2003 metais pulkininkė leitenantė Jennie Carignan įėjo į istoriją kaip pirmoji moteris, tapusi Kanados kariuomenės kovinių ginklų padalinio vado pavaduotoja. Šiuo metu ji tarnauja Afganistano pietuose esančioje Kandaharo provincijoje, vienoje iš pavojingiausių vietų planetoje. J.Carignan vadovauja pulkui inžinierių ir minavimo ekspertų.
Pasak jos, vyrai, kuriems vadovauja, su ja elgiasi kaip su bet kuriuo kitu kariu. Tačiau moteris pabrėžia, kad taip buvo tikrai ne visada. „Karjeros pradžioje, kai dar buvau jauna leitenantė, susidūriau su priešiškumu. Tačiau daugelis jaunų leitenantų su juo susiduria atėję į kariuomenę. Pagarbą reikia užsitarnauti“, – BBC teigė karė.
„Uniforma padeda“
„Aš užaugau su visais. Nebuvo taip, kad tiesiog staiga atsiradau iš niekur nieko, tarsi nauja atvykėlė mieste“, – sakė J.Carignan.
Kalbėdama apie Nacionalinės Afganistano armijos karius, pulkininkė teigė buvusi nustebinta, kaip šiltai jie ją priėmė. „Uniforma labai padeda, – sakė ji. – Jie elgiasi su manimi lygiai taip pat, kaip su mano kolegomis kariais.“
J.Carignan kariuomenėje tarnauja jau 23 metus. Karė dalyvavo misijose Golano aukštumose bei Bosnijoje ir Hercegovinoje.Pulkininkė įsitikinusi, kad gyvenimas gali iškelti vienodai sudėtingų iššūkių tiek karo lauke, tiek namuose. J.Carignan yra keturių vaikų mama. Jauniausiam jų – treji, vyriausiam – 14 metų. Jos šeima gyvena Kvebeke, Kanadoje.
„Visų, tarnaujančių kariuomenėje, gyvenimo būdas yra iššūkis. Tačiau mano vaikai didžiuojasi tuo, ką čia darau, – BBC sakė karė. – Mano vyras susitvarko su viskuo puikiai ir aš juo pasitikiu 100 procentų.“
Didelis žingsnis
Ericas Lefrancois, inžinierius, Kanados kariuomenėje ištarnavo 22 metus. Šiuo metu jis yra vyriausiasis naujo būrio – šeimos vadas. Būdamas pulkininkės J.Carignan vyras, E.Lefrancois rūpinasi 14-mečiu Zacku, 11-mete Amelie, 9-mečiu Ianu ir trejų metukų Camille.
„Amelie tris kartus per savaitę lanko gimnastikos užsiėmimus, Zackas groja smuiku ir buvo karo mokyklos auklėtinis, Ianas groja pianinu ir žaidžia ledo ritulį. Taigi stengiuosi, kad jie būtų užsiėmę“, – pasakojo vyras.
E.Lefrancois pasitraukė iš kariuomenės 2008 metais.
„Jennie niekada nekėlė klausimų dėl šio sprendimo. Taigi aš tiesiog žengiau šį didelį žingsnį. Juk po 22 metų, praleistų kariuomenėje, išties nėra lengva iš jos pasitraukti“, – sakė vyras.
E.Lefrancois juokėsi pasakodamas, kaip žmonės reaguoja išgirdę, kad jis rūpinasi keturiais vaikais, kol žmona tarnauja Afganistane. „Jie žiūri išpūtę akis ir negali patikėti. Aš vienas esu su vaikais“, – sakė vyras.
„Ji tikrai drąsi“
Jei E.Lefrancois kas nors neduoda ramybės, tai tik jauniausios dukters santykiai su sugrįžusia motina. „Rūpinuosi, nes žinau, kad gali kilti problemų. Taip buvo su mūsų sūnumi Ianu, kai jam buvo dveji, – pasakojo vyras. – Jennie buvo išsiųsta į Golano aukštumas, o kai grįžo, Ianas jos nepripažino ir visą laiką laikėsi įsikibęs manęs.“
Tačiau E.Lefrancois didžiuojasi tuo, kaip jo vaikai susidoroja su šia situacija. „Žinoma, jiems labai trūksta mamos. Jie turi prisidėti prie šeimos gyvenimo truputį daugiau nei tuo atveju, jei Jennie būtų namuose. Matau, kaip jie tampa nepriklausomi ir stiprūs žmonės. Tai ir buvo vienas iš mūsų, kaip jų tėvų, tikslų“, – pasakojo vyras.
Sėdėdama prie pusryčių stalo su lėkšte dribsnių rankose, 11-metė Amelie Lefrancois teigė, kad didžiuojasi savo mama. „Kai pasakau draugams, kad mano mama Afganistane, jie manęs klausia, ar man neliūdna, ar aš jos nepasiilgstu. Ir taip, aš sakau, kad man jos labai trūksta ir kad ji yra tikrai labai drąsi, būdama taip toli“, – BBC sakė mergaitė.
Šeima su pulkininke J.Lefrancois internetu kalba kartą per savaitę. Ianas sako laukiąs, kada galės pamatyti mamą per kompiuterį, nes dėl jos labai jaudinasi. „Truputį liūdžiu, nes žuvo labai daug žmonių, o aš nenoriu, kad ir ji žūtų. Mano širdy tarsi kažko trūksta ir aš labai laukiu, kada ji pagaliau grįš namo rugsėjį.“
