Kadaise šią gyvenvietę valdė sovietai, o vėliau – Rusijos valstybinė bendrovė „Trust Arktikugol“, tai kadaise buvo tankiausiai apgyvendinta vieta Špicbergene (dar žinomame kaip Spalvardas). Dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje joje gyveno apie 1500 žmonių.
Staiga, 1998 m., miestelis buvo apleistas ir iki šiol laikomas vienu įdomiausių miestų vaiduoklių pasaulyje, rašo onet.pl.
Piramidėje gausu postsovietinių pastatų. Viduryje stovi paminklas – Lenino biustas, iki šiol žvelgiantis į apmirusią gyvenvietę. Plieninės sijos, griuvėsių krūvos ir apleisti kalnakasybos traukiniai pasitinka nedaugelį lankytojų, bjaurodami vietovę. Iš kur Špicbergene atsirado sovietinis miestas ir kodėl jis buvo apleistas?
Remiantis istoriniais duomenimis, Špicbergenas vikingų buvo apgyvendintas dar 1140 m. XV a. dėl šios vietos pradėjo konkuruoti anglai, olandai, ispanai, prancūzai, danai, norvegai, vokiečiai, švedai ir rusai, kurie daugiausia vertėsi banginių medžiokle, dar – žvejyba.
Iki 1920 m. Špicbergenas buvo niekieno žemė. Tik Špicbergeno sutartimi archipelagas tapo Norvegijos dalimi, tačiau Švedijai ir Rusijai buvo suteikta teisė eksploatuoti jo gamtinius išteklius su sąlyga, kad teritorija niekada nebus militarizuota.
1910 m. švedai čia pastatė kalnakasių gyvenvietę, kurią po 10 metų perdavė rusams. Taip buvo įkurta Piramidė – miestelis pasaulio gale tikrąja šio žodžio prasme. Jis buvo pavadintas pagal piramidės formos kalną, stūksantį už gyvenvietės. 1931 m. rusai pradėjo kasti anglis, kurių išgaunamas kiekis viršijo visas normas. Geri atlyginimai viliojo vis daugiau kalnakasių, atvykstančių į šį nedraugišką kraštą ieškoti uždarbio.
Šaltojo karo metais Piramidė tapo sovietų utopija, kuria siekta parodyti likusiam pasauliui Sovietų Sąjungos galią ir pristatyti Sovietų Sąjungą kaip daug labiau išsivysčiusią vietą nei, tarkime, Norvegija.
Tai netgi pavyko. Norvegai po salyną judėjo šunų kinkiniais ir slidėmis, o rusai skraidė sraigtasparniais, norvegai visą maistą į savo gyvenvietes atsigabendavo laivais, o Piramidė buvo beveik visiškai savarankiška – turėjo savo mėsinių gyvulių fermas, šiltnamį, kuriame buvo auginami švieži vaisiai ir daržovės, melžiamų karvių, rašo onet.pl.
Čia veikė treniruoklių salė, baseinas ir kavinė su vaizdu į arktinį kraštovaizdį. Net opera buvo, kad padėtų išgyventi poliarinę žiemą. Kalnakasių vaikai galėjo lankyti mokyklas, vaikų darželius, o šeimos galėjo prisijungti prie darbininkų archipelage. „Tikra idilė“ – galima pavadinti.
Viskas ėmė griūti po 1990-ųjų, žlugus Sovietų Sąjungai. Kasykloms nesisekė, šiaurėje išgaunama anglis buvo prastos kokybės. Valdanti bendrovė pradėjo prarasti pinigus ir negalėjo sau leisti išlaikyti mokyklų, todėl išsiuntė kalnakasių vaikus namo. Kalnakasių skaičius ėmė pamažu mažėti.
Daugėjo ieškinių dėl per nelaimingus atsitikimus nukentėjusių darbuotojų. Per 8 metus kasyklose žuvo 20 darbuotojų. Vis dėlto vinimi į Piramidės karstą tapo lėktuvo katastrofa 1996 m. rugpjūčio 29 d. Lėktuvu skrido 141 kasyklas valdančios bendrovės darbuotojas, visi jie žuvo.
1998 m. buvo nuspręsta Piramidę palikti. Miestelis visiškai ištuštėjo. Tačiau kitaip nei kiti miestai-vaiduokliai, jis nebuvo apiplėštas ar nusiaubtas.
Paprastai miestus-vaiduoklius naikina vandalai ir laikas bei gamta. Piramidė visais šiais požiūriais yra išskirtinė.
Miestas yra pasaulio pakrašty tikrąja šio žodžio prasme. Tad vandalų čia tiesiog nėra. Orai šioje Žemės rutulio vietoje šalti ir su sausu vėju, tad ir dėl to Piramidė ganėtinai gerai išsilaikė. Miestas atrodo taip pat jau 50 metų ir, tikėtina, taip pat atrodys ir po 500 metų.
Tiek, kad sustojo laike dar sovietmečiu, tad dabar vaizdais čia lyg iš postapokaliptinio filmo, kuriame žmonija dėl nežinomų priežasčių tiesiog išnyko nuo Žemės paviršiaus, filmavimo aikštelėje.
Tačiau rusai Piramidės neapleido. Praėjus 10 metų po to, kai žmonės išsikraustė, kalnakasybos įmonė kartu su Špicbergeno gubernatoriumi nusprendė paversti šią sovietinės architektūros vietą turistų traukos objektu. Juk turistai iš Vakarų nori pamatyti, kaip atrodė Šaltojo karo laikų „utopija“, kuri iki šių dienų išliko beveik nepakitusi, tik be gyventojų.
Ir išties – Vakarų turistams patiko galimybė aplankyti nepaliestą sovietinį miestą. Vien 2014 m. Piramidę aplankė 7 tūkst. turistų, dauguma norvegai, nes šią vietą nesunku pasiekti laivu.
Lankytojai galėjo apžiūrėti postsovietinius pastatus, apsistoti Piramidės viešbutyje, kuris dažnai būdavo perpildytas, leistis į žygius. Tačiau į žygius galima buvo eiti tik turint ginklą – čia dažnai lankosi baltosios meškos, tad visame Špicbergene į bet kokias išvykas už gyvenviečių ribų reikia pasiimti šautuvą.
Šiuo metu aplankyti šią vietą nėra paprasta – dėl Rusijos invazijos į Ukrainą kelionės į Piramidę apribotos.
Pati Rusija, kaip manoma, planuoja čia grįžti ir miestą paversti mokslinių tyrimų baze, sekdama Norvegijos pėdomis, kuri taip pasielgė su dviem archipelage esančiomis kalnakasių gyvenvietėmis, rašo onet.pl.
Kaip teigiama, dar 2018 m. Piramidėje greta turistų buvo galima sutikti ir Rusijos biologų bei kitų sričių mokslininkų. Ar toks ir bus rusų tikslas, konkrečių duomenų nėra.
