Tiesiogiai
15min be reklamos
2022 09 07, 07:03

M.Morawieckis apie Vokietijos reparacijų klausimą: „Tai sąskaita už pavogtą ateitį“

Yra nusikaltimų, kurių niekados negalima visiškai atleisti ir kurių negalima pamiršti. Laikas neatleidžia kaltininko nuo pareigos atlyginti žalą aukai. Net jei jo nusikaltimai atrodo sunkiai įvertinami.
Mateuszas Morawieckis
Mateuszas Morawieckis / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Man atrodo, kad ne visų Vakarų Europos šalių gyventojai iki galo supranta, kokio masto tragedija Lenkijai buvo Antrasis pasaulinis karas. Žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, šį konfliktą galima vertinti kaip daugybę mūšių, kariuomenės manevrų ir politikų sprendimų. Mums tai visų pirma nusikaltimų, žiaurumų ir naikinimo seka, visiems laikams prarastos vystymosi galimybės.

Nuo pat pradžių Antrasis pasaulinis karas buvo šaltakraujiškai suplanuotas nusikaltimas, kuriuo siekta fiziškai likviduoti ištisas tautas, sunaikinti ištisas valstybes.

Žinoma, karas visur atnešė mirtį ir destrukciją. Tačiau Rytų Europoje šis siaubingas laikmetis buvo šimtą kartų baisesnis nei Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ar Danijoje. Nors šiandien tai sunku įsivaizduoti, prieš tris kartas nacistinė Vokietija atėmė iš lenkų teisę į gyvenimą, laikydama mus vergų rase, su kuria galima nebaudžiamai vykdyti siaubingus nusikaltimus ir eksperimentus.

Rasinė neapykanta, pranašumo jausmas ir kolonijinės Trečiojo Reicho ambicijos lėmė didžiausią tragediją mano šalies istorijoje, sužlugdė visos tautos galimybes ir viltis. Lenkija iki šiol kovoja su šio karo pasekmėmis. Ir ji tęs kovą dar ilgai po to, kai iš gyvenimo pasitrauks paskutiniai šio nežmoniško laiko liudininkai.

Pagal Vokietijos generalinį planą „Ost“, dauguma lenkų turėjo būti išnaikinti, o nedidelė jų dalis paversta vergais, priverstiniais darbininkais. Šis nusikalstamas planas pradėtas vykdyti nuo pirmosios Antrojo pasaulinio karo dienos.

Pagal Vokietijos generalinį planą „Ost“, dauguma lenkų turėjo būti išnaikinti, o nedidelė jų dalis paversta vergais, priverstiniais darbininkais.

Net pirmosios bombos, kurios 1939 m. rugsėjo 1 d. 4.40 val. krito ant Lenkijos, buvo nutaikytos ne į karinius objektus, o į taikaus Vielunio miesto ligonę ir gyvenamuosius namus. Vokiečiai ant tylaus, miegančio miesto numetė 380 bombų, kurių bendras svoris siekė 46 tonas. Tai buvo sadistiškas, siaubingas tiesioginis genocidas.

Pirmosiomis dienomis vermachtas ir pagalbiniai daliniai, sudaryti iš paprastų vokiečių, gyvus degino beginklius vaikus ir moteris.

Vida Press nuotr./Karo pradžia. Berniukas verkia sugriautos Varšuvos gatvėje, 1939 m. rugsėjis
Vida Press nuotr./Karo pradžia. Berniukas verkia sugriautos Varšuvos gatvėje, 1939 m. rugsėjis

Žinomoje 1939 m. rugsėjo nuotraukoje amerikiečių fotografas Julienas Bryanas užfiksavo dvylikametę mergaitę Kazimierą Kostewicz, apimtą nevilties prie vokiečių kareivio nušautos nedaug vyresnės sesers Anos kūno.

Tokių vaikų, gedinčių savo tėvų, brolių ir seserų, draugų, Lenkijoje buvo milijonai. Tuo pačiu metu ir milijonai tėvų dėl karo gedėjo savo vaikų. Tai buvo pragariškos žudynės, kurias vokiečiai daugiausia vykdė prieš paprastus, nekaltus civilius gyventojus.

Kažkuriame Vokietijos name ar dvare iki šiol kabo Rafaelio Santi sukurtas jauno vyro portretas.

Okupuotos Lenkijos kasdienybė buvo nuolatiniai nusikaltimai, civilių gyventojų žudynės, milžiniško masto lenkų turto grobstymas, daugiau kaip 500 tūkst. paveikslų, skulptūrų ir kitų meno kūrinių pasisavinimas. Kažkuriame Vokietijos name ar dvare iki šiol kabo Rafaelio Santi sukurtas jauno vyro portretas.

Lenkijos kasdienybė vokiečių nelaisvėje – tai griuvėsiais paversti ištisi miestai, kultūrinių ir religinių objektų naikinimas, gaudynės gatvėse, parodomosios egzekucijos, medicininiai eksperimentai su kaliniais ir karo belaisviais, vaikų grobimas iš tėvų (buvo pagrobta mažiausiai 200 tūkst. vaikų) ir vežimas į Reicho gilumą „germanizuoti“. Galiausiai, Lenkijos teritorijoje buvo įrengta siaubinga mirties mašina – koncentracijos stovyklos.

Viktorijos Savickos/15min nuotr./Aušvico-Birkenau valstybinis muziejus
Viktorijos Savickos/15min nuotr./Aušvico-Birkenau valstybinis muziejus

Nusikalstamo smurto veiksmai buvo detaliai suplanuoti ir turėjo pavadinimus: Intelligenzaktion, Sonderaktion ar Außerordentliche Befriedungsaktion. Visas šias organizuotas operacijas vokiečiai nukreipė prieš lenkų tautos elitą – profesorius, teisininkus, gydytojus, inžinierius, mokytojus ar architektus.

Vien per operaciją „Tanenberg“ pirmaisiais karo mėnesiais vokiečiai nužudė apie 55 tūkst. Lenkijos piliečių, įskaitant visų lygių valdininkus, vietos aktyvistus, mokytojus, policininkus ir daugelio kitų valstybei svarbių profesijų atstovus. Per šešerius metus buvo nužudyta daugiau kaip 5,2 mln. mano šalies piliečių, o gyventojų skaičius sumažėjo maždaug 12 mln.

Pasibaigus karui Lenkijos ekonomika buvo visiškai sugriauta, pramonė sunaikinta, miestai sulyginti su žeme.

O kas nutiko tiems, kurie visą tą laiką vykdė terorą Lenkijoje? Dažnu atveju jie tapo vietos elitu, gyveno pasiturinčiai, išvengė bet kokios atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Pavyzdžiui, vienas iš Varšuvos sukilimo budelių Heinzas Reinefarthas, kuris po karo tapo Vesterlando miesto, esančio garsiojoje Zilto saloje, meru, o vėliau – Šlėzvigo-Holšteino landtago nariu.

O kas nutiko tiems, kurie visą tą laiką vykdė terorą Lenkijoje? Dažnu atveju jie tapo vietos elitu, gyveno pasiturinčiai, išvengė bet kokios atsakomybės už padarytus nusikaltimus.

Heinzas Reinefartas yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių, rodančių, kuo iš tikrųjų baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Baigėsi didžiule neteisybe. Tikra tiesa, kruviniausias pasaulio istorijoje karas taip ir nebuvo tinkamai įvertintas.

Todėl šiandien keliame reparacijų klausimą, kompensacijos už vokiečių nusikaltimus prieš lenkų tautą ir Lenkijos piliečius klausimą. Nusikaltimus, kurių tiesiog negalima pamiršti.

Rūpindamiesi teisingumu ir geru nukentėjusiųjų vardu, parengėme Lenkijos nuostolių dėl Vokietijos agresijos ir okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais 1939–1945 m. ataskaitą. Ši 3 tomų ataskaita yra specialiai tam suburtos ekspertų grupės daugiau nei ketverių metų darbo rezultatas. Tai sąskaita už pavogtą ateitį.

Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos
Vida Press nuotr./Varšuvos griuvėsiai 1945 m., po II pasaulinio karo pabaigos

Iš Antrojo pasaulinio karo turėtume pasimokyti, kad pamiršti, neaprašyti, nenuteisti ir nenubausti nusikaltimai reiškia, kad ateityje jų bus dar daugiau. Juk šiandien visos Europos akivaizdoje vykdomi karo nusikaltimai – Rusijos kariuomenės prieš Ukrainos žmones. Šiuolaikiniai barbarai turi žinoti, kad jie neišvengs atsakomybės už savo nusikaltimus – genocidą, naikinimą ir plėšimus. Jie turi žinoti, kad teisingumas neišvengiamai juos pasieks.

Vokietija daugelį metų laikėsi pozicijos, kad karo reparacijų klausimas jau seniai išspręstas. Ir vis dėlto visai neseniai Vokietija nusprendė išmokėti kompensaciją hererų ir namų etninėms grupėms už daugiau nei prieš šimtmetį Namibijoje vykdytą genocidą. Beveik po 50 metų Vokietija taip pat sutiko išmokėti kompensacijas Miuncheno olimpinių žaidynių metu įvykdytų teroristinių išpuolių prieš Izraelio sportininkus aukų šeimoms.

Ši 3 tomų ataskaita yra specialiai tam suburtos ekspertų grupės daugiau nei ketverių metų darbo rezultatas. Tai sąskaita už pavogtą ateitį.

Nesvarbu, ar nuo nusikaltimo praėjo 10, 50 ar 100 metų. Svarbu tai, ar jie buvo realiai įvertinti.

Bet kokiose diskusijose dėl žalos atlyginimo privaloma atsižvelgti ir į šiuos Vokietijos valdžios institucijų gestus. Totalitarinės Vokietijos karo mašinos aukos nusipelno ne tik tokios pat pagarbos ir atminimo kaip ir kolonializmo ar terorizmo aukos. Dėl neįsivaizduojamo 1939–1945 m. Lenkijai padarytos skriaudos masto žalos atlyginimas trunka ne vienerius metus.

Po Antrojo pasaulinio karo kiekvienais metais sakome „niekada daugiau“, tačiau kompensacija lenkų tautai taip ir netapo realybe. Egzistencine prasme šių nuostolių neįmanoma įvertinti ar atlyginti. Juk kas gali įvertinti žmogaus gyvybės kainą? Šią sąskaitą kaltininkams gali pateikti tik istorija. Tačiau atsakomybė tenka ir visuomenėms bei valstybėms. Ši atsakomybė yra išmatuojama ir kiekybiškai įvertinama.

Po Antrojo pasaulinio karo kiekvienais metais sakome „niekada daugiau“, tačiau kompensacija lenkų tautai taip ir netapo realybe.

Tikime, kad tokia atsakomybė už padarytas skriaudas yra pagrindas kurti bendrą tautų ateitį. Neįmanoma žvelgti į ateitį nežinant tiesos apie praeitį. Privalome ir norime žengti toliau. Vienintelis kelias, vedantis į priekį, yra tiesos kelias. Tikiuosi, kad mes žengiame pirmą žingsnį šiame kelyje.

Viliuosi, kad tokiu būdu galėsime užverti vieną tamsiausių Lenkijos, Europos ir pasaulio istorijos skyrių.

Mateuszas Morawieckis yra Lenkijos Respublikos ministras pirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min