Vakaruose ir Kijeve jau seniai kalbama, kad įvykdydama Krymo pusiasalio aneksiją ir pakurstydama karą Donbase, Rusija visiškai sugadino santykius su Ukraina. Vis dėlto Maskvoje laikomasi kitokios nuomonės – neva dar ne viskas prarasta.
N.Popescu rašo, kad tokio optimizmo šaltinis – Rusijos santykiai su Gruzija. Dar 2008-aisiais kariavęs su Maskva, Tbilisis įžengė į politinės normalizacijos procesą ir tam tikrą ekonominių santykių „perkrovimą“.
Maskvoje tikimasi, kad jei pavyko normalizuoti santykius su Gruzija, toks pat scenarijus laukia ir Ukrainos. Tačiau ar įmanoma tai padaryti neišsprendus konfliktų dėl Krymo ir Donbaso?
Anot autoriaus, šioks toks Ukrainos ir Rusijos susitaikymas artimiausiais metais yra įmanomas. Nors dėl karinių Maskvos veiksmų Ukrainos teritorijoje ukrainiečiai yra nusistatę prieš Rusiją kaip niekada anksčiau, paprastai tokie jausmai bėgant laikui nuslopsta.
Be to, Ukraina – ne pirmoji posovietinė šalis, su Rusija besikaunanti atvirame ar hibridiniame kare. Gruzijos ir Moldovos pajėgos kariavo su Maskvos remiamais separatistais 1991–1993 metais, tačiau pakankamai greitai, 1994 metais, abiejų šalių vyriausybės jau buvo pakankamai draugiškos Rusijai.
N.Popescu teigia, kad Gruzijos atveju istorija po 2008-ųjų karo kartojasi lėtesniu tempu. Rusija pačioje XXI a. pradžioje keletą kartų Gruzijos prekėms paskelbė embargą, 2008 m. į šalį siuntė savo pajėgas, pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją kaip nepriklausomas valstybes bei ėmė jas palaipsniui integruoti į karinę, ekonominę ir politinę Rusijos erdvę.
Vis dėlto dabar Tbilisis siekia normalizuoti santykius su Rusija.
Gruzija ir jos populiacija tikrai nėra prorusiška, tačiau priešiškumas Maskvai dramatiškai sumažėjo, o prekyba – augo.
2012–2017 m. Gruzijos eksportas į Rusiją išaugo 900 proc. Vien 2017 m. prekyba išaugo beveik dvigubai: nuo 206 mln. dolerių (166 mln. eurų) iki 394 mln. (319 mln. eurų) dolerių.
Atnaujinus tiesioginius skrydžius, Rusijos turistų skaičius Gruzijoje išaugo 40 proc.
Ukrainiečių nuomonė keičiasi
Provakarietiška Gruzijos pozicija išlieka stipri, tačiau 31 proc. gruzinų palankiai vertina prisijungimą prie Rusijos vadovaujamos Eurazijos Sąjungos. Anot autoriaus, dar prieš dešimtmetį niekas negalėjo įsivaizduoti tokių skaičių.
Jie – įspėjimas galvojantiems, kad dabartinė antirusiška Ukrainos pozicija yra ilgalaikė ir nekintanti.
Yra teigiančių, jog karas Ukrainoje – kur kas kruvinesnis nei Gruzijoje ar Moldovoje. Krymo aneksija ir toliau išliks opus klausimas, o paliaubų nesilaikymas Donbase, nuolat jame dislokuojami kariai bei iš regiono grįžtantys ukrainiečių karstai ir toliau kurstys Ukrainos gyventojų priešiškumą Rusijai.
Nepaisant karo Donbase, teigiamai Rusiją vertinančių ukrainiečių skaičius išaugo nuo 24 proc. 2015 m. iki 28 proc. 2016 m. Parama ES integracijai sumažėjo nuo 63 proc. 2014 m. iki 51 proc. 2017 m.
N.Popescu neabejoja, kad tai – tiesa. Vis dėlto jis priduria, kad eilinių gyventojų ir elito, linkstančio Rusijos kryptimi, Ukrainoje visada buvo daugiau nei Gruzijoje ar Moldovoje.
Nepaisant karo Donbase, teigiamai Rusiją vertinančių ukrainiečių skaičius išaugo nuo 24 proc. 2015 m. iki 28 proc. 2016 m. Parama ES integracijai sumažėjo nuo 63 proc. 2014 m. iki 51 proc. 2017 m.
Kitaip tariant, Rusijos viltys, kad artimiausiu metu politiniai santykiai su Ukraina normalizuosis, nėra visiška fantazija. Šios viltys paveikia ir Maskvos veiksmus Donbase.
Rusija mano, kad jei santykiai su Gruzija normalizavosi nepaisant Abchazijos ir Pietų Osetijos, Ukrainoje gali nutikti tas pats.
Ginklai prieš sviestą
Europoje ir JAV manoma, kad Rusijos veiksmai Donbase šaliai atsieina pernelyg brangiai, todėl Maskva gali ieškoti būdų pasitraukti iš konflikto. Tiesa, tie būdai turėtų neleisti pakenkti reputacijai.
Anot N.Popescu, toks mąstymas – pernelyg marksistinis, kadangi atsižvelgiama tik į ekonomiką: Rusija negalvoja apie Donbasą ir savo saugumą per siaurą ekonominio naudingumo prizmę.
Iš dabartinio geopolitinio požiūrio, ekonominiai skaičiavimai Maskvai yra mažiau svarbūs nei saugumas – Rusija Donbaso kontrolės išlaikymą suvokia kaip savo saugumo klausimą. Tai nebūtinai yra pigu, bet ir ne pernelyg brangu.
Autoriaus manymu, tai – tarsi kariuomenės turėjimas ar tvirtovės statymas: nėra pigu, tačiau būtina.
Be to, kariuomenės modernizacija ir stiprios armijos turėjimas tokiose vietose kaip Krymas ar Donbasas artimiausiu metu taps svarbesniais prioritetais nei sveikatos apsauga ar švietimas.
Vakarai ir Rusija į saugumą ir išlaidas žvelgia skirtingai. Maskva modernizuoja kariuomenę net ir tuomet, kai ekonomiką apėmė stagnacija. Juk saugumas Rusijai – svarbiausias prioritetas.
N.Popescu nurodo paradoksą: 2007 m. ar 2012 m., kai Vakarų ir Rusijos santykiai buvo kur kas geresni, NATO narės gynybai skyrė daugiau lėšų nei po 2014-ųjų, kai santykiai su Maskvai pablogėjo. Apskritai NATO narės gynybai skirs daugiau lėšų, tačiau šis procesas bus lėtas.
Minsko derybose dalyvavusio Rusijos atstovo buvo paklausta, ar Donbaso kaina Maskvai nėra pernelyg didelė. Jis atsakė, esą, niekas nė nesivargino paskaičiuoti. Rusijos atstovo teigimu, „Vakarai žino, kad mes galime kęsti šią kainą labai, labai ilgai“.
Anot autoriaus, Rusija norėtų sumažinti išlaidas, tačiau ne kontrolės Donbase praradimo kaina.
Nuskendęs ekonominis laivas
N.Popescu rašo, kad panašu, jog Rusija ne iki galo pasimokė iš santykių su Gruzija ar Moldova, todėl lūkesčiai Ukrainos atžvilgiu gali būti pernelyg optimistiški.
Tokiose nekonsoliduotose demokratijose kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija itin svarbi ne tik visuomenės nuomonė ar svyravimai politikoje. Tokiose šalyse itin svarbi ir ekonomika.
Anot autoriaus, ekonominės tendencijos kenkia Rusijos svertams regione.
Su kiekviena nauja krize – karais ar embargais – prekyba su Rusija ir ekonominė priklausomybė nuo jos mažėja. Kartu silpsta ir Maskvos ekonominiai svertai. O tai sukelia geopolitinių pasekmių.
Su kiekviena nauja krize – karais ar embargais – prekyba su Rusija ir ekonominė priklausomybė nuo jos mažėja. Kartu silpsta ir Maskvos ekonominiai svertai. O tai sukelia geopolitinių pasekmių.
Pavyzdžiui, kai buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius 2013 m. dvejojo dėl Asociacijos susitarimo su ES pasirašymo, išorinės prekybos struktūra Kijevui iškėlė didžiulę dilemą: tuo metu trečdalį savo išorinės prekybos Ukraina vykdė su ES, dar trečdalį – su Rusija.
N.Popescu primena, kad tuomet Maskva grasino gerokai apriboti prekybą su Kijevu, jei bus pasirašytas šis susitarimas. Panašių grasinimų sulaukė Moldova ir iš dalies Gruzija.
2014-aisiais, kai asociacijos susitarimai jau buvo pasirašyti, Gruzijos ir Moldovos prekyba su ES buvo keturis kartus didesnė nei su Rusija.
Pagrindinės sumažėjusios prekybos priežastys – nuo 2006-ųjų šalims paskelbti prekybos embargai. Nors jie skaudžiai paveikė Kišiniovo ir Tbilisio ekonomiką, kartu gerokai sumažino Rusijos ekonominę įtaką.
Anot N.Popescu, panašus procesas vyko Rusijos ir Ukrainos santykiuose po 2014-ųjų. Jei prieš Krymo aneksiją Kijevas su Rusija ir ES prekiavo maždaug vienodai, 2017-aisiais Ukrainos prekyba su Bendrija buvo tris kartus didesnė nei su Rusija. Panašu, kad ši tendencija tęsis ir toliau.
Rusija tikėjosi, kad Eurazijos Sąjunga taps ekonominės ir geopolitinės integracijos instrumentu, kuris pritrauks Ukrainą ir Moldovą.
Tačiau šalims gavus galimybę vykdyti laisvą prekybą ES viduje, ir kai prekyba su Bendrija tapo tris ar net šešis kartus didesnė nei su Rusija, prisijungimas prie Eurazijos Sąjungos būtų neprasmingas pirmiausia dėl ekonominių priežasčių.
Ekonominė realybė konstruoja geopolitinius pasirinkimus.
Tai įrodo Moldovos atvejis. Šalies prezidentas itin prorusiškas, tačiau 65 proc. Kišiniovo eksporto keliauja į ES, o į Rusiją – tik 10,9 proc. Autoriaus manymu, sprendimas pasitraukti iš Asociacijos susitarimo ir prisijungti prie Eurazijos Sąjungos būtų politinė savižudybė.
Anot autoriaus, tokiu būdu ekonominė realybė konstruoja geopolitinius pasirinkimus.
2012–2016 m. Ukraina buvo devinta didžiausia ginklų eksportuotoja pasaulyje. Kijevas sugebėjo nuo Rusijos atitolti ir energetikos srityje – pradėjo pirkti dujas iš ES.
N.Popescu teigimu, net jei Ukraina vėl pradės pirkti dujas iš Rusijos, vargu ar taps tokia priklausoma, kokia buvo iki 2013-ųjų.
Tikroji pamoka, išmokta iš santykių su Gruzija, Rusijos neguodžia: politinės įtampos sumažėjimas yra beveik garantuotas, tačiau niekada nebus taip, kaip anksčiau.
