Vien tik 2013 m. apie 130 tūkst. asmenų paprašė prieglobsčio Vokietijoje. Šiai šaliai tenka apie trečdalis visų prieglobsčio prašytojų visoje ES. 2014 m. skaičius gali viršyti 200 tūkstančių. Kai kurie Vokietijos miestai nebežino kaip elgtis su didžiuliu pabėgėliu srautu, o tai puiki dirva kraštutinės dešinės populistams, kurie visuomenėje platina įvairias ksenofobines ir rasistines idėjas.
Pabėgėlių klausimą pradėjo aktyviai eskaluoti ir populistinės politinės jėgos. Viena iš tokių, partija „Alternatyva Vokietijai“ (AFD), kuri nusistačiusi prieš eurą ir imigraciją, pastaruosiuose Vokietijos rinkimuose pasirodė itin sėkmingai.
Dabar daugelis Vokietijoje tikisi, kad problemą padės išspręsti patyręs politikas, Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas De Maziere'as. Kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų partijoje jis atstovauja vadinamajam konservatyviajam sparnui.
Pabėgėlių problema yra itin sunkiai sprendžiama ir ją vargu ar galima visiškai išspręsti vien tik pakeičiant tam tikrus įstatymus. Vis dėlto yra akivaizdu, kad dabartinė Vokietijos prieglobsčio suteikimo politika nesuderinama su nuolat didėjančiu pabėgėlių skaičiumi.
Žmonės bėga iš savo gimtųjų šalių dėl įvairių priežasčių – pradedant pilietiniu karu Sirijoje ir „Islamo valstybės“ terorizmu Irake, baigiant diktatorių režimais Eritrėjoje arba chaosu Somalyje. Taip pat atsiranda bėgančiųjų nuo skurdo ir diskriminacijos Serbijoje, nepaisant fakto, kad ši šalis jau derasi dėl narystės ES. Nuo karų ir skurdo bėgantys asmenys dažnai rizikuoja savo gyvybėmis keldamiesi per Viduržemio jūrą tam, kad galėtų kaip nors peržengti Europos sienas.
Vos tik jie atsiduria Vokietijoje, jiems yra pritaikomas vadinamasis „16 A” įstatymo straipsnis. Remiantis juo, žmonės, susidūrę su politiniu persekiojimu gimtinėje, turi teisę į prieglobstį Vokietijoje. Šis straipsnis nenumato, kad prieglobstis būtų suteikiamas dėl gimtosiose šalyse siaučiančio bado, sausrų, nusikaltimų skurdo ar miglotų ateities perspektyvų.
T.D.Maziere'as teigia, kad jo tikslas yra kuo mažesnis Vokietijos priimamų pabėgėlių skaičius. Kartu ministras baiminasi, kad visuomenė gali pasipiktinti, jeigu šios užduoties išspręsti jam nepavyktų.
„Prioritetas turi būti skiriamas situacijos jų (pabėgėlių) kilmės šalyse pagerinimui“, – pabrėžė T.D.Maziere'as.
Pabėgėlių klausimą pradėjo aktyviai eskaluoti ir populistinės politinės jėgos. Viena iš tokių, partija „Alternatyva Vokietijai“ (AFD), kuri nusistačiusi prieš eurą ir imigraciją, pastaruosiuose Vokietijos rinkimuose pasirodė itin sėkmingai. Tačiau Vokietija gali pasimokyti ir iš XX a. dešimtojo dešimtmečio pamokų.
Po 1990 m. įvykusio Vokietijos susivienijimo ypač smarkiai išaugo pabėgėlių skaičius, daugiausiai dėl vykusio karo buvusioje Jugoslavijoje. 1992 m. pabėgėlio statuso Vokietijoje paprašė apie 440 tūkstančių asmenų.
Toks antplūdis išgąsdino dalį šalies visuomenės ir Badeno Viurtembergo žemės parlamente ekstremistinė respublikonų partija net iškovojo keletą vietų, o Šlėzvige Holšteine nugalėjo kita kraštutinės dešinės partija – Vokietijos žmonių sąjunga.
Kitaip tariant, ketvirtadaliui prieglobsčio prašytojų Vokietija suteikia pabėgėlio statusą.
Tuo metu federalinė šalies vyriausybė į plintantį radikalizmą šalyje atsakė apribodama teisę į prieglobstį. Pabėgėliams, kurie atvyko iš „saugios trečiosios šalies“, nebebuvo suteikiamas prieglobstis. Nuspręsta, kad kiekviena šalis, kuri ribojasi su Vokietija, yra saugi. Tai reiškė, kad vienintelis būdas pabėgėliams patekti į šią šalį buvo nusileisti joje su parašiutu. Tokį sprendimą kritikavo įvairios pabėgėlių interesams atstovaujančios organizacijos.
Tačiau šiuo metu Vokietijai nebėra galimybės apsiginti nuo pabėgėlių srauto taip, kad ji padarė tuomet. Pabėgėliai dabar nelegaliai kerta Vokietijos sieną vykdami autobusais arba traukiniais. Sulaikyti jie pristatomi į artimiausius pabėgėlių punktus, kur prasideda biurokratinis procesas. 2013 m. Vokietija sulaukė apie 130 tūkstančių prašymų dėl prieglobsčio. Tais pačiais metais Italija, kuriai priklauso Lampedūzos sala, netoli kurios įvyksta dažnos pabėgėlius gabenančių laivų katastrofos, tokių prašymų sulaukė tik apie 30 tūkstančių.
Tik nedaugeliui prieglobsčio prašytojų suteikiama teisė pasilikti Vokietijoje. Štai 2014 m. tokių buvo vos 1,6 proc. Dar 20 proc. prieglobsčio prašytojų iš Irako buvo pripažinti tokiais, remiantis Ženevos konvencija, kitiems 7 proc. suteikta teisė laikinai pasilikti šalyje, remiantis kitomis priežastimis.
Spalio pradžioje Vokietijos ministras planuoja pasiūlyti pabėgėlių kvotų kiekvienai ES valstybei įvedimą.
Kitaip tariant, ketvirtadaliui prieglobsčio prašytojų Vokietija suteikia pabėgėlio statusą. 2014 m. iš 79 tūkstančių bylų dėl prieglobsčio suteikimo, jis buvo suteiktas 22 tūkstančiams.
T.D.Maziere'as siekia, kad pabėgėlių našta negultų vien tik ant Berlyno pečių. Spalio pradžioje Vokietijos ministras planuoja pasiūlyti pabėgėlių kvotų kiekvienai ES valstybei įvedimą.
„Jeigu visi laikytųsi taisyklių, tuomet kitos šalys galėtų savanoriškai padėti laikinai mažinant naštą, kurią patiria šalys, į kurias atvyksta labai daug pabėgėlių, pavyzdžiui, Italija“, – tikina T.D.Maziere'as.
Kitaip tariant, tai reikštų, kad Italija turėtų laikinai priimti gyventi daugiau negu dabartinius 30 tūkstančių prieglobsčio prašytojų kiekvienais metais. Kitos ES valstybės turėtų prisidėti sprendžiant šią problemą ir „pasiimti“ dalį pabėgėlių pas save. Tai reikštų, kad siekiančių gauti prieglobstį Vokietijoje asmenų skaičius smarkiai sumažėtų, tačiau neaišku, ar tokiam pasiūlymui entuziastingai pritartų kitos ES šalys.
