Nustatyta, kad lėktuvo kapitonas buvo 44-erių Andrejus Solomencevas. Tačiau šturvalą valdė antrasis pilotas – 49-erių Igoris Ževelovas. Jis skrido mokinio teisėmis, nes iki šiol yra pilotavęs tik kito tipo lėktuvus. Šis savarankiškas skrydis jam buvo pirmasis už Jak-42 šturvalo.
„Tunošno“ oro uosto, iš kurio kilo lėktuvas, darbuotojai tvirtina, kad kapitoną pakeitęs I.Ževelovas prieš lėktuvo startą labai nervinosi.
Kas nutiko lėktuvo vadui
Žinių tarnybos pateikė daugybę versijų. Tačiau beveik visa Rusijos žiniasklaida vienbalsiai tvirtina, kad lėktuvo vadas A.Solomencevas turėjo rimtų šeimyninių problemų. Todėl, įklimpęs savo asmeninio gyvenimo vingiuose, galėjo nepastebėti pagalbininko klaidos.
Ekspertų teigimu, Jak-42 yra saugus lėktuvas: gali pakilti ir dviem varikliais, nusileisti jis gali ir būdamas techniškai netvarkingas. Tačiau pakilimas – tai silpnoji šio lėktuvo vieta. Ko gero, lėktuvą valdęs antrasis pilotas bandė jį atplėšti nuo žemės tinkamai neįsibėgėjęs.Lėktuvui įsibėgėjant, pilotas padarė vadinamąją leitenanto klaidą.
Jak-42 katastrofa – unikali Rusijos civilinės aviacijos istorijoje, nes šio tipo laineris nukrito ir sudužo pakildamas. Iki šiol tokių incidentų pavyko išvengti.
Eksperto žodis
Skrydžių saugos specialistas Vladimiras Gerasimovas spėja, kad Jak-42 katastrofos scenarijus buvo toks: lėktuvui įsibėgėjant, pilotas padarė vadinamąją leitenanto klaidą. Kitaip tariant, kaip ir daugelis nepatyrusių pilotų tokiu atveju, per anksti patraukė į save orlaivio šturvalą.
„Bandymas atplėšti lėktuvą nuo žemės esant nepakankamam greičiui tolygus savižudybei“, – apibendrino V.Gerasimovas.
Be to, pasak šio eksperto, nors abu žuvę pilotai ir nebe „piemenys“, jų skraidymo stažas šiuo lėktuvo modeliu gana kuklus: atitinkamai 1 500 ir 400 valandų.
„Aviacijoje laikoma, kad antrasis pilotas yra patyręs, jei atskraidė tūkstantį, o kapitonas – keturis tūkstančius valandų“, – sakė ekspertas.
