Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po to, kai Edwardas Lucasas išleido knygą „Naujasis šaltasis karas“ (angl. The New Cold War), jos pavadinimas šiandien skamba beveik pranašiškai.
2008-aisiais ši tezė daugeliui Vakarų politikų ir ekspertų atrodė perdėta – Rusija tuomet dar buvo laikoma sudėtingu, bet potencialiai bendradarbiauti galinčiu partneriu. Tačiau jau po kelių mėnesių prasidėjęs Rusijos–Sakartvelo karas (2008), o vėliau ir Krymo aneksija (2014) bei plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą (2022) privertė iš naujo pažvelgti į anuometinius įspėjimus.
E.Lucasas buvo vienas pirmųjų Vakarų komentatorių, sistemingai kalbėjusių apie tai, kad Rusijos politika jau seniai peržengė įprastos geopolitinės konkurencijos ribas ir kuria platesnės konfrontacijos su Vakarais strategiją.
Jo analizės jungia politinę istoriją, saugumo politiką ir Rusijos vidaus sistemos supratimą – nuo sovietinių saugumo struktūrų mentaliteto iki Kremliaus naudojamų įtakos, propagandos ir ekonominio spaudimo instrumentų.
Šiandien, kai karas Ukrainoje iš esmės pakeitė Europos saugumo architektūrą, E.Lucasas sako, kad daugelis anuometinių įspėjimų pasitvirtino – tačiau kai kurias grėsmes jis pats pripažįsta neįvertinęs iki galo.
Pokalbyje su juo aptariame, kaip gimė „Naujojo šaltojo karo“ idėja, kodėl Vakarai ilgai nenorėjo jos girdėti ir ką šiandien apie Rusiją, Ukrainą bei galimus pokyčius pačioje Rusijos sistemoje galime suprasti žvelgdami į pastarųjų dviejų dešimtmečių patirtį.
– Pakalbėkime apie knygą, kurią atsinešiau. Ją parašėte 2007-aisiais, o 2008 metais ji buvo išleista pavadinimu „Naujasis šaltasis karas“. Tuo metu tai buvo gana drąsi ir net provokuojanti tezė – daugelis Vakaruose nemanė, kad santykiai su Rusija gali taip pablogėti. Ar tuomet jau manėte, kad šis „naujasis šaltasis karas“ gali peraugti į tikrą karinį konfliktą?
– Šią knygą parašiau 2007-aisiais, o 2008 metais ji pasirodė kaip tam tikras įspėjimas Vakarams – raginimas rimtai vertinti Putino režimo keliamą grėsmę. Didžiausias mano tuometinis nerimas buvo galimas karas Sakartvele. Deja, šiuo klausimu buvau teisus.
Tačiau visiškai neįvertinau Ukrainos grėsmės – knygoje apie Ukrainą beveik nekalbėjau. Daug dėmesio skyriau Baltijos šalims, nes tuo metu NATO iš esmės neturėjo realaus plano, kaip jas sustiprinti ar apginti krizės atveju.
Man atrodė, kad Baltijos valstybės yra pažeidžiamos netikėto Rusijos puolimo. Be to, tuo metu daugelis šalių buvo iš esmės ištuštinusios savo ginkluotąsias pajėgas, nes didžioji dalis dėmesio buvo skiriama ekspedicinėms operacijoms Irake ir Afganistane. Todėl man atrodė, kad Vakarai nemato tikrosios grėsmės ir netinkamai organizuoja savo gynybą.
Kitas dalykas, kurį norėjau pabrėžti, buvo Rusijos pinigų ir įtakos poveikis Vakaruose. Tai nebuvo tradicinis Šaltasis karas, koks buvo Sovietų Sąjungos laikais. Tada Sovietų Sąjunga ir Varšuvos paktas turėjo milžinišką karinę galią. O Rusija tuo metu kariniu požiūriu nebuvo itin stipri – jos karinis jūrų laivynas turėjo, regis, vos apie dvidešimt tinkamų plaukioti laivų ir vis dar kentėjo nuo 1990-ųjų nuosmukio.
Tačiau jau tada buvo aišku, kad Kremlius labai sistemingai naudoja kitokias priemones: propagandą, nešvarius pinigus, spaudimą ir bauginimą. Šiuo klausimu taip pat buvau teisus.
Taigi iš esmės mano prognozės buvo labiau teisingos nei klaidingos – nors kai kurias grėsmes galėjau įvertinti dar tiksliau. Tuo metu daugelis iš manęs juokėsi ir sakė, kad aš tik keliu paniką. Dabar jau niekas nebesijuokia.
– Kada supratote, kad Rusija neapsiribos vien Krymu ir kad konfliktas gali peraugti į plataus masto invaziją į Ukrainą?
– Tiesą sakant, rašydamas knygą aš iš dalies pražiūrėjau Oranžinę revoliuciją – ji jau vyko tuo metu, kai dirbau prie knygos.
Tuo metu nemaniau, kad Ukraina rimtai konfliktuotų su Rusija. Man atrodė, kad Ukrainos politinė klasė yra pernelyg korumpuota ir nekompetentinga, todėl ja visada bus galima manipuliuoti. Iš esmės maniau, kad Ukraina yra panašioje situacijoje kaip Baltarusija.
Tačiau viskas radikaliai pasikeitė po Maidano. Šį įvykį aš vertinau labai rimtai. Buvo akivaizdu, kad Ukraina keičiasi, kad visuomenė bunda ir stiprėja valstybės savimonė. Ir čia suveikė paradoksas: Rusija pati sukūrė problemą, kurios labiausiai norėjo išvengti. Kuo labiau Maskva spaudė Ukrainą, tuo labiau ukrainiečiai konsolidavo savo nacionalinę tapatybę.
Po Krymo aneksijos man jau nebeliko jokių abejonių. Tada parengiau naują knygos leidimą, kurį pusiau juokais pavadinau „Sakiau jums“ leidimu. Jame rašiau, kad situacija dabar jau išties rimta: Rusija naudoja ne tik vadinamąsias hibridinio karo taktikas – propagandą, spaudimą ar destabilizaciją – bet ir atvirą karinę jėgą. Tai buvo realus, kinetinis karas, ir Rusija jį vykdė gana efektyviai.
Mano įsitikinimu, jei tuomet Vakarai būtų pabudę – pradėję rimtai didinti gynybos išlaidas, stiprinti atgrasymą ir taikyti tikrai griežtas sankcijas Rusijai – 2022 metų plataus masto karo galėjo ir nebūti. Tokiu atveju milijonai žmonių Ukrainoje šiandien būtų gyvi, nebūtų sužeisti ar traumuoti.
Mes visi už tai sumokėjome milžinišką kainą, o didžiausią kainą, žinoma, sumokėjo ukrainiečiai. Ir tai mane iki šiol labai pykdo ir nuvilia, nes šio karo buvo galima išvengti – jis nebuvo neišvengiamas.
– Vladimiras Putinas – ir pastaruoju metu kartu su Donaldu Trumpu – vis dažniau kalba apie būtinybę Ukrainoje surengti rinkimus: tiek prezidento, tiek galbūt ir parlamento. Ar jis mano, kad vis dar turi pakankamai įtakos Ukrainoje, kad tokie rinkimai galėtų pakeisti politinę situaciją ir būtų palankūs Rusijai?
