Dmitrijaus Peskovo išvakarėse išsakyta griežta bet kokių susitarimų sąlyga ukrainiečiams – atiduoti visą Donbaso teritoriją – taip pat nuskambėjo, kaip ultimatumas, o ne kaip pasirengimas deryboms.
Trišaliai tebuvo delegacijų pietūs
Nors derybos vadintos trišalėmis, bet tikrai trišaliais buvo nebent delegacijų pietūs. Daugiausia vyko dvišaliai amerikiečių pokalbiai atskirai su rusų ir su ukrainiečių delegacijomis.
Rusams politiškai ir praktiškai daug naudingiau parodyti, kad jie derasi ne su Ukraina, o su JAV. Ir tai ne vien prestižo klausimas. Jie norėtų pademonstruoti, kad „Ukrainos krizė“ – kaip jie vadina savo karą – tai tik vienas iš probleminių klausimų, derantis su JAV. Rusija, kaip „supergalybė“ norėtų kalbėtis su JAV apie viso pasaulio saugumo problemas. Štai kodėl jiems labai priimtinas Donaldo Trumpo kvietimas į vadinamąją Gazos „Taikos tarybą“. Bet ir ten jie mėgina išspausti sau dar papildomos naudos – kaip stojimo mokestį norėtų panaudoti užšaldytas lėšas, kurios teisėtai ir moralės požiūriu teisingai visos privalo būti skirtos sugriautos ir sudaužytos Ukrainos atstatymui.
Jie atkakliai kartoja apie būtinumą toliau derėtis išimtinai „Aliaskos susitarimų dvasioje“. Kokia ta dvasia, sunku sužinoti, bet, labai tikėtina, kad Kremliaus interpretuojama kaip Amerikos supratimas Rusijos siekiams užimti visą Donbasą.
Vieši komentarai po dviejų derybų dienų buvo, kaip paprastai, korektiški. Prezidentas Volodymyras Zelenskis pokalbius pavadino „konstruktyviais“, bet vienintelis jų rezultatas yra tik tai, kad delegacijos vėl susitiks vasario 1 dieną.
Kokie bebūtų vieši komentarai apie nuoširdžias taikos paieškas ir kiek dažnai bebūtų kartojami Steve‘o Witkoffo „užkeikimai“, kad beveik viskas yra sutarta, faktiškai vyksta paprasčiausias ‘gumos tempimas’.
Labai sunku paneigti, kad tiesiog laukiama, kol ganėtinai nualinta Ukraina nepajėgs priešintis Rusijos agresijai ir JAV spaudimui atiduoti Rusijai dalį savo teritorijos, neva, kaip kompromisą vadinamam taikos susitarimui.
O „pergalių’“ fiasko geriausiai iliustruoja istorija su Kupjansko „išlaisvinimu“. V.Putinas prieš kameras apie tai skelbė pernai metų pabaigoje mažiausiai tris kartus. O realybėje šiandieną jis beveik visas kontroliuojamas ukrainiečių.
Kremlius meta visas jėgas ir visus turimus ginklus, kad įtikintų amerikiečius Rusijos pergalės neišvengiamumu, o ukrainiečius palaužtų metodiškai ir ciniškai keldami humanitarinę katastrofą bei naikindami energetinę infrastruktūrą. Vladimiras Putinas desperatiškai siekia pademonstruoti amerikiečiams, kad „turi kortų“. Ir vis apsijuokia visais tais atvejais. Ukrainiečiai dėl šio teroro dar labiau susitelkė. O „pergalių’“ fiasko geriausiai iliustruoja istorija su Kupjansko „išlaisvinimu“. V.Putinas prieš kameras apie tai skelbė pernai metų pabaigoje mažiausiai tris kartus. O realybėje šiandieną jis beveik visas kontroliuojamas ukrainiečių.
Galima suprasti V.Zelenskio emocijas ir kritikos protrūkius, skirtus europiečiams. Jis visiškai teisus, nes vis dar tikisi, kad Europa veiks ryžtingiau įvesdama sankcijas Rusijai, tiekdama Ukrainai karinę paramą visų rūšių ginklais, konkrečiai įsipareigos kuriant saugumo garantijas, pateiks aiškią ir pagreitintą eurointegracijos perspektyvą. Pagaliau veiks savarankiškai, o ne vien lauks instrukcijų iš Amerikos.
