„Miestas serga“: ukrainiečiai sutrypė Rusijos propagandą apie „puikų“ gyvenimą Mariupolyje

„Tai, ką rodo Rusijos televizija, yra pasakos kvailiams. Didžioji dalis Mariupolio tebėra griuvėsiai“, – sako Johnas, ukrainietis, gyvenantis okupuotame Mariupolyje. BBC pakeitė jo vardą ir pavardę — baimindamasi represijų, kurios šioje teritorijoje tapo kasdienybe.

Pasak vyro, okupacinė valdžia dailina tik fasadus" „Jie remontuoja pastatų fasadus pagrindinėse gatvėse, į kurias atsiveža filmavimo kameras. Tačiau už kampo – griuvėsiai ir tuštuma. Daug žmonių vis dar gyvena pusiau sugriautuose butuose, kurių sienos vos laikosi“.

AFP/„Scanpix“/Mariupolis

Nuo tada, kai prieš daugiau nei trejus metus Mariupolį po žiaurios apgulties ir bombardavimo užėmė Rusijos pajėgos, šis miestas tapo vienu skaudžiausių Rusijos invazijos simbolių. Tūkstančiai žuvo, Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 90 procentų gyvenamųjų pastatų buvo sugriauti ar apgadinti.

Pastaraisiais mėnesiais prorusiški influenceriai mėgina piešti naujo, blizgančio Mariupolio paveikslą. Ten – rekonstruoti pastatai, šventės, gyvenimas, regis, grįžęs į įprastas vėžes. Tačiau BBC kalbėjosi su žmonėmis, kurie vis dar gyvena griuvėsiuose arba jau spėjo pabėgti. Jų liudijimai atskleidžia visai kitą realybę.

„Aplink sklando daug melo“, – sako 66 metų Olha Onyško, praėjusiais metais pasprukusi į Ternopylį. Ji iki šiol nepamiršta savo gimtojo miesto.

„Turėjome gražų miestą, bet dabar jis serga. Nepasakyčiau, kad jie daug ką sutvarkė. Yra centrinė aikštė – tik ten esantys pastatai buvo rekonstruoti. O ten, kur stovėjo pastatai, taip pat yra tuščių erdvių. Jie išvalė nuolaužas, bet net neatskyrė žuvusiųjų kūnų, jie tiesiog buvo pakrauti į sunkvežimius su nuolaužomis ir išvežti iš miesto“, – pasakoja ji.

Kasdienybę apsunkina ir elementarių dalykų stoka. Vanduo čia tapo prabanga.

„Reuters“/„Scanpix“/Mariupolis

„Vanduo teka dieną ar dvi, paskui jo nėra tris dienas. Namuose laikome kibirus ir kanistrus su vandeniu. Vandens spalva tokia geltona, kad net užvirinus jį baisu gerti“, – kalba kitas Mariupolio gyventojas Jamesas, kurio tapatybę BBC taip pat laiko paslaptyje.

Žmonės juokauja, kad vanduo vietomis primena kokakolą. Tačiau tai ne juokų dalykas. Pasak tremtyje dirbančio Mariupolio mero pavaduotojo Serhijaus Orlovo, miestas praktiškai liko be saugaus vandens šaltinio.

„Liko tik vienas rezervuaras, tiekiantis vandenį Mariupoliui. Dabartiniams gyventojams to būtų užtekę maždaug pusantrų metų. Kadangi okupacija truko ilgiau, tai reiškia, kad geriamojo vandens apskritai nėra. Vanduo, kurį naudoja žmonės, neatitinka net minimalaus geriamojo vandens standarto“, – sako jis.

Elektra čia dingsta dažniau nei dega. Maistas — brangus, o būtiniausių vaistų rasti beveik neįmanoma.

„Nėra būtiniausių vaistų. Diabetikams sunku laiku gauti insulino, be to, jis beprotiškai brangus“, – pasakojo Jamesas.

BBC kreipėsi į Mariupolio okupacinę administraciją, prašydama paaiškinti situaciją dėl vandens ir vaistų, tačiau jokio atsakymo negavo.

Tačiau bene skaudžiausia okupacijos dalis — vaikų protų perprogramavimas. Andrijus Kožušyna, metus praleidęs Mariupolio universitete po okupacijos, dabar iš Dnipro stebi, kas vyksta jo mieste.

„Jie moko vaikus melagingos informacijos ir propagandos. Pavyzdžiui, mokykliniuose vadovėliuose teigiama, kad Donecko, Luhansko, Charkivo, Zaporižios, Chersono, Odesos, Krymo ir net Dnipropetrovsko sritys jau priklauso Rusijai“, – sako jis.

Dar daugiau — rengiamos specialios pamokos „Pokalbiai apie svarbius dalykus“, kuriose pasakojama, kaip 2022-aisiais Rusija „išlaisvino“ rusakalbius gyventojus nuo tariamų nacistų.

„Mokytojai, kurie atsisako vesti šias pamokas, yra gąsdinami arba atleidžiami iš darbo. Jie tarsi perprogramuoja mūsų vaikų protus“, – liūdnai konstatuoja Johnas.

Karas Ukrainoje / Ruslan Kaniuka/Ukrinform/SIPA / Ruslan Kaniuka/Ukrinform/SIPA

Sovietmečio tradicijos čia sugrįžo su trenksmu. Per Antrojo pasaulinio karo pergalės dieną Mariupolio centrinėje aikštėje žygiavo vaikai ir suaugusieji, apsirengę kariniais kostiumais, skambėjo paradinė muzika, aplink plazdėjo raudona, mėlyna ir balta. Ukraina tokių sovietinių ritualų jau seniai vengė, bet okupuotose teritorijose jie primetami iš naujo.

Pasipriešinimas tęsiasi

Tačiau pasipriešinimas niekur nedingo. Naktimis mieste ant sienų atsiranda Ukrainos vėliavos spalvų grafičių, klijuojami lapeliai su užrašais „Išlaisvinkite Mariupolį“ ir „Mariupolis — tai Ukraina“. Johnas, Jamesas ir Andrijus — šio slapto judėjimo dalis.

„Šie pranešimai skirti moralinei paramai mūsų žmonėms, kad jie žinotų, jog pasipriešinimas gyvas“, – paaiškino Jamesas.

Jų misija — rinkti žvalgybinę informaciją apie okupacinės kariuomenės judėjimą.

„Aš fiksuoju informaciją apie Rusijos kariuomenės judėjimą. Analizuoju, kur jie gabena ginklus, kiek karių įvažiuoja į miestą ir išvažiuoja iš jo, kokia įranga remontuojama mūsų pramoniniuose rajonuose. Slapta darau nuotraukas ir laikau jas paslėpęs, kol saugiais kanalais perduodu jas Ukrainos žvalgybai“, – pasakoja Johnas.

„Reuters“/„Scanpix“/Mariupolis

Kartais aktyvistai rizikuoja dar labiau — sabotuodami infrastruktūrą. Bent kelis kartus buvo padegtos geležinkelio signalizacijos dėžės, siekiant sutrikdyti okupantų logistiką.

Bet tokia veikla — pavojinga. Andrijus prisipažįsta, kad buvo priverstas bėgti, kai suprato, jog jį demaskavo.

„Galbūt kaimynas mane įskundė. Bet kartą, kai parduotuvėje pirkau duonos, pamačiau kareivį, kuris rodė mano nuotrauką kasininkei ir klausė, ar žino, kas tai per žmogus“, – prisimena jis. Tą pačią dieną jis paliko Mariupolį, paspruko per kontrolės postus, keliavo per Rusiją, Baltarusiją ir iš šiaurės grįžo į Ukrainą.

Marijos Kutniakovos asmeninio archyvo nuotr./Marija Kutniakova ir jos Mariupolis, kurio jau nėra

Tiems, kurie liko, kiekviena diena — iššūkis.

„Kiekvieną dieną ištrinsi žinutes, nes tavo telefonas gali būti patikrintas patikros postuose. Bijai skambinti draugams Ukrainoje, nes gali būti klausomasi tavo telefono“, – sakė Jamesas.

„Žmogus iš gretimo namo buvo suimtas tiesiog gatvėje, nes kažkas pranešė, kad jis neva perduoda informaciją Ukrainos kariškiams. Tavo gyvenimas kaip filmas — nuolatinė įtampa, baimė, nepasitikėjimas“, – pridūrė jis.