Prieš V.Putinui įsiveržiant į Ukrainą, Rusijos Federaciją buvo galima apibūdinti kaip vidutinio dydžio galią, kuri iš dalies išnaudojo Vakarų susiskaldymą bei korupciją ir turėjo gana stiprią kariuomenę. Tačiau nuo tada paaiškėjo du dalykai.
Pirma, V.Putiną apėmė didybės kliedesiai. Antra, atrodo, Rusija yra net silpnesnė, nei galvojo dauguma žmonių.
Jau seniai buvo akivaizdu, kad V.Putinas žūtbūt nori atkurti Rusijos, kaip didžios valstybės, statusą.
Jau liūdnai pagarsėjusi jo kalba „nėra tokio dalyko, kaip Ukraina“, kurioje jis pasmerkė Vladimirą Leniną (!) už tai, kad pastarasis suteikė kaimyninei šaliai, V.Putino nuomone, klaidingą nacionalinės tapatybės jausmą, aiškiai parodė, kad jo tikslai yra ne tik Sovietų Sąjungos atkūrimas. Jis, matyt, nori atkurti carinę imperiją.
Ir V.Putinas, matyt, tikėjosi trumpu, pergalingu karu gali žengti didelį žingsnį šio tikslo link.
Kol kas nepavyko taip, kaip planuota. Ukraina priešinasi nuožmiai, Rusijos kariuomenė pasirodė mažiau efektyvi, nei skelbta.
Pasak P.Krugmano, jį ypač sudomino pranešimai, kad pirmosiomis invazijos dienomis rusams trukdė rimtos logistikos problemos. Kitaip tariant, įsibrovėliams buvo sunku aprūpinti savo pajėgas būtiniausiais šiuolaikinio karo reikmenimis, visų pirma – degalais.
Nors tiekimo problemos yra dažnos karo metu, vis dėlto logistika yra problema, su kuria pažangios šalys turėtų susitvarkyti.
Tačiau Rusija vis mažiau atrodo kaip pažangi šalis. Tiesa tokia, kad apibūdinti Rusiją net kaip vidutinio dydžio galią pernelyg skambu.
Jungtinė Karalystė ir Prancūzija yra vidutinio dydžio valstybės, o Rusijos bendrasis vidaus produktas yra tik šiek tiek didesnis nei pusė kurios nors iš jų BVP.
Atrodė nuostabu, kad tokia ekonomiškai nepakankamo svorio valstybė galėtų palaikyti labai pažangią kariuomenę – greičiausiai toji kariuomenė tokia ir nėra.
Rusija vis mažiau atrodo kaip pažangi šalis.
Negalima neigti, kad Ukrainą niokojančios jėgos turi didžiulę ugnies jėgą ir gali paimti Kijevą. Tačiau nebūtų nuostabu, jei Ukrainos karo baigtis galiausiai parodytų, kad V.Putino kariuomenės šerdyje buvo daug daugiau puvinio nei kas nors nutuokė.
Be to, Rusija dabar ima atrodyti ekonomiškai dar silpnesnė nei prieš pradėdama karą.
V.Putinas nėra pirmasis žiaurus diktatorius, tapęs pasaulio atstumtuoju. Tačiau, atrodo, jis pirmasis tokiu tapo valdydamas ekonomiką, kuri labai priklausoma nuo tarptautinės prekybos – ir vadovaudamas politiniam elitui, daugiau ar mažiau įpratusiam demokratines Vakarų valstybes laikyti savo žaidimų aikštele.
V.Putino Rusija nėra tokia hermetiška tironija, kaip Šiaurės Korėja ar senoji Sovietų Sąjunga. Jo gyvenimo lygį palaiko didelis pramonės prekių importas, daugiausia apmokamas iš naftos ir gamtinių dujų eksporto.
Štai kodėl Rusijos ekonomika yra labai pažeidžiama sankcijų, kurios gali sutrikdyti šią prekybą – tai atsispindi pirmadienį smarkiai nukritusiame rublio kurse, nepaisant didžiulio vidaus palūkanų normų padidėjimo ir drakoniškų bandymų apriboti kapitalo nutekėjimą.
Prieš invaziją buvo įprasta kalbėti apie tai, kaip V.Putinas sukūrė „tvirtovę“ – ekonomiką, neapsaugotą nuo ekonominių sankcijų – sukaupęs didžiulę karo skrynią užsienio valiutos atsargų. Tačiau dabar tokios kalbos skamba naiviai.
Kas yra tos atsargos? Jos nėra grynųjų pinigų maišeliai. Didžiąją jų dalį sudaro indėliai užsienio bankuose ir kitų vyriausybių skolos, t. y. turtas, kuris gali būti įšaldytas, jei didžioji pasaulio dalis susivienys prieš nesąžiningos vyriausybės karinę agresiją.
Tiesa, Rusija taip pat turi nemažą kiekį šalyje laikomo fizinio aukso. Tačiau kuo šis auksas naudingas, kai prireikia sumokėti už V.Putino režimui reikalingus dalykus? Ar tikrai įmanoma palaikyti didelio masto šiuolaikinį verslą vien luitais?
Galiausiai, kaip jau buvo pastebėta praėjusią savaitę, Rusijos oligarchai didžiąją dalį savo turto pasislėpė užsienyje, todėl tas turtas gali būti įšaldytas arba areštuotas, jei demokratinės vyriausybės sutelks tam valią.
Kuo tas auksas naudingas, kai prireikia sumokėti už V.Putino režimui reikalingus dalykus?
Galima sakyti, kad Rusijai to turto nereikia – tai tiesa. Tačiau viskas, ką V.Putinas padarė eidamas pareigas, rodo, kad jis mano, jog jam būtina pirkti oligarchų paramą, todėl jų pažeidžiamumas yra ir jo paties silpnoji vieta.
Beje, viena mįslė, kurią kėlė ankstesnis Rusijos stiprybės įvaizdis buvo ta, kaip kleptokratiniam režimui pavyksta turėti veiksmingą ir efektyvią kariuomenę. Galbūt ji tokia nėra?
Vis dėlto V.Putinas turi vieną tūzą: dėl beatodairiškos politikos Europa tapo labai priklausoma nuo Rusijos gamtinių dujų, o tai gali slopinti Vakarų atsaką į jo agresiją.
Tačiau Europa daugiausia degina dujas šildymui; dujų suvartojimas žiemą yra pustrečio karto didesnis nei vasarą. Žiema tuoj baigsis – ir Europos Sąjunga turi laiko pasiruošti kitai žiemai be rusiškų dujų, jei bus pasirengusi priimti sunkius sprendimus.
Kaip minėta, V.Putinas gali paimti Kijevą. Bet net jei jam pavyks, jis taps tik silpnesnis, o ne stipresnis.
Rusija dabar demaskuota – ji lyg Potiomkino supervalstybė, turinti daug mažiau jėgų, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
