Plačiau apie JAV balsavimą JT dėl Ukrainos skaitykite ČIA.
Kas ką bekalbėtų, bet tai sutvirtino Rusijos pozicijas prieš kovą artėjantį eilinį trišalių derybų raundą. Rusija ir toliau nematys prasmės keisti savo užsispyrusio nusistatymo – jokių nuolaidų, jokių kompromisų. Programa minimum – viso Donbaso kontrolė. Programa maksimum – prorusiška vadovybė Ukrainoje ir visiška tos šalies kontrolė.
Marcas Rubio: Trumpo kantrybė nėra beribė
Vakarykščiame telefoniniame pokalbyje su V.Zelenskiu D.Trumpas dar kartą pakartojo savo lūkestį kuo greičiau, pageidautina per artėjantį mėnesį, pasiekti „taikos susitarimą“. Liepė savo derybininkams pasistengti „sustabdyti žudymus“. O Marcas Rubio pastebėjo, kad D.Trumpo kantrybė nėra beribė.
Ką tai galėtų reikšti, atspėti nėra sunku. Norėtųsi, žinoma, tikėtis, kad ta kantrybė baigsis stabdant Senate parengtus sankcijų Rusijai paketus, bet yra ir kitų variantų.
Rusijos karas jau seniai nevyksta pagal Putino planą, bet „derybos“ visiškai atitinka jo viziją. Putino tikslas šiame „alinimo“ kare nualinti Ukrainą tiek, kad ji nepajėgtų priešintis. Politinis tikslas – visiška Ukrainos kontrolė. Demonstruodama „kietumą“ prieš šiandieną Ženevoje vyksiantį JAV ir Ukrainos derybininkų susitikimą, Rusija tradiciškai surengė „paruošiamąją“ oro ataką. Pasiuntė į Ukrainą daugiau kaip 400 dronų ir virš 30 raketų.
Užburtas ratas sukasi ta pačia trajektorija ir kasdieną nusineša naujas gyvybes. Baisiausia ir skaudžiausia yra tai, kad Donbaso „auka“ žudymus tik laikinai pristabdytų. Gal tai pagelbėtų Amerikos vidurio laikotarpio rinkimams, bet nė kiek nepagelbėtų Ukrainai ir jos siekiui apginti egzistencijos teisę savo šaliai ir savo tautai. Tai nepakeistų nei Putino, nei jo planų.
Save apgaudinėti tokiu „taikos susitarimu“, reikštų paniekinti visų žuvusiųjų atminimą ir legitimizuoti karinės jėgos panaudojimą kitur pasaulyje, kai stipresnės šalys „tvarkys reikalus“ ne pagal tarptautinę teisę, o vien tik pagal savo interesus. Rusijos reabilitavimas po padarytų nusikaltimų galutinai sugriautų taisyklėmis grindžiamą pasaulio tvarką. Putinui beliktų tik, kaip jis pats teigia, tą tvarką įtvirtinti.
Rusijai skaudu, ji netgi jaučia pažeminimą, kad iš viso jos „galios“ pasipūtimo išėjo tik šnipštas ir kad fronte po ketverių metų karo nėra jokios pažangos. Nėra ir nebus. Bet jai nesvarbu, kad per dieną prarandama jau ne po 1000 karių, bet pastarąją parą virš 1300. Nesvarbu, kad apie „braškančią“ per siūles ekonomiką jau kalba net pats premjeras Michailas Mišustinas. Svarbu kaip nors atsilaikyti ilgiau, nei tai sugebės padaryti Ukraina. Jiems kantrybės bent kol kas užteks. Kad Ukrainai kantrybės užteks išgyventi ir nepasiduoti pasaulis jau turėjo progos įsitikinti. D.Trumpo kantrybė senka.
Ar Europai užteks kantrybės toleruoti savo griovimą iš vidaus ir tenkintis vien stebėtojo vaidmeniu tame, kas vyksta pasaulyje ir netgi pačioje Europoje? Europa jau dabar daro daugiau ir jaučia, kad pajėgi prisiimti dar daugiau atsakomybės. Laikas keistis yra dabar.
