstybių suvereniteto pagarbos leistų Rusijai grįžti į Europos nacijų šeimą.

Komentarai: 4
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min