„Gruodžio mėn. Europos sąjungai rusai pasiūlė pasirašyti Nepuolimo sutartį. Briuselis iki šiol nereagavo, medijos žmonių neinformavo...“, – teigiama eksministro žinutėje.
Nors P.Gylio žinutė sukuria įspūdį apie egzistuojantį konkretų diplomatinį dokumentą, realybė yra kitokia. Praėjusių metų pabaigoje apie „pasiruošimą teisiškai įforminti nepuolimo garantijas“ vienu balsu prabilo aukščiausi Rusijos vadovai. Dar lapkritį Biškeke vykusioje spaudos konferencijoje Vladimiras Putinas teigė, kad Rusija niekada neplanavo pulti Europos, tačiau sutiktų tai užfiksuoti dokumentuose: „Jei jie nori tai iš mūsų išgirsti, na, gerai, mes tai užfiksuosime. Jokių problemų“, – sakė jis, pridurdamas, kad visus susitarimus būtina „išversti į diplomatinę kalbą“.
Šią liniją tęsė ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris gruodžio 11 d. susitikime su užsienio ambasadoriais Maskvoje dar kartą patvirtino Rusijos pasirengimą tai „užfiksuoti raštu, teisiniame dokumente“. Galiausiai, gruodžio 22 d. „Valdajaus“ diskusijų klubo renginyje, užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas pareiškė, kad „Rusija nesiekia užkariavimo tikslų, kurie priskiriami mūsų šaliai“, ir dar kartą pakartojo pažadą tokias garantijas „juridiškai užfiksuoti“.
Nepaisant šių viešų pareiškimų gausos, jokio oficialaus sutarties projekto diplomatiniais kanalais ES institucijos negavo – tai liko tik politinė retorika, skirta viešųjų ryšių erdvei.
Papildomo retorinio svorio šiai kampanijai praėjusių metų gruodžio 25 d. suteikė Rusijos URM atstovė Marija Zacharova. Per brifingą ji tiesiogiai susiejo šiuos naujausius siūlymus su skandalingaisiais 2021 m. gruodžio ultimatumais Vakarams. M.Zacharova pabrėžė, kad dabartiniai pareiškimai yra „logiškas tęsinys“ tos linijos, kurią Maskva nubrėžė dar prieš prasidedant plataus masto invazijai į Ukrainą.
Verta priminti, ko Rusija reikalavo 2021-ųjų pabaigoje: oficialiuose projektuose JAV ir NATO šalims buvo reikalaujama ne tik sustabdyti Aljanso plėtrą į rytus, bet ir atitraukti NATO pajėgas bei ginkluotę į 1997 m. ribas. M.Zacharova priminė, kad tada Maskva į savo iniciatyvas sulaukė tik „strateginės tylos“ ir „baltojo triukšmo“, todėl dabartiniai V.Putino bei S.Lavrovo pareiškimai esą tik plėtoja tą pačią, dar prieš karą nubrėžtą kryptį. Rusija ir toliau deklaruoja esanti pasirengusi tai įforminti kaip „visavertį tarptautinį teisinį aktą“, nors atsakomybę už įtampos eskalavimą vėl suvertė Vakarams.
Ši koordinuota retorinė banga savo kulminaciją pasiekė šių metų vasario 10 d., kai Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Gruško davė platų interviu leidiniui „Izvestija“. Jame jis konstatavo, kad europiečiai „vis dar nesureagavo“ į Maskvos iniciatyvą pasirašyti nepuolimo dokumentą, ir pateikė savotišką ultimatumą: nepasirašiusi tokio susitarimo, Europa neva praranda galimybę būti pilnaverte derybų dėl karo Ukrainoje užbaigimo šalimi.
„Šio elemento Europos Sąjungos pozicijoje tiesiog nėra. Tuo pat metu jie atkakliai siekia „vietos prie derybų stalo“. Tačiau tokia jų pozicija apskritai užkerta kelią ne tik konstruktyviam, bet ir bet kokiam apčiuopiamam dalyvavimui taikos procese. Jau nekalbant apie pačias derybas“, – pabrėžė A.Gruško.
Netrukus po šio viešo Maskvos spaudimo P.Gylys savo feisbuko paskyroje paskelbė žinutę, kurioje beveik pažodžiui atkartojo viceministro mestus kaltinimus: „Gruodžio mėn. Europos sąjungai rusai pasiūlė pasirašyti Nepuolimo sutartį. Briuselis iki šiol nereagavo...“. Taip eksministro įrašas organiškai įsiliejo į platesnę Kremliaus diplomatinę kampaniją, kuria siekiama diskredituoti Vakarų laikyseną ir įteigti, kad taikos galimybę blokuoja ne agresorius, o pati Europa.
Šią oficialią Maskvos poziciją dėl istoriškai „tylinčių“ Vakarų papildė ir P.Gylio asmeninis pastebėjimas feisbuke, esą „medijos žmonių neinformavo“. Tačiau šis teiginys neatitinka tikrovės: apie Rusijos vadovybės pareiškimus operatyviai pranešė tiek užsienio naujienų agentūros, tiek Lietuvos žiniasklaida. Informacija buvo viešai prieinama, tačiau ji nebuvo pateikiama kaip realus diplomatinis proveržis, o veikiau kaip tęstinės informacinės kampanijos dalis.
Kodėl Briuselio „tyla“ yra ne ignoravimas, o principinga laikysena?
Teiginys, kad Europos Sąjunga į Maskvos siūlymus „nereagavo“, yra ne tik klaidinantis, bet ir ignoruojantis esminę diplomatijos taisyklę: oficialus atsakas teikiamas tik į oficialius, diplomatiniais kanalais (pavyzdžiui, per notas ar oficialiai įteiktus projektus) gautus dokumentus. Kadangi Rusijos vadovybė šį „pasiūlymą“ ištransliavo tik per spaudos konferencijas ir interviu, Vakarų sostinėse tai pagrįstai traktuojama ne kaip diplomatinis žingsnis, o kaip informacinė operacija. Be to, neįmanoma pasirašyti „nepuolimo sutarties“ su valstybe, kuri tuo pat metu vykdo didžiausią karinę agresiją Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Briuselio ir NATO pozicija šiuo klausimu yra griežta ir vieninga – tai ne ignoravimas, o vertybinis pasirinkimas, besiremiantis keliais akivaizdžiais faktais.
Pirmiausia, Vakarų pasitikėjimas Rusijos parašu po „teisiniais dokumentais“ šiandien yra pasiekęs absoliutų nulį. Maskva jau daugiau nei dešimtmetį sistemingai laužo esminius tarptautinės saugumo architektūros susitarimus. Lūžio tašku tapo 2014-ųjų Krymo okupacija ir aneksija, kuria Rusija pati vienašališkai pamynė savo pačios duotus įsipareigojimus gerbti Ukrainos sienas.
Nuo tada iki pat šiandienos Budapešto memorandumas – 1994 m. pasirašytas dokumentas, kuriuo Ukraina sutiko atsisakyti branduolinio ginklo mainais į Rusijos, JAV ir Jungtinės Karalystės garantijas gerbti jos suverenitetą ir esamas sienas – Kremliui tapo tik nepatogiu popieriumi. Sulaužiusi šį fundamentalų pažadą, Rusija prarado bet kokį moralinį ir teisinį pasitikėjimą siūlyti naujas „nepuolimo garantijas“. Dar vienas dokumentas su agresoriaus antspaudu, kol jo kariuomenė tebėra svetimoje žemėje, Vakarų sostinėse vertinamas ne kaip taikos garantas, o kaip niekinė dūmų uždanga.
Be to, A.Gruško išsakytas ultimatumas dėl „vietos prie derybų stalo“ apnuogina tikrąjį Maskvos tikslą – suskaldyti Vakarų vienybę ir priversti Europą derėtis virš Kyjivo galvos. Laikydamasi principo „nieko apie Ukrainą be pačios Ukrainos“, ES atsisako veltis į atskirus saugumo sandorius su agresoriumi, kol šis tęsia karo veiksmus. Tad „tyla“, kuria piktinasi P.Gylys, iš tiesų yra iškalbingas atsakymas: jokių naujų sutarčių nebus, kol nebus gerbiamos jau pasirašytos.
15min verdiktas: trūksta konteksto. P.Gylio žinutė, pasirodžiusi iškart po Rusijos diplomatinio spaudimo bangos, yra ne „nutylėtos tiesos“ paviešinimas, o tiesioginis Kremliaus naratyvo retransliavimas. Teiginys apie „medijų tylėjimą“ yra klaidingas – informacija buvo prieinama, tačiau vertinama per hibridinių grėsmių prizmę. Raginimas pasirašyti naujas sutartis su valstybe, kuri tuo pat metu griauna kaimyninę šalį, Vakarų akyse yra ne diplomatija, o ciniškas bandymas įteisinti karinę jėgą.
Visa atsakomybė už bet kokį turinį, remiamą Europos žiniasklaidos ir informacijos fondo (European Media and Information Fund, EMIF), tenka autoriui(-iams), ir turinys nebūtinai atspindi EMIF bei Fondo partnerių, Calouste Gulbenkian fondo ir Europos universitetų instituto pozicijas. Daugiau informacijos rasite adresu https://gulbenkian.pt/emifund/disclaimer/.
