-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Namus palikusi ukrainietė Aleksandra apie karo pradžią: „Atsibudome nuo smūgio“

Ukrainietė Aleksandra iki paskutinės dienos netikėjo, kad Rusija ims atakuoti jos šalį, todėl niekur nesiruošė. Tačiau, kai prieš savaitę pabudo nuo sprogimų, apsisprendė tą pačią dieną iškeliauti pas giminaičius. Laiko turėjo tik dokumentams ir vienam lagaminui su drabužiais pagriebti. Sūnus dar norėjo pasiimti televizorių, bet teko jį palikti, nors moteris jaučia su namais greičiausiai atsisveikinusi visam laikui.
Kijevo gatvės Rusijos agresijos pradžioje
Kijevo gatvės Rusijos agresijos pradžioje / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Tokio puolimo nesitikėjo

„Kai viskas prasidėjo – ketvirtadienį 4 val. ryte, pagalvojau, kad nori tik išgąsdinti mus. Pagąsdins ir viskas, – kalbėdama su portalu 15min prisiminė Aleksandra Nikolajeva, šiuo metu besiglaudžianti pas giminaičius netoli Rumunijos. – Vienas smūgis atėjo kaip tik į mūsų pusę. Nuo jo 4 val. ir atsibudome.“

Iš jų daugiaaukščio namo buvo puikiai matyti sprogimų skleidžiamas švytėjimas, ėmė drebėti sienos

Moteris su vyru ir sūnumi gyvena į šiaurę nuo Kijevo, netoli Černobylio. Iš jų daugiaaukščio namo buvo puikiai matyti sprogimų skleidžiamas švytėjimas, ėmė drebėti sienos.

Sutuoktiniai iškart suprato, kad raketos skrieja į Černobylio pusę ir greičiausiai iš Baltarusijos pusės. Nuo jų namų iki sienos nėra nė 100 km, todėl teko skubiai galvoti, kaip elgtis.

„Iš pradžių visi manė, kad mus nori išgąsdinti. Niekas negalvojo, kad puolimas pasieks tokį mastą, – kalbėjo pašnekovė. – Iki paskutinės dienos niekur nevažiavome.

Sesuo, gyvenanti Kijevo centre, visai nebegalėjo išvažiuoti, nes nebeišleido. Mes iki vakaro dar buvome namie, vylėmės, kad nieko rimčiau nebebus.

Net kai viršum skrido lėktuvai, galvojome, kad mūsiškiai, nes buvo be skiriamųjų ženklų. O vėliau per televiziją paaiškino, kad mūsų lėktuvai – su Ukrainos vėliavomis, ant jų nieko nebuvo. Praskrido apie 50 lėktuvų.

Iš pradžių visi manė, kad mus nori išgąsdinti. Niekas negalvojo, kad puolimas pasieks tokį mastą.

Galiausiai šeima nusprendė keliauti pas Aleksandros giminaičius, gyvenančius netoli sienos su Rumunija. Jiems buvo lengviau, nes sūnui – jau 15 metų. Sesers kūdikiui – tik 8 mėn. Kadangi neturi mašinos, ji negalėjo palikti miesto. Todėl dabar nakvoja rūsiuose. Dienomis esą ramiau, bet naktį neįmanoma likti namie, nes virš galvų skraido raketos.

„Kai vyko derybos (Baltarusijoje – red. past.), Rusija žadėjo, kad tuo metu nieko nevyks. Bet apšaudė taip baisiai, pas mus susprogdino karinį objektą, buvo daug nukentėjusių“, – pyko pašnekovė.

Šeima iškeliavo jau kitą naktį, nepaisydami komendanto valandos. 700 km kelionė buvo rizikinga ne tik dėl to – važiuojant pro Rivną kažkas sprogo, po to tamsus dangus nusidažė rožine spalva.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos invazija į Ukrainą
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos invazija į Ukrainą

Anksčiau Donecke gyvenę, bet į Kijevą persikraustę pažįstami tikino taip pat negalvoję, kad prasidės kažkas panašaus. „Sako, kad dabar – kur kas blogiau nei 2014-aisiais. Anuomet tiesiog atėjo, prigąsdino žmones ir viskas tapo Rusija. Dabar žmonių nepaimsi tiesiog taip. Čia – ne vienas miestas, kad ir ką jie galvotų, Ukraina yra didelė.“

Ne savo gimtose vietose įsikūrusi ir Aleksandra – anksčiau ji gyveno Kryme, ten jos tėvas turėjo skrydžių oro balionais verslą. Tačiau, Rusijai ėmus reikšti pretenzijas į pusiasalį, ten nebegrįžo.

Prireikė psichologų pagalbos

Ką per tokį skubų pasiruošimą pavyko pasiimti? „Nieko nebuvome paruošę. Buvau tikra… Turbūt vienintelė iš daugybės savo pažįstamų. Niekas nebuvo paruošta.

Turiu aplanką, kurį pasiimu važiuodama į užsienį, jame yra vaiko pasas, kiti reikalingi dokumentai. Kai dar buvo galima laisvai vaikščioti, negalvojau, kad taip bus. O jau kai nusprendėme važiuoti, atidariau spintą ir į lagaminą sumečiau keletą daiktų sūnui.

Jis norėjo dėl viso pikto ir televizorių pasiimti. Nes aš, tiesą sakant, atsisveikinau su savo butu. Vaikas stipriai verkė. Nors ir 15 metų, vaikas vis tiek yra vaikas. Jam baisu grįžti į savo kambarį, bijo, kad nebepareis.“

Kartu iš savų namų bėgo daugybė gyventojų: su vaikais, gyvūnais, pagyvenusiais ir dažnai neįgaliais tėvais. Aleksandros žodžiais, daugelis pastarųjų (kaip ir jos pačios tėvas) priklausomi nuo insulino. Kadangi vaistinės uždarytos, jo gauti tapo itin sunku.

Kai nusprendėme važiuoti, atidariau spintą ir į lagaminą sumečiau keletą daiktų sūnui.

Pabėgėliai apsistojo maždaug 70 km nuo sienos su Rumunija. Ten esą ramu, nors nuolat skelbiamas oro pavojus, gyvenvietė stipriai apgriauta, nes aplink yra nemažai karinių objektų.

Giminaičių būstas kol kas nenukentėjęs. 5 kambarių name, be šeimininkų, glaudžiasi dar dvi šeimos. Aleksandra džiaugiasi ir tokiomis sąlygomis. Vieni pažįstami vieno kambario bute spaudžiasi su dar keturiomis šeimomis.

Bučoje netoli Kijevo, šalia gausiai apšaudyto Hostomelio oro uosto gyvenanti draugė nebeturi nieko, dabar glaudžiasi pas pažįstamus.

Gyvenvietėje atidarytas persikėlusiųjų štabas, galima kreiptis humanitarinės pagalbos. Žmonės nedega noru keliauti kur nors kitur, apsistoja grupėmis, nes taip bent mažesni vaikai gali pažaisti kartu. Mažiesiems dabar psichologiškai itin sunku. Psichologinės pagalbos galima gauti telefonu.

„Man vakar jau prisireikė. Psichologinės pusiausvyros visiškai nejaučiu, nuolat verkiu. Stipriai verkiau ir 2014-aisiais, kai Krymas tapo Rusija.

Nebuvau ten buvusi jau trejus metus. Tėvas stipriai susirgo, pasiėmiau jį iš Krymo į Kijevą ir nebegrįžau. Bijau, kad šitai tęsis metų metus. Žinoma, visas pasaulis mus palaiko, bet, spėju, iš tiesų jiems nelabai rūpi.“

Visa šalis dabar gyvena karo sąlygomis. Parduotuvės, vaistinės, jei nesugriautos, veikia. Aleksandros pažįstama moteris dirba elektrinėje, bet dabar išleista neplanuoto poilsio, darbą tęsia tik techniniai darbuotojai.

Psichologinės pusiausvyros visiškai nejaučiu, nuolat verkiu. Stipriai verkiau ir 2014-aisiais, kai Krymas tapo Rusija.

Jie prižiūri, kad elektrinė nebūtų užpulta, o nakčiai irgi traukiasi į slėptuves, nes pagrindinis atakų tikslas – subombarduoti oro uostus, karinius ir kitus svarbesnius objektus.

Sūnaus mokykla nebedirba. Jau ketvirtadienį vaikai perėjo prie nuotolinių pamokų, bet netrukus paaiškėjo, kad net ir tai bus nelengva.

„Mūsų mokytoja, nors jau vyko bombardavimas, pravedė geografijos pamoką. Labai stipriai palaikė vaikus. Visi klausėme jos ir raudojome. Sakė: mano devintokai, turime laikytis, esate baigiamojoje (pagrindinio išsilavinimo) klasėje, visi neabejotinai pasimatysite. Paskui užsidarė ir online pamokų nebuvo.“

Taip mokytis nebūtų lengva ir dėl to, kad dabar internetas ne visur veika. Gyvenvietėje, kur apsistojo Aleksandra, yra trys interneto tiekėjai, bet ne visi veikia, nes buvo subombarduotos stotys. Kai kuriuose kaimuose esą nėra net šviesos ar vandens, jie atkirsti nuo pasaulio.

„Kalbama, kad vieną gyvenvietę užėmė rusai, bet to neįmanoma patikrinti. Turiu draugę, kuri visą laiką leidžia rūsyje su vaiku. Jau porą dienų jos nepagaunu ir net neįsivaizduoju, ar gyvi, kaip laikosi.“

Piktina melagienos

Aleksandrai ypač pikta dėl kai kurių paprastų rusų požiūrio į situaciją Ukrainoje. Daugelis jos pažįstamų netiki, kad joje vyksta karas. Vieni giminaičiai aiškina, esą jie viską išsigalvoja.

„Draugė gyvena Charkive. Visas miestas subombarduotas. Žmogus nieko nebeturi: namų, mašinos, 5 dienas gyvena rūsyje. Mūsų vaikai seniau kartu dziudo treniruotes lankė, bet persikėlė į Charkivą. Nėra maisto produktų, vaistinės uždarytos“, – tarytum skeptikams iš Rusijos pasakoja pašnekovė.

Ji ironiškai svarstė, kodėl Rusija, būdama tokia stipri, iki šiol neužėmė nė vieno didelio Ukrainos miesto.

„Galvojo, kad bus labai lengva. Žiūrėkite, kaip buvo prieš tai.

Kryme labai lengvai viskas praėjo, viską paėmė. Ukrainoje taip neišėjo, žmonės to nenori, žmonės čia normaliai gyvena.

Kryme labai lengvai viskas praėjo, viską paėmė. Ukrainoje taip neišėjo, žmonės to nenori, žmonės čia normaliai gyvena. Jau XXI amžius, esame atskira valstybė. Taip, turime problemų, bet tai – mūsų problemos. (Vladimiras) Putinas – ne mano prezidentas, aš jo nerinkau. Gal ir už (Volodymyrą) Zelenskį nebalsavau, bet jis dabar stovi už mane, kad išlikčiau gyva ir mano vaikai būtų gyvi.

Ką jie dabar daro – siaubinga. Chersone vakar sustabdė vyrą, bandė paimti jo telefoną. Jis nenorėjo atiduoti, todėl nužudė – tiesiog taip. Labai daug vaikų žuvo.“

 Ukrainos valstybinės ypatingų situacijų tarnybos nuotr./Karo Ukrainoje padariniai
Ukrainos valstybinės ypatingų situacijų tarnybos nuotr./Karo Ukrainoje padariniai

Esą sklinda daug melagingos informacijos, Rusijoje kalbama, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra netiesa, kad patys daug ką padarė.

„Dabar vaikui – atostogos. Bet kodėl jis turi slėptis su manimi? Jis nori atostogauti, valsą su drauge šokti.

Sušaudė vieną šeimą – buvo mano pažįstami. Sakė, kad nelies taikių gyventojų, tik karinius objektus, oro uostus. Dabar jau viskas, visus gniuždo. Įvesta komendanto valanda, prašo nebeiti į lauką, nes jie žvėrėja.

Su V.Putinu neįmanoma tartis. Viskas mano! Kaip taip gali būti? Mes – atskira valstybė. 30 metų egzistavome, o dabar – viskas mano…

Turiu daug rusų draugų oreivių. Kai kurie bijo, kad juos pasodins, – grėstų 20 metų kalėjimo (jei protestuotų – red. past.).

Niekas nežino, kada viskas baigsis. Žinoma, baigsis, duokdie, mūsų pergale. Tikime savo pergale, savo vaikinais. Su juo (V.Putinu – red. past.) negalima susitarti, neįmanoma tartis, jis nenori. Viskas mano! Kaip taip gali būti? Mes – atskira valstybė. 30 metų egzistavome, o dabar – viskas mano…“

Ukrainiečių kariai iš perimtų rusų telefonų pokalbių sužinojo, esą šiems buvo pasakojama, kad Ukrainos miestuose jie bus sutikti su gėlėmis, padėkomis už išgelbėjimą. „Nuo ko mus gelbėti? – piktai nukirto Aleksandra. – Kad tik tų gėlių jiems kapinėse nepadėtų…

Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas

Mes jo negirdime, apskritai į jį nežiūrime. Kai matome V.Putiną, jo negirdime, visai neklausome, nes žmogus yra nesveikas. Blogiau už Adolfą Hitlerį. Norėjo atsidurti vadovėliuose. Jis ir taip bus mūsų vadovėliuose. Nesuvokiu, ko jie, taip pat (Aliaksandras) Lukašenka, nori. A.Lukašenka pasakė, kad Baltarusijos karių Ukrainoje nėra, o Chersone stovi vaikinai su baltarusiškais kariniais antsiuvais.“

Ukrainiečių ginklai – ir keiksmai

„Laikausi normaliai, – patikino pašnekovė. – Dėl mamos jaudinuosi – pačiame Kijevo centre gyvena, visai niekur neina. Kai prasidėjo karas, lyg tyčia važiavo namo traukiniu.

Kiekvieną karas užklupo skirtingai ir visi gelbėjosi, kaip galėjo, bėgo, kaip išmanė. Kai kurie iki sienos važiavo po 26 val. Sūnaus bendraklasė išvažiavo į Lenkiją, eilėje prastovėjo 5 paras – 5 paras! Vienintelis geras dalykas – kad ten padeda, yra dušai, duoda maisto. Žmonės iš Lenkijos, Rumunijos visi padeda, neatsako.“

Bičiulė iš Lietuvos Aleksandros paprašė rašyti kasryt: gyva, gyva, gyva… „Aš gyva, gyvensiu dar ilgai, mirti dar nenoriu (bene vienintelį kartą per pokalbį moteris nusijuokė). Prieš mėnesį buvau Vilniuje, kai jis šventė 699 gimtadienį, net neįsivaizdavome, kad taip nutiks.

Nenoriu bėgti, tik kraštutiniu atveju, jei vaiką reikėtų išvežti. Tikiuosi, kad atsilaikysime ir viskas bus gerai.

Kijevą – didžiulis miestas, jiems bus sunku paimti. Charkivą tiesiog subombardavo, kažkoks siaubas. Ten siautėja marodieriai. Rusai neturi ką valgyti, mobiliųjų telefonų, atima telefonus iš mūsų vaikinų, taikių gyventojų. Tuomet paskambiname savo operatoriams, kad užblokuotų. Eina į parduotuves ir prašo valgyti. Jie su savimi neturėjo nieko. Išsiuntė juos net nesakydami, kur. Visi vaikinai – šauktiniai, jauni, 22-25 metų, vyresnių nei 45-erių nelabai nėra.

Neįsivaizduoju, kas turėtų įvykti, kad Rusija sustotų. Kalbėjau su sese, ji gyvena Rusijoje. Atsibudo ir bankuose nebeturėjo pinigų, įvyko kiberataka, pinigai nuvertėjo. Jam (V.Putinui – red. past.) visiškai nusispjauti ant savo tautos, tai jau tikrai, visiškai vienodai.“

Gyvenvietės, kur apsistojusi Aleksandra, vyrai dabar – teroboronoje (taip vadinama teritorinė gynyba – red. past.), moterys su vaikais namie pasislėpusios kas kur.

„Turiu daug draugų karių, jų žmonos išvažiavo į užsienį. Aš nenoriu. Kol vyras bus ten ir padės, nenoriu išvažiuoti. Draugai iš Lietuvos ragina važiuoti, bet nenoriu iš namų. Nebent bus visai nepakeliama…

Mano šeima lieka, nevažiuosim. Laukiame. Nenoriu bėgti, jau tik kraštutiniu atveju, jei vaiką reikėtų išvežti. Tikiuosi, kad atsilaikysime ir viskas bus gerai.

Jei išvažiuotume, vyras liktų. Juk neišleidžia 18-60 metų amžiaus vyrų. Niekas ir neišvažiuoja. Rodė, kad išvažiavo 30 žmonių. Į Lenkiją išvažiavo moterys su vaikais arba vyrai, kurie patys pirmi suspėjo išvažiuoti, kai dar nebuvo aišku, kaip viskas pasisuks.

Vojenkomatai (karinis komisariatai – red. past.) jau perpildyti. Net nebenori imti žmonių, o jie eina, net jei nebegali kovoti. Atėjo 70-80 metų senukas, maldavo jį priimti: „Aš juos užmušiu!“

Pastarosiomis dienomis internete paplito daugybė vaizdo įrašų, kuriuose kalbantys ukrainiečiai, ypač jei rodomi sugriauti pastatai, sužaloti ar žuvę žmonės, itin gausiai keikiasi. Bet tai daugeliui tapo pagrindiniu ginklu prieš puolimą.

Jie galvojo, kad čia visi sutiks aplodismentais, „valio, atėjo Rusija!“. Kokia dar Rusija… Jei norėčiau būti Rusijoje, važiuočiau ten gyventi.

„Netoli Odesos du vaikinai – beginkliai! – šarvuočiui nurodė klaidingą adresą, tad jis atsidūrė akligatvyje.

Žmonės nepasiduoda. Jie galvojo, kad čia visi sutiks aplodismentais, „valio, atėjo Maskva, Rusija!“. Kokia dar Rusija… Jei norėčiau būti Rusijoje, važiuočiau ten gyventi“, – pyko Aleksandra.

Jai dabar juokingai skamba dar tokie neseni skundai dėl karantino ribojimų, nurodymai vengti kontaktų, užsikrėtus likti namie. Pašnekovės šeima išvengė COVID-19, net Lietuvoje, kur bendravo su keliais netrukus susirgusiais žmonėmis, atsilaikė. Nuolat testuodavosi, „sėdėjo namie kaip išprotėję“ – bijojo parnešti užkratą moters tėvui, kuris serga cukriniu diabetu.

Jie visuomet elgėsi, kaip buvo liepiami, todėl ir dabar stoja į kovą už šalį. „Rusijoje kalba, kad verčia eiti kovoti. Niekas neverčia, tauta pati stojo. Yra kariuomenė ir teritorinė gynyba. Žmonės patys atėjo, jiems davė ginklus, suregistravo, o Rusijoje visai kita pasakoja.

Koroną dabar visi pamiršo, niekas apie ją nebegalvoja. Draugė važiavo iki sienos su vaiku, visą kelią temperatūra buvo 40 laipsnių. Dukrai – 3 metukai, jos tėtis kariškis ir iškart išėjo kovoti. Mergaitė dabar visiems aiškina, kad jos tėtis užmuš visus rusus ir juos nugalės.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius