Praėjus trim savaitėms po Pakistaną užtvindžiusių potvynių, penktadalis šalies vis dar yra po vandeniu. Šiuo metu gamtos stichijos nusiaubtą kraštą pasiekia jau daugiau tarptautinės pagalbos, tačiau pasaulio žiniasklaida vis dar nesiliauja kalbėjusi apie terorizmą, su kuriuo Pakistanas yra tiesiogiai siejamas, rašo BBC.
Daugelis pakistaneičių, kurių potvynis tiesiogiai nepalietė, vienas kito klausia: „Ar tai Alacho bausmė? Ar Jis tiesiog išbando mūsų tikėjimą?“
Vienam iš religingų akademikų, kurį per Ramadaną dažnai rodo šalies televizija, praėjusią savaitę taip pat buvo užduotas šis klausimas. Jis, palingavęs galvą, atsakė pigia išmintim, būdinga pamokslautojams iš televizijos: „Jei nusikaltote, Jis jus baudžia. Jei jus Jam patinkate, Jis jus išbando“.
Tačiau ne visi trokšta išgirsti teologinį nelaimės išaiškinimą. Antai Pakistano pietuose poetas Ashu Laalas Indo upės išsiliejimą susiejo su bendru šalies godumu ir žemės prievartavimu. Pasak jo, žmonės upės vagose statė kelius, tiltus ir namus. Po daugelio dešimtmečių sugrįžusi Indo upė neberado savo senų takų. Ji tarsi pakvaišęs šuo blaškėsi aplinkui, bandydama užuosti savo seną buveinę ir sunaikindama viską, kas pasitaikė jos kelyje.
Padalijimas
Tarp teisiųjų pasipiktinimo tikinčiaisiais ir poetinių tautos išminties įsivaizdavimų, realybė gali būti visai paprasta. Tai priminimas apie tai, ką šalis jau išgyveno prieš 63 metus. Nuotraukos, kuriose įamžinti asilų tempiamuose vežimuose sėdintys senyvi žmonės; pusnuogiai vaikai, sėdintys ant išgelbėtų daiktų; be priežiūros vaikštančios karvės ir ožiai. Šis vaizdas tarsi primena filmo apie Indijos padalinimą į Indijos ir Pakistano valstybes, sceną.
Kai milijonai asilų tempiamuose vežimuose, traktoriuose, vagonėliuose ir visgi daugiausiai pėsčiomis, susitraukusių senyvų vyrų, savo rankose nešusių lovas, moterų, ganiusių keletą savo vaikų, močiučių, atskirtų nuo savo šeimų, tarsi apsvaigę ėjo į tikslą, apie kurį neturėjo jokio suvokimo. Daugeliui iš jų tai buvo pati ilgiausia kelionė jų gyvenime.
Kaip ir du milijonai per Padalijimą išžudytų žmonių, šie žmonės retai dalyvaudavo nacionaliniuose debatuose, o jų veidai niekada nešmėžavo Pakistano televizijoje.
Smulkūs ūkininkai
Atrodo, kad žemė išplėšė savo gelmes ir išmetė jas prieš pakistaniečius, kad jie į jas pasižiūrėtų. Šie žmonės negyvena vaizdinguose slėniuose, į kuriuos miestiečiai vyksta atostogų. Nuniokotos niekam strategiškai neįdomios vietovės, nes iš jų nebuvo nei eksportuojamas terorizmas, nei jos gyventojai turėjo bent mažiausią norą prisidėti prie kovos su terorizmu. Vienintelis šių vietų eksportas pasauliui buvo svogūnai, pomidorai, cukranendrės, kviečiai ir mangai.
Žodis „terorizmas“ net neegzistuoja žmonių, kurie šiuo metu yra benamiai, kalbose. Šie žmonės priklauso tai pamirštai žmonijos daliai, kuri tyliai šimtmečiais dirbo žemę: smulkūs ūkininkai, valstiečiai, žemės ūkio darbininkai. Kartos žmonių, gimusių, dirbusių ir mirusių tame pačiame žemės lopinėlyje.
Šiuo metu jų yra 20 milijonų. Tai, ko mes nesuvokiame, tai kad šie 20 milijonų gyveno skurdžiai, bet jie nebadavo. Jie kilę iš vietos, kur gali užauginti visą šeimą, jei turi buivolą arba kelias ožkas. Jie tikriausiai buvo paskutinieji 20 milijonų, kurie įdirbdavo žemę ir, to pasekoje, maitino ir daug daugiau žmonių.
Pakistano kariuomenė visame pasaulyje garsėja savo talentu kovoti abiejose konflikto šalių pusėse. Šie 20 milijonų yra Pakistano nematoma tarnų kariuomenė.
Išankstinė prielaida
Kai pasaulio žiniasklaida kalba apie Pakistaną ištikusią tragediją, jai sunkiai pavyksta atsikratyti dešimtmečių senumo įpročio viską susieti su terorizmu. Kai reporteriai ieško uždraustos karinės organizacijos, prisidedančios prie humanitarinės pagalbos darbų, dažnai jai tinka bet kurie atsitiktiniai vyrai su barzdomis. O tuomet dar skambiai priduriama, kad jei potvynio aukoms nebus suteikta pagalba, jos visos atsigręš į Talibaną.
Negana to, Pakistano politikai prisijungia prie šio choro.
Vienas asmuo, prisidedantis prie humanitarinės pagalbos teikimo, pažymėjo, kad alkanas žmogus vargu ar pasiteiraus, koks yra tavo požiūris į terorizmą, prieš priimdamas iš tavęs maisto paketą dėl paprasčiausios priežasties – jo vaikai alkani.
Jei šiuo metu Pakistane būtų statomas filmas apie katastrofą, jo reklaminiame plakate neabejotinai būtų pavaizduotas jaunas vyras, plaukiantis per potvynį ir prie savo kaklo prisirišęs gaidį. Vienas iš pagalbos darbuotojų, pamatęs šį vaizdą, garsiai nusistebėjo, kodėl pasaulis turėtų manyti, kad šis vyras, kuris ką tik perplaukė per potvynį, norėtų įgyvendinti kruviną islamo revociują tolimame krašte, apie kurį jis niekada nieko negirdėjo? Ar neakivaizdu, kad jis tiesiog nori išgelbėti savo gaidį?
Tačiau tai ne filmas. Tas pusnuogis vaikas, visas aplipęs musėmis, nėra negyvas. Kol kas dar ne. Jis užmigo dėl alkio, karščio ir nuovargio. Kai po kurio laiko jis pabus, jis paprašys to, ko paprašytų bet kuris alkanas vaikas pasaulyje.
Mums sakė, kad visi visur supranta šią kalbą.
