Kinija ir Japonija patiria pavojingiausią diplomatinę krizę per pastarąjį dešimtmetį, kadangi didėjanti įtampa dėl Taivano sužlugdė ankstesnes viltis išlaikyti dvišalių santykių atšilimą, prasidėjusį po pandemijos. 2023 m. panaikinus daugumą COVID-19 apribojimų atrodė, kad Pekino ir Tokijo santykiai pamažu gerėja. Tačiau iki 2025 m. pabaigos dėl serijos ginčų, ypač dėl vadinamojo „Taivano klausimo“, situacija ir vėl smarkiai komplikavosi.
Dvišalių santykių trapumas tapo ypač akivaizdus nuo 2025 m. spalio 21 d., kai Japonijos ministro pirmininko pareigas užėmė Sanae Takaichi – pirmoji moteris šiame poste. Iš pradžių Kinijos ir Japonijos vyriausybės pareiškė norą bendradarbiauti: Takaichi ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas susitiko daugiašalio aukščiausiojo lygio forumo metu ir pakartojo siekį kurti „abipusiškai naudingus santykius, grindžiamus bendrais strateginiais interesais“ – šis šūkis, vartojamas nuo 2007 m., dabar skamba gana tuščiai. Takaichi susitikimą išnaudojo, kad iškeltų Japonijos saugumo klausimus, įskaitant Kinijos veiklą Rytų Kinijos jūroje.
Karingas dabartinės Japonijos premjerės nusiteikimas – jokia staigmena. Takaichi dar 2025 m. spalio 28 d., prabėgus vos keletui dienų po jos inauguracijos, susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentu Donaldu Trumpu. Ministrė pirmininkė pažadėjo „naują Japonijos ir JAV aljanso aukso amžių“ ir įsipareigojo „toliau stiprinti atgrasymo ir reagavimo pajėgumus“. Tai buvo pasakyta po jos itin ambicingų pareiškimų dėl Japonijos gynybos išlaidų padidinimo iki 2 proc. BVP 2026-iais – dvejais metais anksčiau nei planuota. Taip pat pažadėta paspartinti trijų pagrindinių nacionalinio saugumo dokumentų, kurie jau buvo atnaujinti vos prieš trejus metus, peržiūrą.
Tačiau kai kurie analitikai tokias premjerės ambicijas vertina atsargiai, nes Japonijos skolos ir BVP santykis yra didžiausias tarp išsivysčiusių ekonomikų – apie 240 procentų. Be to, į eilę dėl politinių lyderių dėmesio rikiuojasi daugybė kitų svarbių šalies reikalų. Fiskaliniai ir politiniai apribojimai, susiję su tolesniu gynybos išlaidų augimu, yra labai realūs.
Dabartinis Kinijos ir Japonijos diplomatinis konfliktas prasidėjo pernai lapkričio 7 d., kai Takaichi, atsakydama į klausimus per biudžeto komiteto posėdį Japonijos parlamento žemuosiuose rūmuose, pareiškė, kad Kinijos karinės jėgos panaudojimas prieš Taivaną, įskaitant tokį scenarijų kaip jūrų blokada, reikštų „grėsmę keliančią situaciją“, į kurią Japonija turėtų reaguoti.
Taivano sala yra nepakeičiamas strateginis objektas abiem šalims.
Kaip žinia, Taivano sala yra nepakeičiamas strateginis objektas abiem šalims. Kinijai Taivanas yra nacionalinio vieningumo branduolys. Tekančios Saulės šalyje atskiro ir demokratinio Taivano saugumas dabar aiškiai siejamas su pačios Japonijos gynyba. Tokijo ilgalaikė strateginės dviprasmybės politika „Taivano klausimu“ buvo panaši į Jungtinių Valstijų, bet su Takaichi atėjimu jos kryptis ima keistis. Taipėjaus valdžios institucijos viešai parėmė Japoniją, ragindamos Kiniją elgtis santūriai ir pabrėždamos, kad invazija į konfliktą įtrauktų sąjungininkus, įskaitant Japoniją ir JAV.
Tačiau šiuo metu Taivane opozicijoje esančios Gomindano (KMT) partijos atstovai nebuvo tokie palankūs Japonijos premjerės politinei retorikai. Pavyzdžiui, buvęs Taivano prezidentas ir KMT pirmininkas Ma Ying-jeou jos komentarus pavadino „neatsargiais“. Ma teigė, kad Japonijos ministrė pirmininkė nutraukė savo pirmtakų vykdytą nuosaikią diplomatiją ir kritikavo ją už dešiniojo sparno militaristinio kurso atgaivinimą Japonijoje. Ma apibūdino santykius tarp Kinijos ir Taivano kaip „vidaus reikalą“, į kurį Japonija neturėtų kištis.
Platesne prasme, Takaichi komentarai interpretuojami atsižvelgiant į tradicinį Taivano politinį diskursą, vertinantį potencialių sąjungininkų įsikišimą žemyninės Kinijos įsiveržimo į salą atveju. Šie vertinimai yra pasiskirstę pagal politines linijas. Takaichi Japonijoje daugiausia laikoma buvusio premjero Shinzo Abe (pirmininkavo 2006–2007 m. ir 2012–2020 m.) įpėdine (jis buvo populiarus ir Taivane tarp dabartinės valdančiosios Demokratinės pažangos partijos („žaliosios stovyklos“) atstovų dėl savo atviros paramos Taivanui). Kinijos pastangos Takaichi pulti ir diskredituoti greičiausiai padidins jos populiarumą Taivane. Kita vertus, opozicijos KMT („mėlynosios stovyklos“) rėmėjai greičiausiai vaizduos Japonijos premjerę kaip karo kurstytoją.
Kaip ir buvo galima tikėtis, Pekino reakcija į tokį Takaichi „akiplėšiškumą“ buvo greita ir itin aštri. Dar lapkričio 8 d. Kinijos generalinis konsulas Osakoje Xue Jian platformoje X paskelbtame įraše paminėjo Takaichi komentarus ir pareiškė, kad „purvina galva, kuri į viską kišasi neatsargiai, turi būti nukirsta be jokių dvejonių“.
Nors šis provokuojantis įrašas buvo pašalintas, po jo oficialūs Kinijos šaltiniai pradėjo ilgalaikę Takaichi pasmerkimo kampaniją. Kinijos diplomatijos puolimas prieš Japoniją yra stulbinantis net pagal agresyvius „vilko kario“ diplomatijos, praktikuojamos Xi Jinpingo valdymo eroje, standartus. Kinijos komunistų partijos (KKP) vadovybė aiškiai nusprendė imtis griežtų diplomatinių, ekonominių ir karinio bauginimo priemonių, kad atgrasytų Japoniją nuo tolesnių žingsnių remiant Taivaną ir nusiųstų įspėjimą kitoms regiono vyriausybėms.
Purvina galva, kuri į viską kišasi neatsargiai, turi būti nukirsta be jokių dvejonių.
Tęsdama savo atgrasymo kampaniją, Kinija išsikvietė Japonijos ambasadorių, protestuodama kreipėsi į Jungtines Tautas, atnaujino draudimą importuoti jūros gėrybes iš Japonijos, išleido kelionių įspėjimus Kinijos piliečiams akcentuodama jų saugumą, atšaukė skrydžius ir kultūrinius renginius bei sustiprino pakrančių apsaugos patruliavimą aplink ginčytinas Senkaku (Diaoyu) salas.
Diplomatinė Kinijos ir Japonijos konfrontacija perėjo ir į karinę sferą. Tokijas gruodžio 6 d. pranešė, kad kinų naikintuvai „J-15“, esantys tarptautinėje oro erdvėje netoli Japonijos Okinavos salų, nukreipė ugnies valdymo radarus į japonų naikintuvus „F-15“ – tai pavojingas žingsnis, kai ginklai nutaikomi į oponentą. Pekinas savo ruožtu apkaltino Tokiją, kad šis trukdo kinų pajėgoms vykdyti įprastas karines pratybas ir mokymus.
Kalbant apie ekonominio bendradarbiavimo dėmenį, abipusiai santykiai įgauna papildomų niuansų, nes abiejų šalių ekonomikos itin glaudžiai susietos. Kinijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, Japonija yra trečia pagal dydį Kinijos prekybos partnerė, o Kinija yra didžiausia Japonijos prekybos partnerė. KKP išmoko 2012 m. vykusio kivirčo dėl ginčytinų Senkaku salų pamokas, kai nacionalistinio įkarščio apimti kinai protestuodami ėmė niokoti šalyje esančių Japonijos kompanijų turtą. Šį kartą Pekinas supranta, kad nacionalizmo kurstymas yra dviašmenis kardas, galintis pridaryti didelės žalos, ir ypač tada, kai pačios Kinijos ekonominė situacija yra sudėtinga. Tapatybės atskleisti nepanorėjęs Kinijos ekonomikos departamento pareigūnas leidiniui „South China Morning Post“ patvirtino, kad „Pekinas tapo atsargesnis spręsdamas išorinius konfliktus, vengia nacionalizmo kurstymo iki nekontroliuojamo lygio“.
Sourabhas Gupta, vyresnysis mokslo darbuotojas Kinijos ir Amerikos studijų institute Vašingtone teigė, kad Pekinas „bandė žaisti abiem frontais“ – retoriškai kritikuoti Japoniją ir bausti ją ekonominėmis priemonėmis turizmo bei jūros gėrybių importo srityse, bet kartu siekė ir apsisaugoti nuo atoveiksmio, „tyliai nuramindamas Japonijos įmones Kinijoje“.
Tačiau Kinijos spaudimas Japonijai atsisuko prieš ją pačią. Takaichi sprendimas surengti priešlaikinius rinkimus vos po kelių mėnesių nuo jos kadencijos pradžios davė milžiniškų dividendų, kadangi premjerės atstovaujama Liberaldemokratų partija (LDP) visiškai perėmė parlamentą. Partija užsitikrino absoliučią daugumą, suteikdama Takaichi puikią galimybę įgyvendinti politikos darbotvarkę.
Šiai partijai tai buvo didžiausias rinkimų poslinkis nuo tada, kai ji, vadovaujama premjero Abe, 2012 m. atkovojo valdžią iš Japonijos demokratų partijos. 2024 m. parlamento žemųjų rūmų rinkimuose 191 vietą laimėjusi LDP šių metų vasario 8 d. balsavime pasididino mandatų skaičių iki 316. Tai suteikia partijai dviejų trečdalių balsų daugumą, reikalingą bet kokių aukštųjų rūmų sprendimų panaikinimui.
Kinijos bandymas daryti spaudimą Takaichi, siekiant priversti premjerę pakeisti poziciją po precedento neturinčių jos pareiškimų, kad Japonija gali kariniu būdu įsikišti į Taivano krizę, akivaizdžiai žlugo. Rinkėjai, nesibaimindami atsakomųjų ekonominių Kinijos priemonių už minėtus pareiškimus, pritarė nepalenkiamai premjerės pozicijai Pekino atžvilgiu.
Anglijos Varviko universiteto (angl. University of Warwick) tarptautinės politikos ir japonistikos profesorius Christopheris Hughes‘as, komentuodamas situaciją teigė, kad „Kinijos taktika iki šiol buvo nesėkminga arba, tiesą sakant, atsisuko prieš ją pačią, nes Japonijos rinkėjai pritarė Takaichi pasiryžimui atsilaikyti prieš Kinijos spaudimą“.
Kinijai (ir iš dalies Pietų Korėjai) kelia nerimą, kad po istorinės pergalės Takaichi spaudos konferencijoje pareiškė ketinanti įvykdyti savo pažadą peržiūrėti 9 straipsnį – Japonijos konstitucijos karo atsisakymo išlygą – ir įvesti nepaprastosios padėties nuostatas. Ji pažymėjo: „Mes paspartinsime trijų nacionalinio saugumo dokumentų peržiūrą, kad iš esmės sustiprintume savo nacionalinio saugumo politiką. Taip pat bandysime peržiūrėti Konstituciją.“ Siekdama padaryti Japoniją „stiprią ir klestinčią“, Takaichi pažadėjo didinti metinį gynybos biudžetą, panaikinti ginklų eksporto apribojimus ir priimti šnipinėjimo prevencijos įstatymą.
Japonija pastaraisiais metais įgyvendino esmines saugumo reformas. Nuo 2022 iki 2025 m. gynybos išlaidos padidėjo nuo 35 mlrd. iki 56 mlrd. JAV dolerių. Pietvakarių salose buvo išplėsta kariuomenės ir pakrančių apsaugos tarnybos veikla. Modernizuotos bazės salose netoli Taivano, dislokuotos priešlaivinės ir priešlėktuvinės raketos, sustiprintos oro gynybos sistemos. Planuojama iki 2026 metų kovo Kiusiù (Kyūshū) saloje įdiegti 12 tolimojo nuotolio tipo raketų, kurios taps „atsakomųjų smūgių pajėgumų“, leidžiančių vykdyti ribotus smūgius į priešo taikinius, dalimi. Toks Japonijos pasirengimas, kartu su JAV pajėgumais, padeda atgrasyti ir nuo puolimo prieš Taivaną, nes gali apriboti Kinijos galimybes operatyviai veikti regione ir mažina greitos pergalės perspektyvas.
Ministrė pirmininkė Takaichi taip pat remia „laisvą bei atvirą Indijos–Ramiojo vandenyno regioną“ ir bendradarbiavimą per vadinamojo Ketverto (angl. The Quad) aljansą (Japonija, Australija, Indija ir JAV). Tai strategijos, siekiant atsverti Kinijos įtaką, elementai. Tačiau tarptautinėje aplinkoje, kurioje JAV ir Kinijos konkurencija jau pakenkė taisyklėmis grindžiamai tarptautinei tvarkai, minėto aljanso reikšmė (ypač turint omenyje neprognozuojamą Trumpo politiką) gali gerokai sumažėti. Japonija, Australija ir Indija turėtų gilinti bendradarbiavimą, remdamosi vidutinės galios šalių darbotvarkės nustatymo perspektyva.
Jiao Tong universiteto Japonijos studijų centro eksperto dr. Zheng‘o Zhihua nuomone, Japonijos pastangos stiprinti atgrasymo priemones ir griežtinti aljanso su JAV koordinavimą Tokijuje vertinamos kaip gynybinė reakcija į blogėjančią saugumo aplinką regione. Kinai į tai atsako intensyvesne karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų veikla Rytų Kinijos jūroje. Savo ruožtu japonai, atsižvelgdami į šias operacijas, pateisina didesnes gynybos išlaidas, naujus dislokavimus ir operatyvinių koncepcijų plėtrą. Abi pusės tvirtina, kad laikosi santūrumo, tačiau kiekvienas eskalavimo žingsnis sustiprina kitos pusės nepasitikėjimą.
Minėtas ekspertas taip pat tvirtina, kad Japonijos rinkimai pakeitė Tokijo vidaus politikos išskaičiavimus ir padidino įtampas regione. Ar ši nauja konfigūracija įsuks saugumo stiprinimo varžybų su Kinija spiralę, priklausys ne tiek nuo Takaichi rinkimų kampanijos retorikos, kiek nuo kasdienių sprendimų.
