Moterys ir vaikai – itin pažeidžiama pabėgėlių grupė. Keliaudami su kontrabandininkais ir gyvendami stovyklose, jie dažnai susiduria su smurtu ir seksualine prievarta. Moterų pabėgėlių komisijos duomenimis, net 50 proc. seksualiai išnaudojamų pabėgėlių yra 15 metų amžiaus ar jaunesnės.
Siekdama moterims ir vaikams suteikti saugų prieglobstį, organizacija „Faros“ ir Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) Atėnuose įkūrė daugiafunkcį bendruomenės centrą, finansuojamą Europos Komisijos (EK).
Iš pradžių skirto tam, kad stovykloje gyvenančios moterys galėtų pasinaudoti dušu ir atsigerti arbatos, jo funkcijos gerokai išsiplėtė – dabar pabėgėlės čia mokomos užsienio kalbų ir naujų įgūdžių, joms suteikiama galimybė praktikuoti įvairias sporto šakas.
Nuo pat įkūrimo gausiai lankomo centro populiarumas neblėsta iki šiol. Teko nustatyti lankytojų limitą – dabar per dieną priimami 40–50 žmonių, įskaitant vaikus. Pabėgėlių krizės įkarščio metu čia apsilankydavo maždaug 200 moterų ir vaikų. Dažniausiai čia užsuka sirės ir afganės, tačiau pasitaiko lankytojų ir iš tokių šalių kaip Irakas ar Kuveitas.
Be to, pabėgėlėms centre teikiama psichologinė pagalba, jos gali pasikonsultuoti su profesionalia teisininke.
Mezgimas kaip terapija
Centre besilankančios moterys savo dienas leidžia nerdamos vąšeliu, megzdamos ir siūdamos. Taip jos patobulina jau turimus ar išmoksta naujų įgūdžių, praversiančių ieškant pragyvenimo šaltinio ne tik Graikijoje, bet ir kitose šalyse.
Apsilankymo dieną moterys ruošėsi savo dirbinių mugei: visame pasaulyje populiarėjant rankų darbo gaminiams, jos tikisi didelio pasisekimo.
Vis dėlto centro darbuotojos pripažįsta, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl čia taip noriai lankosi pabėgėlės, yra galimybė užsimiršti. Susikaupusios į rankų darbą, jos bent trumpam negalvoja, ką teko išgyventi pastaraisiais mėnesiais ar metais.
Be to, jos čia susiranda draugių, jaučiasi saugios. Centro darbuotojų teigimu, daugybę traumų turinčių ir ne kartą apgautų moterų pasitikėjimą užsitarnauti nelengva – kartais jos išsipasakoja praėjus vieniems metams ar daugiau.
Dėl panašių priežasčių centre lankosi ir sirė Taleea. „Ateinu čia, nes noriu ką nors daryti savo rankomis, negalvoti apie tai, kas nutiko. Anksčiau visą laiką leisdavau namuose, man būdavo labai liūdna, todėl tiesiog sėdėdavau ir verkdavau. Atėjimas į centrą mano gyvenimui suteikė prasmę, leido užmiršti kasdienes kančias. Dabar jaučiuosi daug pozityviau“, – pasakoja kasdien bendruomenės centre apsilankanti sirė.
Sirijos Homso provincijoje, kurioje ilgą laiką dominavo „Islamo valstybė“ (IS), gyvenusi Taleea į Graikiją atvyko su vyru ir šešiais vaikais. Apie praeitį jai kalbėti sudėtinga – prisiminusi du kare žuvusius brolius, Taleea iškart apsipila ašaromis.
Taleea: „Man čia labai patinka, tačiau Graikijoje nei aš, nei mano vaikai neturime ateities. Pati norėčiau pasilikti (Graikijoje – red.), tačiau vaikai nori į Vokietiją.“
Šeimos kelionė į Europą taip pat nebuvo lengva. Taleea ir jos artimieji 30 dienų pėsčiomis ėjo iki Turkijos. Ten suradę kontrabandininkus buvo nuplukdyti į Graikijai priklausančią Koso salą, kurioje šešias dienas gyveno tiesiog gatvėje, vėliau – pabėgėlių stovykloje. Prieš pusę metų sirų šeima atvyko į Atėnus, čia jiems buvo suteiktas būstas.
Taleea, kaip ir dauguma kitų Graikijoje kalbintų pabėgėlių, planuoja išvykti į Vokietiją. „Man čia labai patinka, tačiau Graikijoje nei aš, nei mano vaikai neturime ateities. Pati norėčiau pasilikti (Graikijoje – red.), bet vaikai nori į Vokietiją“, – pasakoja sirė.
Moteris teigia, esą, jos vyras inžinierius bandė ieškoti darbo, tačiau paieškos buvo bergždžios. „Dabar jis visą dieną tik sėdi feisbuke arba laiką leidžia su draugais. Ir labai daug rūko“, – liūdnai šypsodamasi sako Taleea.
Nors visų pabėgėlių ir migrantų vaikai turi teisę lankyti valstybines mokyklas, Taleeos atžalos dienas leidžia namuose – baiminasi eiti į ugdymo įstaigas. Tokią baimę sukėlė nemalonus pavyzdys: draugų sirų sūnus, prastai kalbantis graikiškai, mokykloje patyrė patyčias ir net buvo fiziškai užpultas.
„Kai mano vaikai eina pro mokyklas, baugščiai žiūri į vidų – jie nieko ten nepažįsta“, – guodėsi Taleea.
Vargas dėl galimybės mokytis
Tokie vaikai kaip Taleeos, dėl tam tikrų priežasčių negalintys ar nenorintys lankyti mokyklos, išsigelbėjimą randa neformalaus ugdymo centruose.
Viename iš jų, įkurtame UNICEF ir organizacijos „Elix“, šilta ir jauku. Gerokai po pietų centre vis dar pilna vaikų, ant koridoriuje sustatytų sofų ilsisi jų tėvai.
Įėjus į vieną iš klasių, iškilmingu reveransu žurnalistus pasitikęs aštuonmetis Mudaris iškart pakviečia prisėsti į jo suolą. Puikiai angliškai kalbantis berniukas pasakoja atvykęs iš Irako, tempia prie žemėlapio prašydamas parodyti, kurioje Europos dalyje yra Lietuva. Jis, kaip ir dalis šį centrą lankančių vaikų, kasdien viešuoju transportu atvyksta iš kitame miesto gale įsikūrusios Eleono pabėgėlių stovyklos.
Norinčiųjų lankyti šį centrą kur kas daugiau, nei jis gali sutalpinti. Anot darbuotojų, šiuo metu čia reguliariai lankosi 383 vaikai, yra sudarytas ir laukiančiųjų eilėje sąrašas. Kiekvienas vaikas ir jo tėvai neformalaus ugdymo centre gali praleisti iki dviejų valandų, tačiau daugelis prašo galimybės pasilikti ilgesniam laikui.
Ne išimtis ir sirė Ranem. Sunku patikėti, kad vos 26 metų amžiaus mergina jau spėjo tiek patirti: kare praradusi vyrą, jauna moteris su trimis vaikais prieš tris mėnesius atvyko į Graikiją. Tiesa, ir ji nenoriai kalba apie praeitį – vos paminėjusi žuvusį sutuoktinį bei pastaruosius gyvenimo Sirijoje metus, Ranem sunkiai tramdo ašaras.
Ranem: „Mano vaikai – labai aktyvūs, todėl čia turiu progą šiek tiek atsipūsti. Bent dvi minutes.“
Ranem, kaip ir dar beveik 18 tūkst. Graikijoje esančių pabėgėlių ir migrantų, buvo suteiktas butas. Vis dėlto ramybės čia maža – būstą tenka dalytis su kita vieniša motina iš Sirijos. Moterys ne itin gerai sutaria, todėl Ranem kasdien keliauja į neformalaus ugdymo centrą arba, kol nėra labai šalta, dienas leidžia parke.
Tiesa, kelionė į centrą atsieina nepigiai – 90 minučių metro bilietas Atėnuose kainuoja 1,40 Eur.
Paklausta, kodėl jai čia patinka, Ranem nedrąsiai nusišypso. „Mano vaikai – labai aktyvūs, todėl čia turiu progą šiek tiek atsipūsti. Bent dvi minutes“, – sako ji.
Kol su 4,5 metų amžiaus dvynukėmis Nursan ir Menesa bei pusantrų metų Maniku užsiima centro darbuotojai, Ranem mokosi anglų ir graikų kalbų. Kai vaikai paaugs, sirė tikisi susirasti darbą čia arba Vokietijoje. Ranem darbo rinkoje nebūtų naujokė – trimis instrumentais grojanti moteris Sirijoje vaikus mokė muzikos.
Vieniša motina pasakoja, kad išgyventi už teikiamą paramą nelengva – ji su trimis vaikais per mėnesį gauna 400 Eur. „Manau, kad 700 (eurų – red.) būtų pats tas“, – sako Ranem.
Sėkmės istorijos
Užėjus į vyresnių vaikų klasę, žurnalistus pasitinka kiek atsargesni žvilgsniai. Graikų kalbos pamokoje paaugliai mokosi pačių pagrindų – iš atskirų raidžių klijuoja žodžius. Kai kurie iš jų tikina nelankantys mokyklos, tad šios neformalios pamokos – vienintelis šiuo metu jiems prieinamas išsilavinimas.
Vis dėlto nei centro darbuotojai, nei patys vaikai negali paaiškinti, kodėl jie savo dienas leidžia ne valstybinėse ugdymo įstaigose: remiantis Graikijos įstatymais, į mokyklas turi būti priimti visi pabėgėlių ir migrantų vaikai, net jei greitu metu ketina išvykti iš šalies. Vienintelė sąlyga – skiepai, visiems norintiems suteikiami nemokamai.
Todėl belieka spėlioti, ar vaikais nespėja pasirūpinti jiems skirti socialiniai darbuotojai, ar tėvai, įtikėję įvairiais mitais, baiminasi, kad įsitvirtinusiems Graikijoje jiems nebus leista išvykti į Šiaurės ar Vakarų Europą.
Ne visi paaugliai kalba angliškai, todėl į pagalbą atskuba Mohamedas Saidas. Prieš metus kaip pabėgėlis iš Afganistano atvykęs vyras kažkada į neformalaus ugdymo centrą atvedė savo dukras, o dabar jame dirba pats – verčia iš persų kalbos.
Vis dėlto nors ir dėkingas už suteiktas sąlygas, Mohamedas planuoja palikti Graikiją. „Esu juvelyras, norėčiau ir toliau dirbti pagal profesiją, tačiau čia tokio darbo nerandu. Tikiuosi, kad vieną dieną pavyks išvykti į Kanadą“, – planus atskleidė afganas.
Išeinant tiesiog negali nesišypsoti – atmosfera čia labai šilta, o sąlygų galėtų pavydėti nemaža dalis Lietuvos provincijos mokyklų. Vis dėlto daugeliui lankytojų vien šiltos pastogės ir poros valandų pamokų per dieną neužtenka – jie nori išvykti pas užsienyje įsitvirtinusius artimuosius ir pradėti savarankišką gyvenimą.
„Prašau, padėkite man“, – žurnalistus išlydėdama meldžia sirė Ranem.
